Kad ta tara, nesvarbu, vietinės ar importinės kilmės, būtų superkama pas mus tokiu būdu, kad Lietuvos vartotojas būtų suinteresuotas ją atnešti pakartotiniam panaudojimui.
Mane apima siaubas ir beviltiškumas, kai visai geros būklės plastikinį tuščią butelį nuo mineralinio vandens ar tuščią stiklainį nuo raugintų agurkėlių tenka grūsti į kažkokį spalvotą konteinerį, kur jie galutinai praranda prekinę išvaizdą, bet vis tiek keliauja į bendrą sąvartyną.
Sklinda gandai, kad rūšiavimas Lietuvoje yra beprasmiškas, ne vienas mane asmeniškai jau bandė įtikinėti. Bet mano nuomonė tokia: rūšiuodama aš elgiuosi pagal savo sąžinę, mokau sAvo vaiką to paties ir kada nors tai pasiteisins.
Neseniai skaičiau, kad laimingiausi žmonės gyvena Butane (80 proc. Butano piliečių tą patvirtino nė nėmirktelėję). Šioje "neišsivysčiusioje" (mano nuomone, tik besaike vartotojiška prasme) Himalajų valstybėje kuriami vakarietiškam protui sunkiai suvokiami strateginiai prioritetai.
Pagrindinis starteginis tikslas - piliečių laimė.
Butane plastikinė tara yra... uždrausta...
Dalia
*****
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso „Mano žalia svajonė“ dalis. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk „Eglės“ sanatorijos įsteigtą prizą!
