Nežmogiškas heroizmas

Homo Sapiens pasaulyje visada yra vietos didvyriškiems darbams. Mūsų didvyriškumas savaime suprantamas dalykas, visai kas kita – nežmogiškas heroizmas. Apie jį dabar ir pakalbėsime.

Žąsys

Štai, pavyzdžiui, žąsys. Na, taip, šiandien mes jas kartais pasikepame. O juk kažkada šie storagurkliai paukščiai puikiai pasidarbavo romiečiams, parodydami patį tikriausią heroizmą: sugebėjo apsaugoti amžinąjį miestą ir jo gyventojus nuo priešų antpuolio. 

Kaip iš tiesų buvo, dabar vargu ar kas pasakys, juk šis žygdarbis atliktas net 390 m. Metraščiai tvirtina: kai ryžtingai nusiteikusiems galams pavyko įveikti Romos sienas, žąsys, kurių, beje, po to, kas įvyko, miestiečiai taip ir nesiryžta naudoti maistui, pastebėjusios priešus, ėmė taip garsiai ir laiku gagenti, kad ne tik prikėlė ramiai miegančius romiečius, bet ir įkvėpė juos pašėlusiai narsioms kautynėms. Šiuo atveju tikri patriotiški, taurūs žąsų jausmai niekuo dėti.

Viską paaiškina jų gamtinė organizacija: kiekviename žąsų būryje būtinai yra sargybinis, kuris pagal nerašytą įstatymą stebi viską, kas vyksta aplinkui. Žodžiu, budi. Kol visos žąsys miega ar maitinasi, sargybiniai nepalieka savo posto. Būtent jie pirmieji ir pradeda gagenti pastebėję pavojų, o po jų triukšmą ima kelti ir visas pulkas. 

Balandžiai 

Žąsys pasirodė esančios ne vieninteliai paukščiai, pasiruošę didvyriškiems darbams. Prieš septynis šimtmečius karinį žygdarbį atliko ir Venecijos balandžiai. Jie puikiai susidorojo su paštininkų vaidmeniu, sujungę Veneciją su jos valdovu Enriku Dandolu, tuo metu apsiautusiu Krito salą. Balandžiai ne tik pristatė žinią Venecijos laivynui, bet ir įsigudrino sėkmingai sugrįžti su atsakomaisiais laiškais. 

Mokslas iki šiol negali tiksliai paaiškinti šio reiškinio. Manoma, kad balandžiai orientuojasi pagal saulę ir žvaigždes arba jaučia žemės magnetinį lauką. Bet kad paukščiai tarsi turi viduje kompasą – tai faktas. 

Vištos

Didvyrišku paukščiu galima pavadinti ir paprasčiausią vištą. Jos sugebėjimas ir, svarbiausia, begalinis troškimas kasdien paleisti į pasaulį savo brangius palikuonis daugeliui damų tikriausiai atrodo stebuklingas reiškinys. Juk gimdyti kartą per parą – tai, sutikite, tikrai nežmoniškas heroizmas.

Katės

Kalbant apie žiurkių heroizmą, būtų neteisinga neprisiminti kačių.

Pavyzdžiui, jų unikalaus sugebėjimo įveikti milžiniškų atstumų keliaujant gimtojo židinio link.

Žinomas atvejis, kai dvejų metų katinas įveikė du su trupučiu tūkstančius kilometrų tik per 20 dienų.

Visiškai vienas vargšas tipeno Jakutijos srities taigos miškais, nesuprantama, kokiu būdu įveikdamas sudėtingą šiaurės kraštą, kad sugrįžtų į namus.

Tokiam žygdarbiui pasiryžtų toli gražu ne kiekvienas žmonių giminės atstovas.

Žiurkės 

Ir ne bet kokios, o baltosios. Jos kasdien tūkstančiais klusniai vyksta į laboratorinius mokslininkų tyrimus ir atneša didelę naudą žmonijai.

Suprantama, atlikinėti širdį draskančius bandymus iš karto su žmonėmis retai kam ateitų į galvą, todėl su žiurkėmis – be jokio sąžinės graužimo.Iš esmės, žmonėms atrodo keista jaudintis dėl milžiniško skaičiaus bežadžių sutvėrimų, didvyriškai dalyvaujančių nesuskaičiuojamuose medicininiuose bandymuose visų mūsų labui. 

Pasirodo, geresnės medžiagos tyrimams už baltąsias žiurkes nėra. Jos geriau už kitus pakelia įvairias ligas ir neprieštarauja nenuspėjamoms reakcijoms į naujus gydomuosius preparatus. Su šiomis žiurkėmis nekyla jokių problemų – lengva maitinti, laikyti ir veisti. Be to, baltosios žiurkės nepiktnaudžiauja alkoholiu, kaip, pavyzdžiui, juodosios, kurios su dideliu malonumu laka12 proc. spiritinį tirpalą, kas sukelia natūralų mokslininkų nepasitikėjimą jomis.

Baltosios žiurkės, vėlgi skirtingai nuo juodųjų, nelinkusios veltis į muštynes, todėl jas krūvomis galima sugrūsti į palyginti nedidelius narvelius. Be to, laboratorijų darbuotojai vienu balsu tvirtina, kad albinosai ir protingesni, ir elgiasi įdomiau už kitus, todėl ir eksperimentuoti su jais yra maloniau bei naudingiau.

Vabzdžiai 

Štai plėviasparnių atstovės – bitės. Jas iš tiesų galima pavadinti didvyriškais sutvėrimais, nes bičių gyvenimas – tai nepaliaujamas darbinis žygdarbis. Pirma, bitės, nežinodamos, kas yra išeiginės dienos ar atostogos, nuolat triūsia (įsivaizduokite save jų vietoje ir pajusite, kad vien nuo minties apie gyvenimą be darbo įstatymų per odą bėga šiurpuliai). Be to, bitės niekada nemiega, net žiemą (jeigu liautųsi judėjusios ir mitusios, numirtų nuo šalčio).

O viskas, ką gamina zyziančios darbštuolės, kaip ir jos pačios, galų gale atitenka mums: medus, vaškas, žiedadulkės, propolis, bičių duonelė, kuria nuo senovės stipriname imunitetą, ir net bičių lavonėliai, iš kurių gaminami įvairūs gydomieji preparatai, bičių pienelis ir, žinoma, bičių nuodai. Juos apskritai vadina biologiniu ginklu nuo beveik visų ligų ir laiko brangesniais už auksą. Tiesa, vargu ar tai suvokia pačios bitės, didvyriškai atiduodančios apitoksiną žmonėms (beje, kartu su geluonimi ir savais viduriais).

Bičių heroizmą lemia jų genetika. Galbūt, jei DNR mozaika susiklostytų kitaip, bičių gyvenimo būdas irgi būtų visai kitoks. Tačiau joms nepasisekė: visą savo trumpą gyvenimo kelią (nuo 40 iki 200 dienų, nelygu lytis, gimimo laikas ir laikymo sąlygos) jos priverstos dirbti nenuleisdamos kojelių tam, kad žmonija taptų nors truputėlį sveikesnė.

Kad gautų vieną vienintelį medaus kilogramą, bitės priverstos išskristi iš avilio 4500 kartų ir aplankyti dešimtis milijonų žiedų. O svoris, kurį paprastai tempia dirbanti bitė, 320 kartų didesnis už jos pačios svorį. Šia prasme net arkliai, kurie, kaip sakoma, nuo darbo nugaišta, ir tai tempia šimtus kartų mažiau.