- Po aktorės, Seimo narės, aktyvios visuomenės veikėjos, televizijos laidų vedėjos, šou artistės moterų klube „6666“ karjeros nutraukimo buvote pasitraukusi į šešėlį. Kodėl?
Tai buvo apgalvotas ir sąmoningas veiksmas - nemačiau jokio reikalo dalyvauti žmonių kvailinime. Nesvarbu, kokia forma - nieko nesprendžiančiuose komerciniuose šou, kurių tikslas - dirginti emocijas ar beprasmiuose serialuose. Aš manau, kad gyvenimą reikia kurti, o ne už jį kovoti.
- Dabar vėl aktyviai prabilote. Neišlaikėte?
Jokių tylos įžadų niekam nedaviau - dėl to, ką sakyti, o apie ką tylėti, tariuosi tik su savimi. Po Youtube išplatintos kalbos gimnazistams Seime sausio 13-osios proga, kurią jau perklausė arti 200 000 žmonių, užplūdo kvietimų susitikti banga. Suvokusi, kad pokalbių tema bus - valstybė, mes, gyvenimo kokybė, nusprendžiau vykti į visus susitikimus, kai tik būsiu kviečiama.
- Kaip Jūs dabar gyvenate, kai neliko kino, Seimo, televizijos, užaugo dukros? Kaip leidžiate vasarą?
Visą savo gyvenimą buvau atvira žmonėms, nes galvojau, jog naudodamasi jų dėmesiu - buvau aktorė - privalau leisti jiems žinoti, koks žmogus esu, kaip gyvenu. Nenorėjau, kad jie galvotų, jog tai, ką vaidinu ekrane (apsiimdavau vaidinti tik teigiamus vaidmenis) yra tik vaidyba, melas. Savo darbus dirbau nuoširdžiai, išgyvenau juos taip, kaip savo gyvenime vykstančius įvykius. Aktoriaus profesiją lyginau su vandens čiaupu, iš kurio žmonėms galima tiekti švarų vandenį arba nuodijantį, nešvarų. Labiausiai norėjau savo žiūrovų meilės ir pasitikėjimo it koks vis nesubręstantis vaikas. Dabar manau, kad elgiausi klaidingai, nes, išskyrus nesveiką smalsumą, atvirumas nesukelia žmonėse nieko.
- Esate aktyvi socialinio tinklo Facebook dalyvė, komentatorė. Jame bendrauja daug realiame gyvenime vienišų žmonių.
Facebook‘ą naudoju kaip ryšio priemonę be jokių tarpininkų. Visi susitikimai universitetuose, gimnazijose, jaunų profesionalų organizacijose, su tautiečiais Londone ir JAV buvo organizuojami per šį tinklą.
- Kas Jus paskutinį kartą labiausiai sukrėtė?
Mano pačios kvailumas ir Amerika. Niekuomet negalėjau įsivaizduoti, jog apie ką turėjau itin neigiamą nuomonę (nors nebuvau mačiusi tos šalies), tėra sovietinės propagandos tvaikas. Apsilankius JAV mane apėmė toks jausmas, kaip išsišvarinus po pirties - esu laiminga, kad sugebėjau panaikinti savyje dar vieną tamsų kampą.
- O kas suteikia optimizmo, stimulo gyventi ir džiaugtis?
Didžiausias stimulas laimei ir optimizmui yra supratimas, kad netruks ateiti laikas, kai šį nuostabų pasaulį su visomis jo grožybėmis ir sudėtingumais stebės kitų akys. Bet ne mano.
- Kaip Jus palietė ir paveikė emigracija?
Kiekvienas reiškinys gąsdina tiek, kiek siaurai suvoki pasaulį, vyksmo kontekstą ir gyvenimo tikslus bei prasmę. Kadaise buvo virkaujama dėl to, kad kaimai tuštėja, o dabar ūkininkams mokami pinigai, kad tik jie neūkininkautų. Žemė - žmonių planeta, o valstybė - ne kalėjimas. Man išvažiavimų ir sugrįžimų procesai - visai suvokiami ir natūralūs. Jei tokios galimybės būtų buvusios mano jaunystėje, tikrai lėkčiau po pasaulį pasibastyti ir laimės jame paieškoti, kaip pasakose skaitė mama.
- Ar norėtumėte vėl eiti į Seimą ir ten kažką nuveikti?
Darbą Seime ir Prezidentūroje suvokiu kaip auką, didžiulę savo gyvenimo atsisakymo auką bendros gerovės vardan. Nemanau, kad daugumai žmonių būtų priimtina tai, ką jiems pasakyčiau, jei jie prašytų jiems atstovauti. Esu tikra, kad žmonės turi prašyti jiems atstovauti, o ne koks išsišokėlis už save, kaip kokią prekę, agituoti. Daugeliui nepatiktų tai, kokias mūsų vargų priežastis jiems įvardinčiau. Manau, akmenimis užmėtytų. O jei dar pasakyčiau, kad veidmainiškai neklūposiu bažnyčioje valstybinių švenčių proga, tai dorovingieji lietuvių katalikai apspjaudytų tulžimi. Tokiai aukai tikrai nesu pribrendusi, o bendraminčių, manau, yra mažuma. Kitokios, nei galimybė pasiaukoti, „ėjimo į valdžią“ priežastys man nėra įdomios.
- Sakoma, kad Jūsų vietą Seime dabar užėmė buvusios klubo „6666“ bendražygės Donalda Meiželytė ir Asta Baukutė. Kaip reaguojate?
Niekaip nereaguoju. Man nejuokinga. Labai nejuokinga.
- Toje garsiojoje sausio 13-osios kalboje įvardijote senosios kartos kompleksus. Kokių turite Jūs pati?
Kompleksai - tai nuo puikybės springstančios nepatenkintos savimeilės metastazės. Mano savimeilė yra saugiai užkasta po nugyventų gyvenimo metų rožynu, todėl jos savanaudiškos veiklos pasekmės manęs nekankina - neturiu kompleksų.
- Kartais esate vadinama moterišku Tadu Blinda.
Nesu nei Tadas, nei Blinda. Visą laiką, kuris man buvo skirtas, domėjausi tik vienu dalyku - kas mes ir kam čia gimstame, kokia mūsų gyvenimo prasmė. Kai ką pavyko suvokti. Kadangi visi mes skiriamės tik išoriškai, tai viskas, ką suvokiau, gali būti naudinga ne tik man vienai. Kiek turiu galimybių, tiek dalijuosi tuo, ką pavyko pažinti, suvokti, patirti. Tai ir yra mano darbas.
- Aukščiausioje Lietuvos valdžioje – moterys. Jos tampa vis labiau įtakingos ir kasdieniame gyvenime. Vyrai niurzga...
Natūralu, kad moterys, kurioms svarbiau sukurti kokybišką gyvenimo aplinką vaikams nei apie gerą gyvenimą filosofuoti, perima pasaulio tvarkymo vadžias. Stovime ties išnykimo bedugne (nereikia tvano - užtektų miestuose viduržiemy atjungti elektrą), nelieka motyvo gyventi. Tai dėl ko dabar grumiamės - seksas, valgymas ir gėrimas, geresnė ir šiltesnė ola - motyvacija gyvuliui, bet ne žmogui. Visa tai vienpusiškos vyriškos civilizacijos padariniai. Pasaulis tūkstantmečius stovėjo ant vienos vyriškos kojos. Kreivai stovėjo. Šansas atsitiesti yra.
- Esate karštakošė. Ar tai Jums smarkiau trukdė ar padėjo?
Aistringas žmogus ir karštakošis nesivaldantis kvailys - skirtingos būtybės. Esu aistringa tuose reikaluose, kurie man atrodo labai reikšmingi, ir visiškai abejinga bei šalta tam, kas, mano požiūriu, yra neverta dėmesio. Kai liežuvis yra tavo vadas, o ne tu jo šeimininkas, tai apgailestavimams gali neužtekti jėgų. Aš pasakau lygiai tiek ir taip, kiek ir kaip noriu pasakyti. Man visai nesvarbu, ką žmonės galvos apie mano asmenį, nes pati žinau kas esu. Man nereikia ir nereikės, kad už mane balsuotų ar mane dievintų. Man svarbu, kad būtų išgirsta sakoma mintis, kuri, galbūt, kada nors privers ką nors susimąstyti.
