Pirmasis paaiškinimas galėtų sietis su miglotu terminu „vyriškėjimas” - kita vyrų moteriškėjimo puse. Moteriškėjantys vyrai – štai kas kaltas, aiškina moterys. Juk seniau vyrai būdavo ne šiaip vyrai, o mūrai. Jie sugebėdavo išlaikyti ne tik save ir žmoną, bet ir kokius šešis - aštuonis vaikus. Todėl moterys ir atsiduodavo motinystei. O kai kuriose Rytų šalyse vyrai ir dabar gali kelias žmonas išlaikyti.
Kadangi Vakarų pasaulyje vyrai nesugeba išlaikyti didelių šeimų, galima būtų sakyti „skystėja” - štai moterims ir tenka imtis pačioms šio uždavinio. O kai imiesi vyriškų darbų - rūpiniesi pragyvenimu - tai ir moteriškumas mažėja. Kaip tai vyksta? Aiškinama paprastai.
Nuostatos, pažiūros, elgesys - visa tai pereina į kūną, į hormonus, ir štai tau - augliai, cistos, miomos, persileidimai, kliniškai siauras dubuo, t.y. normalios, „motiniškos” moterys tampa ne tiek gimdytojomis, kiek gimdyti nelabai sugebančiom darboholikėmis ir karjeristėmis su nemažomis sąskaitomis banke. Ir jų organai, skirti nėštumui bei gimdymui - dubuo, kiaušidės, krūtys, gimda, makštis – atseit, „išeina iš rikiuotės“, nes retai naudojami organai savo funkciją silpnina.
Antras paaiškinimas galėtų sietis su humanistine ir feministine ideologija. Čia suveikia ne tiek vyrų ekonominiai sugebėjimai – kaip tik taip galvoti ir būtų vyriškas šovinizmas. Ne, tiesiog moterys pagaliau atsikrato to prakeikto jungo – „iškristi“ iš gyvenimo kokiai dešimčiai ar daugiau metų. Moterys juk dar atsilieka nuo vyrų profesinėje sferoje bei savęs realizavime - palyginkite, kiek jūs prisimenate garsių moterų politikių, moterų menininkių, moterų rašytojų - ir kiek vyrų?
O viskas todėl, kad tuo metu, kai vyrai save realizuoja, daro karjerą, tapo paveikslus ir kuria traktatus, storindami pinigines, moterys žindo, keliasi naktimis, skalbia vystyklus ir matuoja vaikui temperatūras! O kai vaikai pagaliau išauga, daug vaikų pagimdžiusi moteris jau artėja link klimaksinio amžiaus ir jos paklausa rinkoje krenta... Ne, tai neteisinga!
Ir štai avangardas - ryžtingiausios moterys atsisako motinystės ir eina lygiai su vyrais, o kartais ir lenkia juos - baigia po dvi aukštąsias mokyklas, stažuojasi užsienyje, įsidarbina prestižiškose firmose, kuria ir visaip save realizuoja, t.y. tampa viskuo, kuo tik gali tapti.
Žinoma, mintis apie vaikus irgi aplanko, tačiau galima tiesiog nesuspėti – karjeros taisyklės griežtos, tempai dideli, konkurencija didelė, o be to, reikalingas ir tinkamas tėvas. Nenorėdamos nekokybiškos arba nepilnos šeimos, tokios moterys atsisako gimdyti apskritai.
Trečias paaiškinimas - optimistinis. Jis siejasi su gilumine psichologija, mitais ir kolektyvine moterų pasąmone. Kolektyvinėje pasąmonėje gyvena vaizdiniai, apjungiantys tam tikras savybes. Moters psichiką skirtingu metu įtakoja skirtingi vaizdiniai. Deivės, gyvenančios kolektyvinėje tautos pasąmonėje, ne visada būna šeimos moterys. Štai graikų (o kartu ir romėnų) panteone yra trys deivės, neturinčios vyrų ir vaikų. Ir jos visai nesiskundžia savo likimu. Štai Atėnė – deivė, mėgstanti strategiją, karus, politiką. O štai Artemidė – ji medžioja miškuose, gina kitas moteris, rungtyniauja su vyrais. Gestija gi mėgaujasi vienatve, medituoja, puošia namus ir kursto židinį.
Tuo metu kitos keturios deivės gimdo, tačiau šeimose nesijaučia labai laimingos - Demetra liūdi savo dukros Persefonės, kuri uždaryta požemių karalystėje, Hera eina iš proto dėl savo vyro Dzeuso neištikimybės. Tiesiog eik ir užsirašyk į vienišų deivių klubą!
Ir visai tai neprieštarauja moters prigimčiai, ji tik plačiau suprantama. Štai pasiskaitykite apie baltų mitologiją: „Matriarchate gamtos kultas yra susijęs su dvasių ir atskirų dievybių kultu. Būta tik moteriškų dievybių, kurios rūpinosi Visatos, žmonijos, gyvūnijos, augmenijos vaisingumo, gimimu, egzistavimu. Jų kulto sferoje kūrėsi menas ir apeigos, atliekamos pačių moterų.” Matote - uždaviniai kur kas didesni nei gimdymas!
Taigi iš pradžių vyrų lyg ir ne tiek reikia. Užtenka giminei pratęsti, tačiau ne visos moterys turi tai daryti. Apsieina moterys ir be jų, nes kur tik pasirodo vyrai - prasideda agresija. Senojoje Europoje vyravo moters-motinos kultas ir moteriškosios vertybės. Indoeuropiečiams labiau būdingas vyro, tėvo, jėgos kultas. Taiki žemdirbių kultūra persiformuoja į neramių, karą idealizuojančių žmonių kultūrą.
Ateina vyriškų dievų - Perkūno, Pikolio ir Patrimpo laikai. Ir vyrai ima į moteris žiūrėti išnaudotojiškai. Gimdyk man vaikus - liepia. Su dvasiomis susijusios moterys, žinoma, neišnyksta, tačiau moteriškų religijų kultas nueina į pogrindį. „Šventuose ąžuolynuose, liepynuose, beržynuose rinkdavosi klajūnės vėlės, šilinės, miškinės, upinės deivės ar dvasios, laumės, raganos, dievo dukrelės.“
Taigi kas gali paneigti, kad ir šiuolaikinių moterų pasąmonėje gyvena visos tos deivės, besislapstančios nuo vyrų ir vaikų gimdymo? Ir turi jos savyje kažką raganiško - tai, be ko mes, deja, neapsieiname. Nes esame ne tik civilizacijos, bet ir gamtos vaikai, todėl sergame, bijome mirties bei trokštame magijos - tuomet ir surandame mes tas raganas, o jei ne - tai tose moteryse, kurios mus supa, ieškome to raganiškumo elemento, kažko, ką puikiai išmanė senieji mūsų protėviai. Išmanė, todėl į galvą jiems neateidavo priversti visas moteris gimdyti.
Nes kažkas turi pasirūpinti ir svarbesniais dalykais nei vaikai. Kažkas turi prisiminti dvasią, o ir šis žodis – „dvasia” - moteriškos lyties.
