Iki šiol bespalvę fotografiją kūrusios žinomos menininkės mintis pirmą kartą per visą jos kūrybinį kelią užvaldė spalvos. Jų Marija žada „atsikratyti“ tik surengusi dar vieną personalinę parodą.

- Šiuo metu ruošiu personalinę fotografijų parodą „Spalvotos dienos“. Prisikaupė darbų. Iki šiol dirbau su nespalvota fotografija, tačiau užsimaniau spalvų. Mane jos persekioja. Nusprendžiau kaupti darbus, o kitąmet rudenį surengti parodą. Ir depresijos – kaip nebūta! – pasakoja fotomenininkė.

- Stimulas gyventi ir siekti kiekvienam žmogui yra skirtingas, individualus. Kas šiame žodyje telpa jums?

Marija Čičirkienė
Gyventi ir siekti bei gelbėtis nuo depresijos man padeda trys dalykai: kelionės, knygos ir draugai. Ką tik grįžau iš Baden-Badeno, kurorto, mineralinių versmių, poilsio ir pramogų vietos pietinėje Vokietijoje. Pasitaikė pigus reisas, tad aš ir dar trys damos nusprendėme ten patraukti. Viena jų – novelistė, eseistė, romano „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ autorė Giedra Radvilavičiūtė.

- Knygos. Ko jose ieškote ir ką randate?

Ypatinga nieko nepasakysiu. Pavadinimų nei autorių nevardinsiu, nes skaitau daug. Pasakysiu tik tiek – labai mėgstu žinomų žmonių, ypač menininkų, biografijas. Man patinka, kaip jie gyveno, kūrė, kaip nebuvo vertinami ir kaip po mirties išgarsėjo. Gaila, bet mes pradedame vertinti tik tai ar tuos, kuriuos prarandame.

- Jūsų draugai. Ar jie išskirtiniai?

Taip. Jie juda, neleidžia būti namie, skatina pažinti. Gal kam ir pasirodys lėkšta, tačiau turiu draugų, kurie pakviečia mane palydėti saulę. Ir ne Palangoj, ant tilto, o Panevėžio pakrašty. Anąsyk vijomės saulę mašina, sustojome, atsikvėpėme, palydėjome, o širdy buvo labai gera... Kvaila? Nemanau...

- O kūryba? Juk ji tikriausiai ir yra jūsų gyvenimo prasmė?

Tūlas panevėžietis sako, kad Aukštaitijoje nėra ką veikti. Pykstu ant jo, nes veikti čia yra ką. Yra daug įdomių autorių, parodų, renginių. Tik reikia eiti, netingėti. Į fotografiją esu pasinėrusi jau daug metų. Esu surengusi daugiau nei trisdešimt personalinių parodų. Pirmoji buvo skirta vaikams. Ją surengiau prieš beveik 30 metų tuomečiame fotosalone „Rūta“.

- Kolegos iš įvairiausių šalies vietų bei panevėžiečiai įpratę jus matyti su raiščiu ant kaktos, dažniausiai – juodu. Kas tai – talismanas?

Galite vadinti, kaip norite. Tačiau be jo aš jausčiausi kaip be rankinės (šypsosi). Dažniausiai dėviu juodą, rečiau – baltą, per karščius – plonutį lininį. Nepatikėsit, - ne tik žiemą, bet ir vėsią vasarą be jo man šalta ausims. Štai ką reiškia įprotis.

Draugai sako, kad jis man tinka, o be jo aš būčiau – ne aš. Vienas mano pažįstamas teatro režisierius net anekdotą buvo sukūręs: esą Marija Čičirkienė turi randą kaktoj, todėl ir slepia jį po raiščiu. Juokai. Iš tikrųjų buvo taip. Dukros paprašiau kuo trumpiau „nudrožt“ man karčiukus, tačiau ji tai padarė pernelyg trumpai. Tad aš per kelias valandas nusimezgiau juodą raištį defektui paslėpti, o šis prigijo labai ilgam.

- Ar tikite astrologija. Ką jums sako jūsų Zodiako ženklas?

Esu Svarstyklės. Svarstau, dvejoju ilgai. Bet kai apsisprendžiu, tai tvirtai. Esu atvira, tiesmuka. Dėl to ne kartą nukentėjusi. Juk teisybės niekas nemėgta. Užtat didžiuojuosi, kad esu teisinga. Mama, išvykdavusi ilgesniam laikui iš namų, vieną kitą kapeiką palikdavo man saugoti, nes sakydavo, jog esu teisingiausia šeimoj. O iš tikrųjų buvau atskirtukė, nes sesė už mane buvo vyresnė 14, o brolis – 12 metų.

- O jūsų sukurta šeima?

Su vyru išsituokiau seniai. Turiu tris vaikus: sūnų, dukrą ir sūnų. Tiesa, vaikaitį - tik vieną. Jam keturiolika. Vyriausiasis sūnus verslininkas Marius jau sulaukė 41-erių, bet vaikaičių man dar nepadovanojo. Trisdešimtmetis Mantas, pasirinkęs grafiko specialybę, yra vedęs korėjietę In-young. Jų vestuves prieš kelerius metus atšventėme Pietų Korėjos sostinėje Seule, bet gyvena Lietuvoj. Marčiai čia labiau patinka. Aš jųdviejų vaikų laukiu su dideliu nekantrumu – juk tokie gražučiai, nepakartojami jie turėtų būti!

- Galbūt turite savitą savo gyvenimo receptą? Juolab kad niekas niekada jūsų nematė nuleidusios rankas, nusiminusios.

Mano meilė – fotografija. Mano gyvenimas – ėjimas pirmyn. Todėl ir kitiems norėčiau palinkėti, kad jie mažiau suktų galvas apie asmenines mažareikšmes problemas, o į gyvenimą pažvelgtų plačiau. Nepatikėsite – fotoaparatas man yra tarsi antras kvėpavimas. Fotografavau miestelius. Tąkart buvau Paliūniškyje. Žiema: paslydau, nugriuvau, susilaužiau ranką. Bet ant kaklo pakabintas fotoaparatas liko sveikutėlis. Argi ne stebuklas?