– Kodėl pasirinkai pseudonimą Wizard?

– Geras klausimas. Daugelis mano, kad tiesiog ėmiau jį ir sugalvojau, kad patiko pasakų knygos ar panašiai. Neneigiu, taip, tikrai patiko. Mano mokytojas Arvydas Stonys po pirmojo mano pasirodymo, kai buvau dar 14 metų, pasakė: „Mantai, laikas tau jau turėti vizitinę kortelę“. Jis pats man ją ir padarė. Pamenu, ant jos buvo juoda kaukė, o aš jau tuomet žinojau, kad norėsiu važiuoti dirbti ir į užsienį, o mano pavardė Žmuidinavičius yra sunkiai ištariama net lietuviams, ką jau kalbėti apie užsieniečius. Tai jis sako, rašom tiesiog Mantas ir „magician“ (iliuzionistas), nes vizitinėje juk reikia nurodyti profesiją. O aš sakau, kad neskamba man tas „magician“. Sakau, rašom „Wizard“ (burtininkas), bus teatrališkiau. Kažkaip taip išėjo, kad jis tą „Wizard“ parašė per dideliu šriftu. Po to visi, kam duodavau savo vizitinę, sakydavo: „O, Mantas Wizard! Kaip faina!“. Ir man pačiam tai kažkaip prilipo ir natūraliai priaugo prie manęs. Beje, buvo galvojančių, kad aš lenkas, nes neva pavardė su „W“ raide.

Yra buvę ir kurioziškų situacijų. Ne vienas užsienietis yra sakęs, kad susigalvojau įdomų pseudonimą. Jie manė, kad būtent „Mantas“ yra scenos slapyvardis, bet kai parodydavau savo pasą, sakydavo „Vau, tu tikriausiai labai atsidavęs savo menui, kad pasikeitei net savo vardą“.

– Kodėl vis dėlto magija ir kada ji atėjo į tavo gyvenimą?

– Būdamas 7-erių pirmą kartą pamačiau mago pasirodyma – kaip jis iš oro traukė monetas. Tada iš karto pagalvojau, kad čia būtų darbas, kurį norėčiau dirbti. Ir manyje dar vis gyvas tas vaikas, kuris norėjo būti scenoje.

Vėliau buvo nemažai nusivylimo, kai supratau, kiek daug darbo reikia įdėti, kaip tai nėra lengva, keik reikia drąsos valdyti žmogaus dėmesį,

Iliuzijos menas yra daugelio menų sintezė: ten yra ir teatras, ir muzika, ir komedija, kas yra absoliučiai sunkiausias menas, ir režisūriniai momentai, ir matematinis tikslumas kai kuriuose dalykuose, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo labai lengvai. Už tai ir myliu magijos meną, važiuoju į Las Vegasą, einu į visus magų šou su užrašų knygute ir įdėmiai rašausi idėjas.

– Ar supranti kaip jie visi padaryti?

– 90 procentų kito mago šou triukų suprantu. Mačiau ir Davido Kopperfieldo šou, tai iš jo supratau jau mažiau, gal tik 70 procentų, nes jis nuolat kažką keičia, atranda naujų dalykų. Esu su juo porą kartų susitikęs ir bendravęs, kartu su juo dalyvavęs šou.

– Tame šou nustebinai visus nebadydamas parodyti kažko naujo, bet kitaip atlikdamas žinomus triukus.

– Būtent, tame ir buvo vinis, kad visi ten važiuoja ir rodo triukus su kortomis, monetomis, arba, kas dabar madinga, matematinius triukus. Pamaniau, kad reikia gražaus reginio, tad panaudojau kėdę ir per teatrą ir muziką padariau visus nustebinusį šou. Jau gavau pasiūlymą vėl pas juos atvykti su pasirodymu.

– Šalia viso to, kad gyveni iliuziniame pasaulyje, kuris, kaip pats sakai, kartais yra tikslesnis už realybę, vis tiek renkiesi, sakykim, visuotinai pripažintus teisėtus mokslus.

– Filosofija man visada turėjo magišką romantinę trauką. Atsimenu, kaip jau nuo 18 metų mane traukė išmintis, gilūs dalykai, pradėjau skaityti Jurgos Ivanauskaitės knygas. Ji tuo metu buvo absoliučiame savo pike, teko su ja pabendrauti apie Tibeto filosofiją, ji yra buvusi ir mano pasirodymuose. Man visada buvo įdomu, kas yra dar daugiau? Filosofija turi labai paprastą klausimą – ji klausia kas yra ir ko nėra, arba kaip tu žinai, kas yra gerai, o kas blogai? Ir jei sakytumėt, žinai, Mantai, aš tau sakau tiesą, tai filosofiškai paklausčiau, o kas yra tiesa?

– Ar norėjai valdyti pasaulį? Nes tos civilizacijos, kurias valdė filosofai, buvo laimingos.

– Būtent, laimingos. Nes ten, kur valdė politikai, šoumenai, ekonomistai, bankininkai, visokie pijarščikai ar vidutinybės, žmonės laimingi nebuvo. Kai studijavau filosofiją universitete ir klausiausi ekonomikos kurso, supratau, kad kaži, ar aš tik vienintelis čia magija užsiiminėju?

– Kada mes nustosime skirstyti meną į aukštąjį ir žemąjį, į tenkinantį elito ar prastuomenės skonį, o tiesiog pasakysime, kad yra menas, džiuginantis žmones, arba yra menas, kuris yra niekam nereikalingas? Nes, manau, kad čia yra pagrindinis kriterijus. Juk nėra jokio skirtumo, kam tai suteikia sielos nuskaidrėjimą arba tikrą džiaugsmą, ir jeigu žmogus kvatojasi arba verkia iš visos širdies, turbūt tokia ir yra meno užduotis. Koks skirtumas, ar tą kūrinį atlieka Katunskytė ar Fredis Mercuris?

– Tai geriausias klausimas, kokį esu girdėjęs per savo 20 metų karjerą. Jaučiau kompleksą, kad žmonės nuvertina tai, ką darau, kad neva tai cirkas, sovietinė estrada ar panašiai. Tai, ką dabar pasakysiu, gal bus skandalas ir už tai gausiu velnių.

Mačiau spektaklį. Jo metu kažkas šliaužė pusvalandį grindimis... Tikrai moku įžvelgti gilius dalykus, bet tada žiūrėjau ir galvojau, kad aš turiu kortų triukų, kurie yra gerokai gilesni ir stipresni.

Mantas Wizard Los Andžele

– Visiškai sutinku, bet atėję į tavo šou ko turėtumėm tikėtis: to skrybėlinio zuikio, kortų triukų ar perpjautos moters?

– Mano pasirodymai yra tarsi miksas – aš mėgstu paimti kokį klasikinį triuką ir padaryti tarsi lengvą jo parodiją, kurią kaskart pateikiu naujai. Dabar labai populiarūs triukai, kuriuose žmonės gali prisiliesti, kuriuose jie patys tampa magijos dalimi. Žmonės atsimena ne tai, kokį didelį triuką tu padarei, ar kiek kortų ištraukei. Jie atsimena, ar jiems buvo smagu, ar juos palietei.

– Ar tiesa, kad psichologija tau buvo reikalinga tam, kad suvoktum, jog žmogus mato ne triuką, o savo santykį su tuo triuku?

– Ir su pasauliu, ir su viskuo kitu. Nes tai, kaip žmogus reaguoja į triuką, labai daug pasako apie patį žmogų. Dažnai juokauju, kad jei norite pažinti žmogų, nueikite su juo į magijos šou. Iš karto pamatysite, kad kažkas turi kompleksų ir jaučiasi nesaugus, susierzina, kad jį nustebino, o kažkas moka mėgautis gyvenimu, džiaugtis ir pasakys „O geras, nerealiai, neįsivaizduoju, kaip tai padarė!“ Kitas iš karto įjungia analitinį protą ir bando suprasti triuko mechanizmą. Žodžiu, yra labai daug žmonių reagavimo tipažų.

– Ar nebūna liūdna, kad pasaulyje taip mažai žmonių, su kuriais apie tai gali pasikalbėti?

– Magų bendruomenės turi savo klubus, tarpusavyje tikrai nekonkuruojame, vyksta net tarptautiniai suvažiavimai. Būna, kad susirenkame Las Vegase 2000 magų. Dalijamės vieni su kitais patirtimi, nes magų mokyklos nėra. Žinias gauname iš mokytojų – man savo patirtį perdavė magas Arvydas Stonys. Kai buvau 12-os, jis man pasakė: „Tu nustebinsi Europą“. O aš tuo metu galvojau „Bliamba, aš noriu Kupiškį nustebinti“.

– Kokią artimiausia svajonė?

– Gyventi ir toliau taip, kaip aš gyvenu, kai vardas man padeda, kai yra žmonių, kurie laukia ir nori mane pamatyti, kai žinau, ką aš noriu ar nenoriu rodyti, kur noriu dirbti, o kur ne, kokius žmones noriu turėti šalia savęs, o kokius laikas jau paleisti. Norėčiau, kad šis stabilumo periodas ir toliau tęstųsi. Šis noras nevienadienis. Visi dabar nori būti žvaigždės, bet kai paklausia, kaip tau pavyko prasimušti, atsakau, kad niekad nejaučiau, kad kažkur mušiausi, tiesiog susikaupęs dirbau savo darbą. O sunkiausia yra išlikti populiariu. Tokie žmonės man yra autoritetas.

Visą pokalbį žiūrėkite laidoje

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt