Pastaruosius dvejus metus jūsų gyvenime gausu svarbių įvykių. Nusifilmavote viename įdomiausių pastarųjų metų filmų - „Juodojoje gulbėje“ - ir už jį gavote „Oskarą“. Suradote gyvenimo vyrą. Galiausia, tapote mama. Kaip šiandien galvojate – gyvenimas, aplinkybės verčia mus keistis ar mes patys, pribrendę ryžtingiems pokyčiams, keičiame gyvenimą?
Man paprasčiau atsakyti kaip psichologei, tegul ir nepraktikuojančiai. Aš esu įsitikinusi, kad niekas nevyksta be mūsų žinios. Gyvenimas verčia mus keistis, todėl mes jį ir keičiame. Niekas nevyksta be mūsų. Ne mūsų valioje tik uraganai, tornadai, karai, ekonominės krizės. Visa kita – mumyse. Vidiniai pasikeitimai – dėl kokios priežasties jie bevyktų – koreguoja ir aplinkybes. Nežinau, kaip tai pavadinti. Galbūt lauku. Kitaip tariant, mes pasikeisdami aplink save sukuriame tam tikrą lauką ir viskas pajuda.
Kokį lauką sukūrėte jūs?
Gali būti, kad aš šiek tiek pavargau nuo savęs. Nuo savo pasiekimų, nuo gerovės, konfliktų nebuvimo, nuo to, kad esu tokia miela ir maloni ekrane. Toks lyg zuikutis be kailiuko. Aš ryžtingai ėmiausi labdaros projektų, o dabar supratau – būtent todėl, kad ieškojau dramatizmo, ieškojau konflikto. Ne, aš nesigailiu, tai tęsiu dabar ir tęsiu toliau, nes padėti kitam – tai mano pašaukimas.
Vis dėlto tą aistrą, su kokia gilinausi į vargstančių Afrikos moterų ir paliktų vaikų problemas, lėmė būtent konfliktų nebuvimas mano pačios gyvenime. Mano gyvenime trūko to, ką pati galėčiau gerbti. Žinoma, nenoriu sakyti, kad pavydžiu toms moterims, kurioms aš padėjau, pavyzdžiui, nedidelėmis skolintų pinigų sumomis, kad jos galėtų pradėti savo verslą. Tik jų atveju kalba eina apie patį egzistavimą – fizinį ir asmenybės.
Žinote, ką man pasakė viena tų, kurioms mūsų organizacija padėjo Konge? „Ačiū jums, aš atsistojau ant kojų ir dabar mano vaikai manimi didžiuojasi“. Suprantate, apie ką kalbu? Žmogui buvo iškilęs jos pačios vaikų pagarbos klausimas. O kokius klausimus kėliau aš? Apie savo pavardės dydį filmo afišoje? Todėl ryžausi tam, kam anksčiau nepasiryždavau – man nebūdingiems poelgiams: visiškai apsinuoginau filmo „Kelyje su „Daržylingu“ preambulėje, nusifilmavau atviroje ir pakankamai triukšmingoje komedijoje „Be įsipareigojimų“. Tai buvo akiplėšiškumas kaip konfrontacijos forma, kaip aš dabar suprantu.
Ryžtingai sau pasakiau, kad nenoriu ekrane būti zuikyte-lėlyte... Ir realybė pasikeitė. Tarsi savaime atsirado vaidmenys juostose „Broliai“ ir „Juodoji gulbė“. Tai tikrai dramatiški vaidmenys... Kažkada savo mėgstamo režisieriaus ir faktiškai mokytojo Mike'o Nicholso spektaklyje „Žuvėdra“ suvaidinau Niną Zarečnają. Tai štai, dabar aš atsisakyčiau šio vaidmens net pas Nicholsą. Daugiau nebenoriu šitų įsimylėjusių ir nusivylusių mergelių, šitų, kaip pasakytų prancūzai, „rožinės bibliotekos“ personažų. Pavargau būti jauna, pavargau nuo jaunystės – su santykiais be įsipareigojimų, skrydžio lengvumu... Norėjau suaugusiųjų gyvenimo, su „inkarais“, su įsipareigojimais, kurių negalima išvengti. Realaus, ne lėlės gyvenimo.
Bet atrodytų, kad jūs labai anksti pradėjote gyventi realų gyvenimą, anksti suaugote. Jau dešimties turėjote agentą, trylikos tapote žvaigžde...
Tai juk būtent dėl to! Aš... aš anksti pažinau suaugusiųjų gyvenimą. Tik mane lydėjo sėkmė, todėl aš ir nesuaugau kaip reikiant. Sėkmė man suteikė galimybę ilgai likti mažute meilute. Dabar aš tai suprantu. Na ir tėvai, žinoma. Jie taip rimtai su manimi užsiėmė! Taip protingai mane skatino! Taip švelniai nustatė ribas – visą vaikystę aš filmuodavausi tik per vasaros atostogas... Jie taip man atsidavę, kad... Jie apdėliojo aplink mane saugumo pagalves.
Visada jaučiausi visapusiškai, visokeriopai apsaugota. Žinote, galbūt ir į universitetą aš įstojau todėl, kad norėjau... norėjau įrodyti, kad aš ir pati kažką galiu, be tarpininko ekrano. Dėl tos pačios priežasties fanatiškai mokiausi. Taip, aš anksti pradėjau suvokti ekraną kita šio žodžio prasme – kaip tai, kas manyje atspindi bet kokį realybės poveikį, kaip pertvarą tarp manęs ir realybės.
Galbūt jūs iš prigimties esate pirmūnė?
Galbūt ir taip. Tai manyje tūnantis žydiškas ar emigrantams būdingas pradas. Žydiškas – genetiniame lygmenyje. Juk yra žinoma, kad išsibarstę žydai neturėjo teisės, pavyzdžiui, į žemę, o ir išvyti juos galėjo iš visur ir kada panorėję. Vadinasi, turėti reikėjo tik tai, ką galėsi išsinešti su savimi. O paprasčiausia su savimi išsinešti galvą. Todėl pas mus toks svarbus yra išsilavinimas.
Ne vien todėl, kad mes „knygų tauta“, o todėl, kad niekuo negalėjome pasikliauti, išskyrus savo galvą. O man būdingą disciplinos ir vertinimo kultą vadinu emigrantišku todėl, kad, galų gale, išaugau pusiau emigrantų šeimoje. Nors mano mama ir amerikietė, iš Izraelio į Jungtines Valstijas persikėlėme kai man buvo treji. Tėčiui teko įsitvirtinti naujoje profesinėje sferoje, naujame lygmenyje. Turbūt net ir labai maža būdama tai jaučiau.
Ar jaučiate, kad jūs šiandien kažko bijotumėte?
Man jau gana bijoti ir saugotis! Kitaip tariant, maniau esanti bailė – visko bijau, dėl visko nuogąstauju. Visada stengiausi elgtis teisingai. O dabar manau, kad... Kur tai buvo – lygtais „Betmene“? Maždaug taip – kas nejaučia baimės, nežino, kas yra drąsa. Baimė – tai drąsos kaina. Drąsą pademonstruoti galima tik pajautus baimę. Ne, dar geriau pasakė Ursula Le Guin.
Ar skaitėte „Kairiąją tamsos ranką“? „Šviesa – kairioji tamsos ranka, Tamsa – kairioji šviesos ranka“. Baimė – dešinioji drąsos ranka. Aš būtent dabar pradėjau gyventi tikrą gyvenimą, kai iš tikrųjų yra ko ir dėl ko bijoti! Žinote, man netgi atrodo, kad tai yra pagrindinis gyvenimo pilnatvės požymis – kai yra kažkas, kas iš tiesų priklauso nuo tavęs ir dėl ko tu bijai. Ir todėl sugebėsi būti drąsiu, jeigu ką.
Prieš trejus metus savo interviu jūs užtikrintai kalbėjote, kad planuojate susilaukti kūdikio. Nors su Benjaminu Millepiedu, jūsų partneriu ir jūsų kūdikio tėvu, tada dar nebuvote net pažįstama... Kodėl būtent jis?
Mes susipažinome filmuojant „Juodąją gulbę“. Benjaminas kūrė filmo choreografiją ir mane sužavėjo. Savo tikrumu, originalumu. Jis visas priklauso baletui. Suprantate, baletas – tai fanatikų pasaulis. Neįmanoma šokti ir nebūti fanatiku. Jeigu tu baletui nepriklausai visiškai, tu paprasčiausiai nepatempsi netgi fiziškai. Tame yra netgi kažkas sietino su sekta. Lyg jiems būtų prieinamas kažkoks aukštesnis žinojimas, nes jie įveikė tam tikrų iniciacijų apeigas.
Benjamine pamačiau žmogų, gyvenantį tokį pilnavertį gyvenimą, kokį tik įmanoma, nes jis atsidavęs tam, kuo užsiima. Nepaisant to, jis nėra iš „vienuolių ordino“, jis atviras gyvenimui. Būtent tai aš vadinu egzistavimu realybėje. Aš įsimylėjau būtent jo tikrumą. Ir dar vienas dalykas. Baleto žmonės priešais veidrodį prabūna metų metus – repeticijų salėse veidrodinės sienos. Jie įpranta nuolat analizuoti savo judesius, nuolat matyti save iš šalies.
Tai štai, kam nors iš baleto žmonių matyti save iš šalies reiškia žiūrėti į save, nuolat žiūrėti į save. Suvokti save centru. O Benjaminui tai reiškia suvokti save kaip atspindžio dalį. Tai yra suprasti savo dydį santykyje su kitais. Vertinti figūrų santykį. Žmogiškų santykių prasme jis yra pats blaiviausias žmogus pasaulyje. Jis tiksliai žino, kaip išlaikyti santykį su pasauliu. Dėl to jis ir yra toks tikras. Su juo paprasčiausiai neįmanoma jaustis, na... tiesiog gražute mergina, tam tikru aksesuaru.
Ar kada nors taip jautėtės?
Taip, ir ne taip jau retai. Labai sielojausi dėl tokių santykių. Kai žmogus buvo su manimi, nes aš... turiu prekinę išvaizdą. Tai nuobodu.
Ką jums reiškia „būti gražia“?
Vykusi išvaizda – didelis privalumas. Nors visi tyrimai byloja, kad į darbą lengviau priimami normalios, o ne išskirtinės išvaizdos žmonės. O ir aplinkiniai geriau reaguoja į malonios išvaizdos, nei gražius žmones. Vis dėlto grožis yra privilegija. Nenoriu veidmainiauti. O kalbant praktiniu požiūriu, gražiu būti patogiau nei negražiu.
Tiesa, man artimesnė europietiška grožio koncepcija. Ta prasme, pas mus Amerikoje gražus yra tas, kuris atitinka standartus, kanonus ir pas kurį viskas teisinga. O štai Europoje grožis yra kone sinonimas unikalumui, grožis – tai savitumas, žmonės puoselėja savo išskirtinumą kaip grožį. Man tai artimiau. O ir mano išvaizda mane kažkuria tai prasme ribojo.
Jaunystėje patikusi žmonėms aš ir toliau norėjau patikti. Galiausiai tapau tuo, kuo mane norėjo matyti visi likusieji – tėvai, močiutė ir senelis, mano draugai, mano romantiškų susižavėjimų objektai. Tapau visuomeninių lūkesčių produktu, nieko nenorėjau nuvilti. O dabar galvoju taip: na, nepavyks man kažkas, nepatiks filmas – nieko baisaus, net jeigu ne vien tik aš, bet ir dar kažkas praras kažkiek tai pinigų... Juk niekas dėl to nemirs. Taip išmokau rizikuoti, nebijoti nesėkmės ar kažką nuvilti. Man netgi pradėjo patikti tai, ko anksčiau už nieką nebūčiau pamilusi.
Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui, repo. Įžūlaus, atviro. Su keiksmažodžiais. Dievinu! Man patinka, kaip adekvačiai šie vaikinai perduoda savo būseną ir savo santykį su tikrove, kokie jie realistai. Tai mane neįtikėtinai pralinksmina.
Potraukis repui ir meilė šeimai. Nuosava kino kompanija ir jokios baimės, kad filmas nepavyks. Socialinis aktyvumas ir tai, jog tapote liukso kategorijos produkto – aromato „Miss Dior“ - veidu... Kaip jūs visa tai suderinate?
Aš tame nematau prieštaravimų. Repas – tai ritmas ir atvirumas. Gyvenime, santykiuose tai man darosi vis svarbiau. Tai, kad aš dabar nebe taip stipriai bijau nesėkmių... Nesėkmės sustiprina sėkmės skonį! O „Dior“... „Dior“ - tobulybės, o ne pirkinio, siekimo sinonimas. Man atrodo būtent taip. Tapau aromato „Miss Dior“ veidu dar ir todėl, kad šis ženklas remia labdaros organizaciją „FINCA International“. O svarbiausia... Žinote, projektas „Natalie Portman“ dar nebaigtas. Medžiaga yra – viskas jau nufilmuota. Bet galutinis montažas dar ateityje.
