Garsus švilpimas buvo įprastas būdas pasiųsti signalą šimtus, netgi tūkstančius metų, tačiau šiandien tai – nykstantis įgūdis. Surasti žmogų, galintį pamokyti, kaip švilpti, veikiausiai sektųsi sunkiai, bet jei jums tai svarbu ar įdomu, pamėginkite vadovautis toliau pateiktomis instrukcijomis. Čia perteiktame straipsnyje iš portalo „Outdoor Revival“ taip pat paminėtos su švilpimu susijusios tradicijos ir aplinkybės, kurioms susiklosčius kitados šis įgūdis pravesdavo.
Išgauti garsų švilpesį galima įvairiai, tačiau bet kuriuo atveju teks panaudoti ir pirštus. Kaip rašoma portale „Art of Manliness“, nesvarbu, kurią pirštų kombinaciją pasirinksite, tolesni žingsniai visada identiški, todėl svarbiausia rasti sau patogiausią ir geriausiai pavykstantį būdą.
Nuo ko pradėti?
Pirmiausia, pasiseilinkite lūpas ir užrieskite jas apgaubdami dantis taip, tarsi norėtumėte pavaizduoti seną žmogų, pamiršusį įsidėti dantų protezus.
Tada įsikiškite į burną pirštus, sudėtus taip, kaip patogiausia, ir, prispaudę apatinę lūpą, stumkite liežuvį gilyn į burną.
Šis žingsnis gana sudėtingas, todėl gali tekti kiek pasipraktikuoti, bet apskritai reikia daryti štai kaip: stumti pirštais liežuvio galiuką iš apačios taip, kad į viršų užriestas liežuvis slinktų atgal. Kai liežuvis bus pakankamai nustumtas ir prispaustas pirštais, sučiaupkite burną stengdamiesi, kad lūpos ir toliau būtų apglėbusios dantis. Kai lūpos priglus prie pirštų taip, kad neliktų jokio tarpo, pro kurį gali patekti oras, pamėginkite pūstelėti.
Labai gali būti, kad garsiai sušvilpti pavyks ne iš karto, tačiau kaip reikiant pasitreniravus tikrai pasiseks. Jeigu atrodo, kad visos pastangos bergždžios, pamėginkite pakeisti pirštų, liežuvio, lūpų laikyseną. Tiesą sakant, patys turėtumėte suprasti, kaip pakoreguoti kalbos padargų ir pirštų padėtį. Patikėkite, labai norint ir turint šiek tiek kantrybės išmokti švilpti tikrai įmanoma.
Išmokti garsiai sušvilpti verta dėl keleto priežasčių
Švilpimu pavyks atkreipti į save dėmesį žmonių susibūrimo vietose. Švilpimas gali net padėti išsigelbėti pasiklydus, atsidūrus po griuvėsiais, stipriai susižeidus ir neturint galimybės pajudėti, be to, pamiršus signalinį švilpuką.
Dėl garso specifikos švilpimas kartais sklinda net dešimt kartų tolesniu atstumu negu šaukimas. Tai reiškia, kad jei ypač garsiai švilpsite, tikėtina, kad jus išgirs už 8 kilometrų esantys žmonės. Aišku, ne visada švilpimas girdimas iš taip toli, kadangi garso plitimo diapazoną lemią galybė veiksnių, tokių kaip vietovės miškingumas, oro sąlygos ir kt. Vis dėlto bet kuriuo atveju švilpti yra daug prasmingiau nei šaukti.
Švilpimą, kaip komunikavimo būdą, žmonės naudoja nuo gilios senovės. Yra net tokios švilpiamosios kalbos, ir tie, kurie jas moka, geba iššvilpauti ištisus sakinius ir ganėtinai tiksliai reikšti mintis.
Izoliuotuose pasaulio kampeliuose švilpiamosios kalbos, kurioms būdingi skirtingi tonai, tembrai, garsų ilgiai ir t. t., leidžia susikalbėti daug greičiau, kai tenka komunikuoti dideliais atstumais.
Kaip buvo rašyta BBC portale, Kanarų salose ir Graikijoje piemenys ir dabar susišvilpauja, kai tenka komunikuoti atskirtiems gilių tarpeklių. Šį susikalbėjimo būdą praktikuoja ir po kalnuotus Turkijos regionus klajojantys aviganiai. O Amazonės baseino miškuose švilpimas padeda medžiotojams nepasimesti tankmėje, be to, jis paprastai neišbaido gyvūnų – būsimo grobio, nes labai primena paukščių skleidžiamus garsus.
Švilpiamosios kalbos pasitarnavo ir per karą. Maroko Atlaso kalnuose gyvenantys berberai švilpesiais perdavinėjo slaptus pranešimus, kai teko kariauti su prancūzais.
Antrojo pasaulio karo metais australai iš Papua Naujosios Gvinėjos radijo bangomis perdavinėjo švilpesiais užkoduotus pranešimus, kurių japonai nemokėjo iššifruoti.
Planetoje dar liko vietų, kuriose galima aptikti švilpesiais komunikuojančių žmonių. Vis dėlto šis įgūdis jau nyksta, kadangi senieji švilpimo meistrai išmiršta, o jaunoji karta išvyksta iš kaimų, kuriuose užaugo.
