„Ateina momentas, kai, nuputojus jaunystės alui, tenka susitaikyti su skaudžiu suvokimu: esi laikinas, tavo laikas, kaip ir visų kitų, negailestingai tirpsta. Tačiau kiekvienas turime šansą išmokti džiaugtis gražiai nugyventa diena, įdomia patirtimi, padarytu geru darbu, nes tik tai išsinešime su savimi“, – sako muziejininkė ir rašytoja Aldona Ruseckaitė, kurią jubiliejinį rudenį kalbina žurnalistė Rūta Kanopkaitė.
Nuo 1989 metų esate Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė. Po dešimties metų tapote ir Rašytojų sąjungos nare, esate išleidusi aštuonias knygas. Labiau jaučiatės muziejininke ar rašytoja? O gal tai „susisiekiantys indai“, savo turiniu papildantys vienas kitą?
Dar studijuodama Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, 1976-aisiais pradėjau dirbti tuomečiame Lietuvos literatūros muziejuje. Taip ir likau – patiko, niekada nebuvau pakėlusi sparnų išlėkti kur kitur, kartais sapnuodavau, kad ieškau darbo, blaškausi, verkiu, stengiuosi sugrįžti į muziejų... „Susisiekiantys indai“ – dabar išgirdusi šį klausimą pagalvojau – tikrai jie susisiekia, bet netiesiogiai.
Rašiau eilėraščius, prozos tekstelius nuo mokyklos laikų, svajojau išleisti kokią vieną vienintelę eilėraščių knygelę, galvodavau – man to ir užtektų. O muziejaus specifikos nepažinau, ne kažin ką išmaniau apie tokią įstaigą, bet kai padirbėjau gerą dešimtmetį, atsirado drąsa ir pirmajai knygai, o šįmet ir devintajai. Jeigu nebūčiau panirusi į paslaptingą muziejaus pasaulį, gal ir mano knygos nebūtų išėjusios... Taigi viskas yra susipynę persipynę.
Kas labiausiai patinka dirbant muziejuje: literatūrinio paveldo kaupimas ir saugojimas, galimybė prisiliesti prie asmeninio rašytojų gyvenimo, jų meilės ir kūrybos paslapčių, renginiai ir susitikimai su knygų autoriais?
Esu neprisirišanti prie siaurų dalykų, man patinka daug kas, apskritai patinka muziejinis darbas. Aptikta įdomi muziejinė medžiaga džiugina tarsi asmeninė laimė, kai ką nors „užuodi“, apima nerimas ir nekantra, kaip greičiau tai gauti, o kai vertingas klasiko rankraštis, knyga su autografu, sena reta fotografija pasiekia muziejų, mes visi tiesiog džiūgaujame. Prisilietimas prie rašytojo paslapčių – kūrybos, meilės – yra kasdienybės komfortas, nuostabi galimybė; tai kaip skaityti įdomiausią „bestselerį“, nors piktnaudžiauti tokiais dalykais negalima ir etika neleidžia, juk muziejuje dirbdamas žinai daugiau nei galima skelbti.
Man labai patinka tyrinėti rašytojų rinkinius, užsisėdėti prie jų, rašyti straipsnius, rengti leidinius. O susitikimai su rašytojais – gyvas procesas, nuostabus, nepakartojamas, vienintelis, negrįžtantis, kai turi sukurti atmosferą, kad tą vakarą būtent ta knyga būtų pati įdomiausia, o autorius talentingiausias – juk šventė...
Apie ūkinę muziejaus veiklos pusę net nesiryžtu klausti, nes žinau, kokia sunki našta ir vyrų pečiams yra remontai, rekonstrukcijos, planai ir sąmatos... Daugelis moterų to bijotų labiau nei pelių. Jums teko tiems darbams vadovauti ir su jais neprastai susidorojote. Pasidalykite sėkmės receptu, kaip įveikiate sunkias užduotis.
Pelių tikrai bijau labiau nei remontų! Nežinau, iš kur tas noras ir drąsa – remontuoti, įrengti, restauruoti? Gal iš suvalkietiškos prigimties, iš mamos, kuri kasmet perdažydavo mūsų kaimo namų langus, grindis, kad tik būtų estetiška ir tvarkinga. Maironio rūmų remontai, o ir kitų padalinių – Sruogų, Vaižganto, S. Nėries, J. Grušo – veja priekin. Jeigu būtų geresnės finansinės galimybės, viską tvarkytume, gražintume, restauruotume. Maironis dar apie 1920 metus svajojo įrengti savo rūmų trečiąjį aukštą – vadinamąją mansardą, paliko brėžinį, planą, pats nespėjo, nepadarė.
Užsidegėme mes, muziejininkai, ne tik Maironio svajones įgyvendinti, bet ir ekspozicijų plotą išplėsti, ir fondų saugyklas modernias įrengti, ir darbo sąlygas gerinti. Avantiūros bruožų yra, bet ką daryti?.. Jų buvo, kai užsispyrėme atstatyti Maironio visus aštuonis kambarius, o „įkritome į blokadą“, bet viskas baigėsi gerai. Kai žiūrėdami ir tyrinėdami Maironio buto nuotraukas, matėme, kad poeto aplinka atkurta netiksliai, neautentiškai, ryžomės atkūrimo darbams turėdami labai nedaug pinigų.
Tuometis kultūros ministro pavaduotojas Naglis Puteikis nusijuokė, kad pradėjome restauravimo darbus su tiek lėšų, net mestelėjo frazę apie moterišką drąsą, galvojau – gausiu pylos, bet jis suprato, padėjo ir viskas buvo įgyvendinta. Dabar vyksta didžiulė Maironio rūmų rekonstrukcija, laukia daugybė sunkių darbų, bet įdomu. Visą šią karštą vasarą restauratoriai triukšmavo, gręžė, kalė, dengė stogą, liejo mansardoje betono perdangą, užtraukė mūsų langus stora plėve, bet kolektyvas vis tiek džiaugiasi, nes juk čia žingsniai į priekį, naujos ekspozicijos galimybės. Toks tas ir receptas: kantrybė, užsispyrimas, tikslas, kolegų supratimas ir palaikymas, galop – darbas.
Kokia šiandien didžiausia, Jūsų akimis, lietuvių literatūros problema? Kai kas sako, kad ji smarkiai pralaimi nelygioje dvikovoje su popkultūra, nuviliojančia žmogų nuo esminių dalykų, siūlančia viską pirkti ir parduoti. Jei su tuo sutiksime, perspektyva gana niūri...
Niurgzlumas man nepatinka, labai nenoriu taip kvailai pasenti, kad imčiau kritikuoti jaunimą. Matau, kad į literatūrą ateina daug talentingų žmonių, tačiau jie turi subręsti, išsilukštenti, nes jaunystės požiūris ir vertinimas kartais būna netgi žiaurus – taip karta stumia kartą. Bet tikiu, kad literatūros laukia įdomi ateitis.
Dėl popkultūros? Manau, kad net ne ji šiuo metu pavojingiausia, o kažkokie viešo gyvenimo „spektakliai“, kurie daro didžiulę įtaką, siužetai eina vienas po kito, lyg daugiaserijiniai filmai, jų turinį gali pasakoti vos ne kiekvienas Lietuvos žmogus, nes jų pilni visi televizijų kanalai, laikraščiai, žurnalai, jie aptariami darbovietėse prie rytinės kavos ar draugų vakarėliuose; viskas užkrėsta netikrų žvaigždžių gyvenimo smulkmenomis lyg bacilomis, kurios braunasi į daugybės žmonių smegenis, nepalikdamos vietos rimtesniems dalykams. Tai prastas lygis, bet iš kitos pusės – ir mūsų aktualijos, realybė; kartais visi pakimbame ant tos meškerės, nes antraip turėtum savo kelią išsirausti kaip kurmis – po žeme.
Tokia kultūra nekultūra atitraukia nuo aukštesnio meno. Bet juk kai Maironis rašė ir leido savo knygas nedideliais tiražais, slapyvardžiu, argi jas skaitė plačioji visuomenė, ar jį žinojo?.. Menas, aukštoji literatūra yra gana siauro žmonių sluoksnio duona, kitas klausimas – kiek dabar tokių menininkų, kuriuos kaip Maironį skaitytojai atras po 50, 100 metų?..
Čia daug keblių klausimų, nesame visažiniai, nežinome, kaip devalvuosis vertybės. Reikia žiūrėti be panikos ir riksmo, labiausiai reikia saugoti lietuvių kalbą ir kiekvieno mūsų dvasios ramybę bei vidinę harmoniją, tuomet bus daugiau tikrumos. Negąsdinkime savęs niūriomis perspektyvomis, gyvename šiandien, ką galime – padarykime.
Už eilėraščių rinkinį „Bėk, kiele, bėk“ 2007-aisiais gavote poeto Jono Aisčio literatūrinę premiją. Tą apdovanojimą pavadinote didele garbe. Ar Aisčio kūryba artima Jums asmeniškai?
Vėlgi negalėčiau ko nors labai prie savęs šlieti, aš kaip katė, kuri nori būti laisva. Taip, labai patinka kai kurie Aisčio eilėraščiai. Štai vaikštau vasaromis Nidos pajūriu ir kartoju eilėraščio „Atleisk“ posmą:
Ak, taip kas vakaras vis saulė leisis
Plonyčiais spinduliais...
Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi,
Tai kas gi man atleis?
Yra man labai artimų Aisčio minčių laiškuose, eseistikoje, pernai Palendrių šv. Benedikto vienuolyne (Kelmės rajone) skaičiau vienuoliams paskaitą apie šį poetą, ten vienuoliai prancūzai ir jiems buvo labai įdomu. Jono Aisčio literatūrinė premija man yra labai brangi, o kai girdžiu dainas šio poeto žodžiais – ilgesingas ir liūdnas – klausyčiau valandų valandas ir žliumbčiau... Bet mylimų poetų turiu daug.
Esate išleidusi aštuonias knygas – poezijos, prozos, tarp jų ir Maironio muziejaus istoriją. Kurią rašydama jautėte didžiausią polėkį?
Didžiausią polėkį jaučiu dabar, nes pabaigiau dvi man labai svarbias knygas. Viena muziejinė archyvinė apie įdomų rašytoją, plačiašakę asmenybę Petrą Babicką, turėtų išeiti spalio pabaigoje. Labai daug prie jos dirbau, atidaviau laisvalaikio valandas, bet negaila – personažas vertas sugaišto laiko. Jis buvo vienišas, užmirštas tolimojoje Brazilijoje, o tiek daug jo padaryta kultūros labui. Šios asmenybės vienatvė mane patraukė. Rengdama leidinį vis kartodavau mintyse Babicko žodžius, jog nieko iš šio pasaulio neišsineši, tik tai, ką patyrei, pamatei, supratai...
O kita knyga jau visai ant slenksčio – mano romaną „Marios vandens“ leidžia Rašytojų sąjungos leidykla; su tos knygos veikėjais gyvenau visą šią vasarą, su jais „ilsėjausi“ Nidoje, su jais per dieną praleisdavau po 17 valandų, sėdėdama prie kompiuterio. Šiaip polėkį jaučiu su kiekviena knyga, nes kai rašai, tekstas ar tema įtraukia lyg pelkė ir daug kas tampa nebesvarbu.
Kokie pomėgiai ir užsiėmimai leidžia „pakeisti plokštelę“, kad asmeninis gyvenimas ir nuo darbų likęs laikas neįklimptų vien į literatūrą ir jos istoriją?
Et, toks jau mano likimas – būti įklimpusiai į literatūrą, lyg kokiai musei į medų – nebijau to. Nežiūrint darbinio nuovargio ar laiko stygiaus, visada lovos pakraštyje guli kelios skaitomos knygos, jeigu įdomios knygos neturiu – esu pasimetusi, nežinau, ką vėlyvą vakarą veikti, nes esu pelėda. Kai skaitau knygą, visada skamba muzika, turiu kolekciją visokių giedojimų, kurie man labai patinka, ramina ir guodžia. Iš Palendrių vienuolyno parsivežu grigališkųjų choralų, iš Peterburgo – rusų vienuolių giesmių, iš Graikijos, Izraelio taip pat panašios muzikos.
Klausausi lietuvių liaudies dainų, kurias atlieka senieji dainininkai be muzikos, atvirais balsais, traukia klasika, džiazas. Kai jau visai „keičiu plokštelę“, lekiu kur į kaimą ar į Birštoną, žiūriu ilgai į raibuliuojantį vandenį ar žiemą vaikštau ledu, visada užsuku į baseiną, mankštinu nusėdėtą nugarą, labai daug fotografuoju, grįžusi puolu žiūrėti, ar pagavau gražų kadrą, tuomet greit apdoroju ir siunčiu elektroniniu paštu draugams.
Niekas nesistebi prie dalykinio laiško iš manęs gavęs dar ir nuotraukų. Gamta ir jos grožiu aš tiesiog alsuoju. Dar mėgstu daug dalykų – tolimas ir artimas keliones, teatrą, koncertus, o kartais verdu pietus, improvizuoju pagal receptą, ilsinu galvą, o kartais su miela bičiule valandą plepu telefonu... Visko būna.
Ką labiausiai mėgsta skaityti savo malonumui rašytoja ir muziejininkė Aldona Ruseckaitė? Jei reikėtų sudaryti mylimiausių knygų penketuką, kas į jį patektų?
Mėgstu skaityti įvairią literatūrą, šiuo metu gal mažiausiai romanus, nors per atostogas ir jų „nebrokiju“. Kartais kokį šeštadienio rytą, norėdama nusikratyti savaitės nuovargio, pagriebiu neskaitytą romaną ir vos ne per dieną pervarau. Aš gal turiu kiek didesnes galimybes nusipirkti naują knygą, ją perskaičiusi, nešu kolegėms į darbą – toks pasidalijimas. Štai šią vasarą su malonumu perskaičiau dvi puikias knygas – Irvino D. Jalomo (Irvin D. Yalom) „Ko Nyčė verkė“ ir V. M. Knabikaitės „Mėnesiena tamsiame lange“, abu romanai paremti autentiška medžiaga.
Taip pat vėl tyrinėjau Unės Babickaitės dienoraščius, laiškus, prisiminimus, labai susikaupusi ir iš lėto perskaičiau „Motina Teresė. Ateik, būk mano šviesa“, šios knygos likau sukrėsta. Skaitinėju Emilės Dikinson (Emily Dickinson) poezijos knygą „Pusiaudienio krantai“, seniai laukiau šios poetės knygos lietuvių kalba. Jau atsiverčiau Valdo Papievio naujo romano „Eiti“ pirmuosius puslapius. Mėgstu biblinius motyvus, mielai skaitau Nikos Kazandzakio romanus, patinka monografijos, biografijos, laiškai, dienoraščiai, kai atsiveria asmenybių naujos spalvos.
Deja, negaliu suregistruoti mylimiausių knygų penketuko, vėlgi tas pats mano neprisirišimas ir nuolatinis ieškojimas. Juk kas labai patiko jaunystėje, dabar jau dvelkia sentimentalumu ir tolima pagarba, jau ta literatūra manyje savo darbą yra atlikusi. Dabar svarbūs kiti dalykai, nors iš esmės visą gyvenimą ieškome to paties – kažkokios mums, laikinai gyvenantiems šioje žemėje, nesuvokiamos paslapties atvėrimo...
Kultūrinėje visuomenėje garsėjate savo šmaikštumu ir artistiškumu. Ar humoro jausmas yra gelbėjęs iš keblių situacijų?
Paauglystėje ir jaunystėje buvau gerokai kompleksuota ir nelinkau į jokį šmaikštumą, vėliau kažkas išlindo, matyt, iš tėčio giminės, nes ji buvo triukšminga, kalbi, dabar man dažnai grįžta į atmintį tėčio dainuotos trumpukės, tokios ne visai padorios dainelės... Aš, sesuo ir broliai mėgstame kartoti tėvų posakius: „eik balų deginti“, „eik tu debesiu“... Humoras gelbsti ypač per muziejaus renginius, kai didelė įtampa, kai ką nors suklystu ar pamirštu, tai tada suku apsuku, kažkaip išsivynioju.
Prisibijau žmonių be humoro jausmo, tuomet pati save sustyguoju labai rimtam veiksmui, jei koks kipšelis neiškiša ragiuko. Kartais užsišoku, net tenka atsiprašyti. Tas šmaikštumas reikalingas, kad kasdienybėje būtų mažiau rutinos ir nuobodulio. Štai restauratoriai Maironio rūmų mansardoje turi nušveisti medines sijas, aš jiems sakau, kad jos turėtų būti tokios švelnios lyg paruoštos moters bučiniui. Taip jų darbinėje leksikoje atsirado bučinio terminas.
Aldona Ruseckaitė
...
Nežinotum, kad ruduo, bet jis ateina iš manęs
įplaukia į tave o tu dar vis kitur
tada jis vėjais stūgauja tik iš manęs
o tu vis dar kitur –
Ruduo iš mano rankos ėda savo lapą –
Ima skaudėti šalna sugrubina pirštus
esi jau nelaimingas
pagelbėsiu
ruduo juk iš manęs
* Paulis Celanas
...
Išsitiesti ant smėlio žolės dobilienoj
ant kalno dauboj prie pelkės
nukristi nusklęsti
gulėti lengvai ir žiūrėti į dangų
dangus Lietuvoje labai gražus –
Pro sudžiūvusią smilgą
paukščiai debesys sluoksniais žemiau ir aukščiau
vaiskuma
gal dangus realusis pasaulis
o manęs čia visai net nėra
* Brolis Mykolas, vienuolis benediktinas, prancūzas
...
Ugnies liepsna dažyti plaukus
garsiai ir netikėtai nusikvatoti
segėti trumpą sijoną
apvedžioti akis
viskas yra gerai
štai matote, aš nesuprantu gyvenimo –
Išeiti į pavasarį
neatsigręžti kuo ilgiauiauiau
* Henris Deividas Toro
...
Pamišusi iš meilės
atsibuski
motinos sesers senelių prosenių tetų
sudilo šilko ir kartūno suknios
relikvijų ir brangenybių nebeliko
mylėk mane beprotiškai trumpai –
Yra plonytis akmenėlis su adatos didumo skylute
mes visos bandėme pro jį pažvelgti
o griausmas, perkūnėli
* Joaquin Turina, daina
