Tačiau kaip ir daugeliui mūsų - trūko drąsos. Drąsos kažką keisti ir tiesiog jaukti nusistovėjusį gyvenimo ritmą.
Tyliai pagalvodavau, kaip gera būtų nubusti ir niekur nelėkti, ramiai išeiti į kiemą, apuostyti kiekvieną gėlytę, galbūt paglostyti savo naminius augintinius... Iškepti šeimynai kiaušinienės iš savų vištų kiaušinių. Tai buvo tik mintys... Kad gal kada nors...
Tačiau gyvenimas mėto ir vėto. Atėjo metas, kai teko apsispręsti - likti toliau egzistuoti ten, kur esam, ar kelti sparnus. Ne, ne, ne į užsienį, o iš didmiesčio priemiesčio į provinciją. Daug kas mūsų nesuprato, bet mes apsisprendėm. Ir dabar jaučiu, kad tos mintys virsta svajone.... Žalia svajone...
Žemės lopinėlis plynam lauke, kur priešais ne kaimyno langas, o javų laukas su šimtamečiu ąžuolu vidury. Aplink ne mašinų gausmas, o paukštelių čiulbesys... Dirbančio ateina pasveikint ne piktas kaimynas, o dvi stirnos... Pamatai ant kurių kils ne šaltas bedvasis mūrinis namas, o mielas šiaudinukas. Atskiras namelis tiems, kas galbūt mus pamaitins, jei kada bus visiškai sunku.
Laukia sunki vasara... Bet tikiu, kad įgyvendinsim svajone tapusias mintis apie kitokį, žalesnį ir ramesnį gyvenimą. Džiaugiuosi, kad išdrįsom sulaužyti stereotipus. Džiaugiuosi, kad juos toliau laužom ir į tai įtraukiam vis daugiau aplinkinių.
Nebijokit svajoti, nebijokit išdrįsti!!!
Alisa stebuklų šalyje
****
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso „Mano žalia svajonė“ dalis. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk „Eglės“ sanatorijos įsteigtą prizą!
