Namų šeimininkė: geroji fėja ar tarnaitė?

Kiek kartų skaičiuodamos paskutines darbo dienos valandas meldėte, kad grįžus namai švytėtų švara, ant stalo garuotų vakarienė, o sąžinei priekaištaujanti išdžiūvusių skalbinių krūva būtų ištirpusi kaip pernykštis sniegas? Ak, kad taip namų šeimininkę – turbūt ne kartą esate pagalvojusios... Tad kas toji namų šeimininkė: ponių prabanga ar darbuose paskendusių moterų būtinybė, papildomas uždarbis ar visavertė profesija?

Vertinama patirtis

Prieškario, pokario laikais turtingos inteligentų šeimos turėjo namų šeimininkes-ekonomes arba namų šeimininkes-aukles, ateinančias ar gyvenančias kartu, išauginusias ne vieną kartą, tapusias visateisėmis šeimos narėmis, gyvenusias kartu ir senatvėje.

Šiandien skelbimų, siūlančių namų šeimininkės, tvarkytojos, auklės, namų ruošos paslaugas, internete ir spaudoje galima rasti daug. Vienos ieško pastovaus, kitos papildomo darbo, nes tai svari finansinė parama moterims, dirbančioms ne visą darbo dieną, norinčioms prisidurti prie pensijos, studentėms. Tarp pretendenčių gausu aukštąjį išsilavinimą turinčių moterų, kurios neteko darbo, o jį perkopusiosioms 40-metį susirasti nėra paprasta.

„Nepatyrusios namų šeimininkės, nors ir dirbančios visą darbo dieną, kartais gauna penkis kartus mažesnį atlygį už valandą nei turinčios patirties moterys“, – pastebi uždarosios akcinės bendrovės „Mama ir auklė“ direktorė Ieva Augustinienė.

Nors jos agentūros pagrindinė veikla – auklių atranka, labai dažnai pageidaujama mišrių paslaugų: auklės ir šeimininkės, vežiotojos į būrelius, auklės, atliekančios papildomus namų ruošos darbus, ir tik retsykiais ieškoma pagalbininkių vien namams tvarkyti. Agentūros įdarbinimo paslaugų dažniausiai prireikia namų šeimininkėms, moterims, norinčioms išnaudoti laisvas savaitės dienas.

„Namų šeimininkių rinka aiškiai susiformavusi, daugumą jų nauji klientai randa rekomendavus seniesiems. Mūsų agentūroje įdarbinama kaip ir kitose: užpildoma anketa, pateikiami asmens duomenys, rekomendacijos, pildomi testai – mūsų darbas atrinkti šeimai tinkamą darbuotoją. Socialinės garantijos aptariamos su darbdaviais: pasirenkamas verslo liudijimo ar darbo sutarties su šeima variantas“, – sako I. Augustinienė.

Šeimos turtas

Garsi prancūzų feministė Simone de Beauvoir savo knygoje „Antroji lytis“ (1949), pramintoje feminizmo biblija, namų ruošą vadina Sizifo darbais: „Namų šeimininkė išsenka trypčiodama vietoje; ji nieko nepadaro, ji tik įamžina dabartį; ji niekada nesijaučia užkariaujanti pozityvų Gėrį, o kovojanti nepabaigiamą kovą su Blogiu...

Skalbti, lyginti, šluoti, traukioti iš po spintų tamsos dulkių gumulus – reiškia atitolinti mirtį ir sykiu neigti gyvenimą... Moteris nepašaukta kurti geresnio pasaulio... Tačiau nuolat atremti priešą, užuot būti atsigręžus į pozityvius tikslus – liūdna dalia.“

„Gera namų šeimininkė – šeimos turtas“, – tvirtina darbdaviams atstovaujančios Rūta ir Dalia (redakcijai pavardės žinomos), su jomis sutiks ir šeimos, ieškančios tokių moterų pastoviam ar tik valandiniam darbui. Visi antrina, kaip sunku rasti tikrai gerą namų šeimininkę. Apie tokias sklando kalbos, jų kontaktų nerasite skelbimuose, retai gelbsti ir agentūros – dažniausiai jų telefono numeris perduodamas tik per gerus draugus, o pas ką ir kur dirbti, renkasi pačios moterys!

Rūta turi gerai apmokamą darbą, tad iki dvejų metų paauginusi dukrelę nusprendė į jį sugrįžti.

„Pasisekė kaip aklai vištai grūdas, – džiaugiasi moteris, ieškojusi auklės-namų šeimininkės tik per pažįstamus. – Norėjosi patikimos, geraširdės, mokančios bendrauti su mažamečiu vaiku moters. Radome – ji jau šešerius metus pensijoje. Prieš įdarbindami aplankėme ją namuose, pasižiūrėjome, kaip gyvena, kaip tvarkosi, pasikalbėjome.

Vėliau pasikvietėme pas save, stebėjome, kaip bendrauja su dukrele, kaip mergaitė priima ją. Sužavėjo moters šiltumas, mokėjimas bendrauti, paslaugumas, punktualumas. Nors sutarta darbo diena prasideda 9 val., auklė mūsų namuose būna jau 8.30 val. Į jos pareigas įeina ne tik mergaitės priežiūra – moteris aptvarko namus, perka produktus, išlygina drabužius. Visada net neraginta pati papasakoja, ką nuveikė per dieną, kaip sekėsi, ką darė.“

Be socialinių garantijų

Dalia – keturių vaikų mama: mažiausiajam 10 mėn., vyresnėliui 8-eri. Ji pati namų šeimininkė, tačiau gausėjant šeimai prižiūrėti ir vaikus, ir namus pasidarė labai sunku, todėl prieš penkerius metus susirado pagalbininkę.

„Rasti buvo nelengva: ieškojome ir laikraščiuose, ir internete, ir per pažįstamus. Turėjome ne vieną pokalbį, kartą teko skaudžiai nusivilti, o paskui ir atleisti – išėjo palikusi vienus vaikus, ne kartą darė grubius pažeidimus. Dabartinę namų šeimininkę rekomendavo pažįstami – iki pensijos jai dar toli, turi pedagoginį išsilavinimą, dirbusi darželyje“, – pasakoja Dalia.

Ji pataria ieškantiesiems tokios profesijos žmonių nekreipti dėmesio į rašytines rekomendacijas, anketas ar testus, svarbiausia – gyvai pabendrauti. Tuomet geriausiai išryškėja profesionalumas, visi charakterio ir tinkamumo dirbti jūsų namuose niuansai.

Namų šeimininkės atlygį Dalia skaičiuoja valandomis: prieš penkerius metus už valandą mokėjo 3 Lt, ekonominio pakilimo laikais – 7 Lt, o šiandien, krizės metu, – 6,5 Lt. „Socialinės garantijos – asmeninis darbuotojo reikalas“, – pastebi darbdavė.

Darbų sąrašas ilgėjo

Elma Lapinskienė jau senokai pensijoje. Didesnę dalį užtarnauto poilsio ji praleido dirbdama namų šeimininke.

„Jau porą metų „atostogauju“, šiam darbui reikia ir geros sveikatos, ir patikimų nervų. Mano profesija, medicinos seselė, didelės pensijos nežadėjo, patys žinot, pragyventi šiais laikais senam žmogui sunku, tad mintis susirasti kažkokį lengvą darbelį man buvo nesvetima. O čia kaip tik pažįstamų pažįstami ieškojo auklės savo mažamečiams vaikams: trimetei mergytei ir šešerių berniukui. Leisti jų į darželį negalėjo, mat buvo hiperaktyvūs, mergaitė labai blogai valgė. Įpareigojimų buvo lyg ir nedaug: pavalgydinti, pamigdyti, nuvesti į pamokėles, parvesti... Bet taip tik iš pradžių.

Kasdien darbų sąrašas ilgėjo: „Gal galite nupirkti?..“, „Gal galite pagaminti?..“, „Gal galite išvalyti?..“ Darbų naštą nuo savo pečių tikroji namų šeimininkė „draugiškai“ perkrovė ant manųjų“, – prisimena pašnekovė, per savaitę iš vaikų auklės virtusi namų šeimininke-ekonome, turėjusia gana sparčiai suktis.

Darbe moteris būdavo dar prieš septynias. Pusryčiai vaikams – visada karšti patiekalai: košės, virtiniai, blyneliai. Sumuštinius per tuos šešerius jos darbo metus vaikai valgė gal tik kartą. Pietų ir vakarienės moteriai daryti nereikėjo, tačiau ryte, kol mergaitė miegodavo, Elma turėdavo nuvesti berniuką į mokyklą, grįžusi pamaitinti mergaitę, atsigulus jai pietų miego skubėjo iš mokyklos parsivesti berniuką, kartu dar ir apsipirkti parduotuvėje ar turguje, apsilankyti su vaikais poliklinikoje, nuvesti juos į pamokėles, užsiėmimus...

Būtinumas sutvarkyti kambarius, išplauti grindis atsirado natūraliai – namuose reikėjo palaikyti tvarką. Darbo diena pagal susitarimą turėjo baigtis 17 val., tačiau vis dažniau tėvai surasdavo pretekstą užtrukti: tai reikėjo apsipirkti, tai kažkur išvykti... Buvo nutikę net ir taip, kad neatsiklausę moters vaikus atvežė jai į namus ir paliko – išvažiavo švęsti Naujųjų.

Geriausia būti „žemiau žolės“

Laimė, vaikai, nors ir labai guvūs, impulsyvūs, sunkiai sukalbami, nebuvo išlepinti. Subarti jos klausė, o gal net ir mylėjo – vis pešdavosi, kuris pirmas jai ant kelių atsisės. E. Lapinskienės prižiūrima mergaitė pradėjo noriau valgyti.

„Pasisodinu ir pasakoju išgalvotas istorijas. Klausosi išsižiojusi, o aš vis po šaukštą į burnytę, žiūrėk – ir lėkštė tuščia!“ – šypsosi moteris.
Deja, pareigingumo, tvarkos jausmo jos augintiniai visiškai neturėjo, tad moteris ir jų lovas klojo, ir žaislus tvarkė.

Berniukui pradėjus lankyti mokyklą

E. Lapinskienė vis dažniau palinkdavo prie jo namų darbų užduočių, knygų.

„Kelis kartus tėvams papasakojau apie negražų vaikų elgesį, tačiau jie mano pastebėjimus praleido pro ausis. Supratau, kad geriausia būti „žemiau žolės“, pritarti jiems arba į nieką nesikišti ir nedalyti patarimų, ypač kai tavęs neprašo“, – sako pašnekovė.

Paklausta apie atlygį, kukliai nuleidžia akis. „Atlyginimą už vaikų priežiūrą sutarėme pačioje pradžioje – 400 Lt. Staigiai išsiplėtus pareigų sąrašui, pailgėjus darbo laikui šeimininkams nė nekilo mintis iš naujo jį aptarti. Esu tylus, ramus ir kuklus žmogus, juo labiau jie buvo pažįstamų pažįstami, tad tylėjau, nesinorėjo pyktis... Supratau, kad mažai išlošiu. Eidama į darbą turėdavau atsinešti sau maistą visai dienai, įsidėdavau net kavą, cukrų“, – prisimena E. Lapinskienė.

Jos nuomone, dirbti namų šeimininke nėra lengva – šiam darbui reikia nuovokos, pedagoginio išprusimo, ypač jei namuose yra mažamečių vaikų, mokėjimo bendrauti, išmanyti namų ruošą ir, be abejo, jėgų ir sveikatos.

Namų šeimininkės profesiją Elma lygina su labai atsakingomis pareigomis – gal bus pasakyta per skambiai, tačiau tokia moteris yra atsakinga už šeimos, kurioje dirba, santykių harmoniją, namų jaukumą ir šilumą.

Įnoringiausi – viengungiai

„Užsiregistravusi darbo biržoje pasiteiravau namų šeimininkės, namų tvarkytojos darbų. Deja, pasirodė, kad tokie darbai darbu nelaikomi – jų nėra siūlomų bedarbiams sąrašuose. Valytojos darbas pasirodė deficitinis – į jį darbdaviai priima tik turinčiuosius invalidumo grupę“, – sako kita pašnekovė, vos pradėjusi skaičiuoti penktą dešimtį Asta Žukauskaitė.

Ji tokio darbo biržoje pabandė ieškoti, galima sakyti, tik dėl įdomumo – moteris namų tvarkytoja dirba jau nuo 1995 m., o dabar sumanė kurti savo internetinę svetainę, steigti privačią agentūrą.

Pirmuosius šio profilio darbo įgūdžius A. Žukauskaitė įgijo dirbdama prestižiniame viešbutyje. Tuo pačiu metu jos paslaugų paprašė ir keli užsieniečiai, gyvenantys privačiuose namuose. Po penkerių metų moteris atsisakė darbo viešbutyje ir lig šiol dirba sau – tvarko namus ir, išsipirkusi namų ūkio veiklos patentą, sąžiningai moka mokesčius.

„Aš mėgstu tvarkytis, esu darboholikė. Šiuo metu tvarkau penkis privačius namus – kas dieną po namą. Užtrunku skirtingai – priklauso nuo tvarkomo ploto dydžio, jo apstatymo, interjero subtilybių: vienuose namuose mažiau, kituose daugiau daiktų, smulkmenų, vienur medinės grindys, kitur daugiau kilimų... Dažniausiai tai pasiturinčių žmonių, užsieniečių arba vienišių namai.

Kaip randu klientus? Anksčiau jų ieškojau pagal skelbimus internete, laikraščiuose, bet nepasiteisino – kur kas patikimiau privačios rekomendacijos. Vieni žmonės prieš darbą pasikviečia pokalbio, kiti iš karto palieka raktus. Įnoringiausi, balta nosinaite patikrinantys visus atokius kampelius, yra užkietėję viengungiai“, – pasakoja Asta.

Nesijaučia pažeminta

A. Žukauskaitė džiaugiasi, kad nusiskundimų nesulaukia, klientai ja pasitiki. Pašnekovės nuomone, be meilės darbui, pasitikėjimas ir sąžiningumas – svarbiausi namų tvarkytojos charakterio bruožai.
„Namų tvarkytojai patikimi namai ir tik nuo jos priklauso, kokius juos šeimininkai ras grįžę. Yra žinoma tokių atvejų, kai jie buvo apvogti.

Todėl nesijaučiu dirbanti žeminantį ar nekvalifikuotą darbą – patikėkite, reikia turėti ne tik stiprų charakterį, sveikatą, bet ir daug žinių, patyrimo, nuovokos, kad galėtum dirbti profesionaliai. Tiesa, man pačiai savo vyrą teko ilgai ir sunkiai įtikinėti, kad namų tvarkytoja – normalus, kasdienis darbas ir darbiniai santykiai su klientais yra be jokių nešvarių minčių...“ – pasakoja moteris.

A. Žukauskaitė namų tvarkytojos profesiją išbandė ir užsienyje, šiuo metu ten dirba jos dukra – už valandą mergina gauna 7 eurus, o mama už 7 val., kurias užtrunka sutvarkyti namą, – 100 Lt.

Pasekė prieškario pavyzdžiu

Nors namų šeimininkės, tvarkytojos ir panašus darbas vertinamas kaip neprestižinis ir žeminantis, reikalavimai šio amato atstovėms keliami aukšti – jos turi būti visapusiškai išprususios. Tik kur įgyti šių žinių, juk mūsų visuomenėje, ilgus metus gyvenusioje socializmo dvasia ir komunizmo ateitimi, kapitalistinio pasaulio „simbolių“ – namų ekonomės, namų šeimininkės ir į jas panašių profesijų nėra...

Darbas užsienyje?.. Kažin... Beje, tas pats užsienis beveik prieš aštuoniasdešimt metų ir įkvėpė Dot­nuvos žemės ūkio akademiją sukurti naują namų ūkio specialybę Lietuvos žemės ūkio universitete (LŽŪU, tuomet akademijoje).

„Pasidairius po Europą, pasigrožėjus aukšta buities kultūra, sodybomis ne atsitiktinai, o universitete ruoštomis specialistėmis, akademijos profesorių taryba nusprendė ruošti panašaus profilio specialistes ir Lietuvoje. 1927 m. buvo pripažintas šios profesijos tikslingumas, o 1930 m. gautas vyriausybės sutikimas ir finansavimas“, – rašoma iki dabar LŽŪU saugomuose ilgametės Namų ūkio ir sodininkystės katedros (taip ji vadinosi paskutiniu metu) kuratorės parei­gas ėjusios šviesios atminties doc. dr. Sabinos Sirtautaitės kauptuose dokumentuose.

Buvo paruoštas specialus praktinėmis studijomis paremtas planas. Prieškario studentės mokėsi auginti vaikus, tvarkyti namus, gaminti valgius, konservuoti, austi, auginti dekoratyvinius augalus, pedagogikos, psichologijos, namų ūkio apskaitos ir kt. dalykų. Absolventėms, baigusioms namų ūkio sekciją ir apsigynusioms diplominį darbą, buvo suteikiama agronomės-šeimininkės kvalifikacija. Išleista 17 laidų, paskutinioji – 1948-aisiais.

Prikelta ir numarinta specialybė

Kaip sako katedroje dirbusi doc. Elvyra Jarienė, ši specialybė buvo prikelta ir vėl numarinta tris kartus. Paskutinį kartą kaimo buities kultūra ir namų ūkiu susirūpinta 1989 m., programa panaikinta 2003-iaisiais, nes jau nebeatitiko tuomečių universitetinių studijų programų turinio. Merginos įgijo namų ūkio technologo kvalifikaciją, norinčiosios apsigynė magistro laipsnį.