Savo gyvenime buvau viską susidėliojusi į stalčiukus: puiki karjera, laisvalaikis, draugai, gyvenimas su sūnumi ir vietos naujam vyrui tame naujame mano gyvenime tikrai nebuvo.
Žinoma, gerbėjų netrūko, buvau lepinama dėmesiu, tačiau po pirmos nepasisekusios santuokos ir labai sunkių bei ilgų skyrybų buvau sau griežtai nutarusi - daugiau NIEKADA JOKIŲ rimtų santykių! Bet dažniausiai gyvenimas iškrečia pokštą.
Kaip jau minėjau, viską savo gyvenime buvau sudėliojusi ir mėgavausi gyvenimu su savo sūnumi. Ryte nuveždavau į darželį, po darbo jį pasiimdavau, o vakarus leisdavome dviese. Taip rytais, o kartais ir vakarais darželyje sutikdavau jauną tėtį, kuris taip pat atvesdavo savo sūnų į tą pačią grupę. Jo žvilgsnis būdavo ypač skvarbus, o į mano kuklų pasisveikinimą "labas rytas", jis visada atsakydavo su šypsena ir truputėlį arogantiškai man skambėjusiu "labas".
Jo žvilgsnis mane visada šiek tiek trikdydavo, tačiau tuo pačiu buvo ir be galo malonus. Tiesą pasakius, laukdavau tų rytų, kad vėl galėčiau jį pamatyti. Tiesa, kartais jų sūnų atvesdavo ir labai simpatiška moteris, kaip supratau, buvo jo žmona, tad per daug vilčių nepuoselėjau, nes tikrai nenorėjau ardyti jų šeimos. Kartais tik pagalvodavau "vargšė moteris, turėdama tokį gražų vyrą":)
Nors save laikiau simpatiška moterimi, tačiau visada galvojau, kad toks vyras ne mano nosiai, tad nepuoselėjau jokių vilčių ir tikrai nekūriau jokių planų.
Tačiau vieną vakarą įvyko TAI - aš sutikau jį su sūnumi vieno iš prekybos centrų vaikų kambaryje, kaip tik buvau atvedusi savo mažylį padūkti, o pati ketinau prasiblaškyti ir pasivaikščioti po parduotuves.
Mes susitikom tarpduryje ir vienas kitam tuo pat metu ištarėm "labas". Jis pakvietė mane kavos, ir atsisėdę prie staliuko kalbėjom kalbėjom kalbėjom. Net nepamatėm, kaip baigėsi vaikų kambario darbo laikas ir darbuotojai paprašė mūsų išeiti, o mes dar turėjom milijoną neaptartų temų. Atrodė, jog mes pažįstami jau daug metų.
Tada sužinojau, kad jis taip pat jau seniai išsiskyręs su savo žmona, kad drauge jau kelis metus nebegyvena, kad šiuo metu gyvena vienas ir jokios artimos draugės neturi. Aš taip pat buvau viena, mano širdis niekam nepriklausė.
Šis mūsų susitikimas - tai buvo mums meilė iš pirmo žvilgsnio :) Apsikeitėme kontaktais, o paskui viskas vyko žaibišku greičiu: sekantį rytą mes jau drauge pusryčiavome, ta patį vakarą drauge vakarieniavome, dar sekančią dieną jis atvažiavo su savo sūnumi pas mano tėvus, o trečią dieną apsigyvenome drauge.
Taip pažintis darželyje arba greičiau susitikimas vaikų kambaryje virto meilės istorija, kuri jau trunka aštuonerius metus. Dabar esam vedę, turim dukrą, auginam mūsų berniukus iš pirmųjų santuokų ir esam be galo be galo laimingi :) Tiesa, vestuvių dieną nepamiršome aplankyti ir tą lemtingąjį mums vaikų kambarį.
Esam drauge ir labai džiaugiamės, jog turime vienas kitą, mūsų jausmai nei kiek neišblėso, o tapo tik dar stipresni ir įgavo daugiau spalvų. Ir jeigu skeptikai suabejos šios istorijos tikrumu, galbūt jiems pasiseks ir sutiks kur nors Vilniaus senamiestyje bevaikščiojančią už rankučių susikibusią vis dar flirtuojančią, nuolat besibučiuojančią ir labai laimingą porą, aplink kurią bėgioja ir krykštauja trys mūsų vaikai, žinokit tai MES, vieną spalio vakarą netyčia susitikę vaikų kambaryje :)
P.S. Po aštuonerių metų galiu drąsiai pasakyti, jog visai nesu aš "ta vargšė moteris, turėdama tokį gražų vyrą", jaučiuosi be galo mylima ir be galo laiminga. Ačiū tau, kad TU esi, myliu tave ir visada mylėsiu :*
Laura
**********************
Ši istorija yra konkurso „Mūsų neįtikėtina pažintis... netikėtai užtruko“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus! Turite progą laimėti „Alma littera“ išleistą tarptautinį bestselerį „Mano vyro paslaptis“.
