Iš tėvų Marius paveldėjo 2 tūkst. knygų biblioteką, kurią nuolat papildo pats.
- Per vienerius Lietuvos muzikos apdovanojimus „Bravo“ Jūs su visa kolegų ŽAS kompanija pasirodėte ypač netikėtai. Neprognozuojami skandalistai į Jaunimo teatro sceną pakilo išsipuošę juodais aksominiais smokingais, margomis siuvinėtomis liemenėmis, kišeniniais laikrodžiais su grandinėlėmis. Ypač įspūdingai atrodėte Jūs – tarsi elegantiškas rusų inteligentas, kuriam įtariama džiova ir jau laikas atsigaivinti Kryme. Turite aristokratiškų šaknų?
Nesmagu girtis, bet turiu, Kazlų Rūdos herbas susijęs su mano mamos Nijolės Pečiūraitės gimine Jie buvo ne tik bajorai, bet ir verslininkai. Pirmieji ėmė kasti čia rūdą ir nuo to vietovė gavo Kazlų Rūdos vardą. Taigi, jie tapo savotiškais šio miestelio krikštatėviais. Mamos senelis gyveno Rygoje, turėjo keletą parduotuvėlių. Tėvo linija dar margesnė. Sako, kad Lietuvoje visi giminės, todėl gerai pasinagrinėjęs, galėčiau rasti iš žydiškų šaknų. Kiek artimesnė versija, kad mano protėviai buvo memelenderiai. Neva tai tėvo giminės pavardė buvo Born (vok. lokys). Vėliau ji buvo sulietuvinta kaip Berens, o galiausiai tapo Berenis.
Mano prosenelis buvo Panevėžio banko direktorius ir vienas iš trijų miesto žmonių, kurie turėjo valdiškus automobilius. Užėjus vokiečiams, automobilį jie pasiėmė, tačiau paliko pasisavinimo raštelį, kurį saugome iki šiol.
- Jūsų margoje giminėje nemažai verslininkų, o pats tokių savybių lyg ir nepaveldėjote?
Na taip. Gal viskas prasidėjo nuo mano tėvo. Jis – profesionalus ekonomistas, tačiau ilgus metus dirbo Jaunimo teatro direktoriumi. Menai viliojo labiau. Mano tėčio vardas Adolfas. 1940-aisiais savo vaiką pavadinti tokiu vardu reikėjo drąsos. Net mano mokytojai krūptelėdavo išgirdę mano tėvavardį. O mano mama dailininkė – dizainerė. Tais laikais tai buvo labai reta ir egzotiška profesija.
- Tapote žinomas kaip skandalingasis ŽAS narys. Regis, epitetas „skandalingasis“ prilipo ilgam. O ar visuomet toks buvote?
Ne. Vaikystėje buvau ramus geras vaikas. Paauglystėje ėmiau krėsti išdaigas. Bet jos buvo nekaltos ir smagios. Tiesa, ne visi jas suprasdavo, tačiau niekas nepykdavo. Tada prasidėjo metalistinė mano gyvenimo era – ilgi plaukai, gitaros ir t.t . Išsiskusdavome smilkinius, o mokykloje juos slėpdavome po ilgais plaukais. Po pamokų marškinių apykakles kažkodėl suslėpdavome į vidinę pusę, o norėdami pasiekti siaurėjančių kelnių efektą, mes jas per kelius siaurinome segdami žiogeliais.
Mūsų muzika daug kam asocijuojasi su agresija ir protestu . Mes nesimušėme su gretimų rajonų vaikinais, nepiešėme ant sienų Gedimino stulpų, nerengėme protesto eitynių. Mes, būsimieji ŽAS-ai, protestuodavome ideologiškai – muzikuodami.
- Kaip nutiko, kad būdamas 36-erių esate baigęs tik vidurinę?
Kitiems leidiniams skiedžiu, kad mokiausiu psichologijos Lietuvoje, vėliau persivedžiau į Sankt Peterburgą. Juokingiausia, kad daug kas tiki. O iš tikrųjų stojau į aktorinį, tačiau neįveikiau trečiojo turo.
Dar rimtai galvojau apie mediciną – net du metus sanitaru dirbau ligoninėje. Tačiau, kai pagalvojau, kad beveik 10 metų teks mokytis universitete... Esu tinginys ir mokausi tik tai, kas man įdomu. Tarkim, būdamas humanitaras, pamėgau fiziką. Tik dėl to, kad mane šiuo mokslu sudomino mokytoja. Gal būčiau kažką studijavęs. Bet studijuoti kažką dėl kažko? O čia dar įsisukau į šou verslo karuselę.
- Kaip jaučiatės, kai daugelis Jūsų bendraamžių ir dar jaunesnių bičiulių kremta po antrąjį aukštąjį, baigia kursus, lanko seminarus?
Jei būtų toks aukštasis, kurį galėčiau baigti per dvejus metus – tai ir baigčiau. O studijuoti šešerius metus... Aš jau nesu tas 18-likmetis, kuris suvalgo informaciją per valandą. Diplomas tapo mada. Daugelis juo net nepasinaudoja. Dabartinis laikmetis atvėrė plačių galimybių. Skaitau daug knygų, o dar kai prisidėjo neaprėpiamos interneto galimybės...
- Žinau, kad nuo seno domitės parapsichologija.
Nuo tų laikų, kai susidomėjau metalo muzika. Parapsichologijos studijas pradėjau ne vartydamas kryžių, o skaitydamas Bibliją. Tiesa, tą kartą ne ką ten supratau. Vėliau ėmiau ieškoti specialios protingos literatūros. Apmaudu, kad specializuoti Vilniaus knygynai prekiavo 80 proc. šlamšto. Nors šia sritimi domiuosi pakankamai nuosekliai, niekada nevadinau savęs nei satanistu, nei okultistu. Net nevadinčiau savęs specialistu, nors žinau kur kas mažiau knygų perskaičiusių žmonių, kurie turi atsidarę savo konsultacinius salonus.
- Su buvusiu ŽAS muzikantu Linu Karaliumi – Ezopu esate laiptinės kaimynai, vaikystės draugai. Ar Jūsų neišskyrė tai, kad Ezopas tapo Seimo nariu?
Mūsų santykius labiau paveikė tai, kad Ezopas paliko grupę ŽAS. O dabar? Susiskambiname kartą per du mėnesius.
- Kita legendinė jūsų laiptinės kaimynė – režisierė Galina Dauguvietytė. Ji savo knygose švelniai jus vadina žąsiukais.
Tai moteris iš didžiosios raidės. Apie ją reikėtų daryti atskirą interviu, kuriame galėčiau vardinti vien tik gražius dalykus. Išskirtinės tolerancijos ir elegancijos žmogus. Draugė, kurios palinkėčiau visiems.
- Jūsų gyvenimo kelyje nuolat persipina teatras. Nepasiilgstate jo šou verslo triukšme?
Esu vaidinęs šviesios atminties Valerijos Karalienės, vėliau jos mokinio Gedimino Storpirščio studijose. Dabar tai kompensuoju vaidindamas seriale „Nekviesta meilė“. Čia susirinkusi tokia puiki aktorių kompanija ir gera atmosfera. Beveik du metus pats dirbau garso operatoriumi teatre. Jaučiu jo kvapą, žinau taisykles.
- Su kokiais bjauriausiais kompromisais teko susidurti, kai konceptualią metalo muziką iškeitėte į „balalaikas“ apie mandarinus ar močiučių Palangą?
Sunku groti tokią muziką, kuri tau nepatinka ir ja pralinksminti žmones. Iš tiesų sukurti paprastą linksmą dainą yra kur kas sunkiau, nei knaisiotis dvasios kančiose ir jaustis pasaulio kankiniu.
- Tik nemeluokite, kad jūsų šou versle nebuvo kvaišalų.
Alkoholio - taip. Rūkau saikingai. Neseniai pradėjau pešti pypkę. Esu pabandęs žolės. Tačiau sintetiniai narkotikai – ne, ne, ne! Galiu prisiekti pridėjęs ranką prie širdies. Juokingiausia, kad tokią nuostatą man padėjo susiformuoti sovietmečio propaganda, kuri gąsdino baisiausiais dalykais.
- Esate labai liesas, išbalęs. Kaip jūsų sveikata?
Visai nebloga. Nesu vegetaras, bet nevalgau kiaulienos. Po to, kai pernai man medikai diagnozavo dvylikapirštės eroziją, ėmiausi maistą gamintis pats. Pradėjau gerbti namų šeimininkes – tai darbas. Neseniai tyriausi kraują. Geras. O kai persišviečiau plaučius, gydytojas draugiškai pasveikino su gera diagnoze ir pridūrė: „Gerai, kad nerūkote“. Aš nepuoliau jam pasakoti apie savo stažą.
- Geriausių ŽAS dainų albume išsiskiria dvi neįprastos dainos: „Norėjau skristi“ apie nelaimingą meile merginai narkomanei ir ilgesinga basanova apie bandymą prisipažinti meilėje „Man be tavęs liūdna“. Tai gal ŽAS skandalisto įvaizdis yra tik jūsų kaukė?
Gal. Iš tiesų esu užsidaręs, jautrus, svajotojas, romantikas.
- Jūsų gyvenimas įdomus ir spalvingas. Ko dar iš jo trokštate ir siekiate?
Noriu išmokti labai gerai šaudyti iš lanko. Noriu, kad pasaulyje būtų taika. Noriu sukaupti didelę ir vertingą šaltųjų ginklų kolekciją. Noriu, kad būtų žmogus, su kuriuo būtų jauku tylėti. Noriu išleisti albumą su savo sielos muzika. Tokį su senu bičiuliu jau planuojame. Noriu turėti savo barą mažame Portugalijos miestelyje. Noriu, kuo dažniau lankytis Maltoje. Noriu, kad mano sveikata visuomet leistų valgyti ir gerti tai, kas man skanu.
