„Esu stipri moteris, — mudviejų pokalbį pradeda Liudmila Kirkilienė. — Stipri, nes priešingu atveju palūžusi būčiau jau senokai. Visą gyvenimą kovojau už save, savo šeimą ir artimuosius. Tiesa ta, jog man nepadėjo niekas, o viskas, ką pasiekiau — tik mano pačios darbo ir pastangų vaisius.“
Su premjeru Gediminu Kirkilu moteris gyvena jau keturiolika metų. Ponia Liudmila pripažįsta, jog pagaliau rado vyrą, šalia kurio jai gera, ramu. Jam vieninteliam ji gali pasirodyti ne vien kaip stipri kovotoja, bet ir tikra moteris, o juk joms jau gamtos leista kartais pabūti silpnoms ir pažeidžiamoms. „Prisiglaudžiu prie vyro peties ir pasijuntu saugi kaip niekad, — atvirauja L.Kirkilienė. — Kartais atrodo, jog suprantu jį be žodžių, vos pažvelgusi į akis.“
Abiem sutuoktiniams ši santuoka antroji. Kaip sako premjero žmona, kartą gyvenime nudegus pasiryžti ištekėti dar kartą nėra lengva. Vis dėlto ji ryžosi. „Viską labai gerai apgalvojome ir sujungėme savo likimus, — sako pašnekovė. — Šįkart jau nekartojame kažkada padarytų jaunystės klaidų, net tampame vienas į kitą panašūs. Per ilgai kartu praleistą laiką Gediminas tampa impulsyvesnis ir tuo primena mane, o aš ilgai svarstau prieš kažką pasakydama, be to, nešneku vyrui nemaloniomis temomis.“
Pašnekovė sako, jog su metais ji netgi sugebėjo išsiugdyti savą bendravimo su sutuoktiniu strategiją. „Matau, kai jam sunku, — sako ponia Liudmila. — Jei paklausiu, kas nutiko, Gediminas dažniausiai nutyli arba pasako, jog jam viskas gerai. Tuomet nelendu vyrui į akis, paprasčiausiai pagaminu skanią vakarienę, išgeriame taurę vyno, ir tik tada jis pats prabyla apie sunkumus.“
Moteris teigia niekada neskubanti piršti savo nuomonės. „Jei paklausia, ką manau, pasakau, tačiau niekada nenurodinėju, kaip jam reikia elgtis“, — sako premjero žmona, o po trumpos pauzės priduria, kad nuolatinis kompromisų ieškojimas tikriausiai ir yra sėkmingos jų santuokos paslaptis.
Per politinio darbo įkarštį, kai G.Kirkilui buvo patikėta formuoti vyriausybę, žmonos Liudmilos Lietuvoje nebuvo — ji tuo metu viešėjo Vokietijoje. Į šią šalį moterį nuviliojo aistra ir silpnybė — traukiniai, o tiksliau — jų modeliai. Net tris dienas Niurnbergo gyventojai bei miesto svečiai šventė traukinių modelių gamyklos 125-ąjį gimtadienį, o premjero žmona į Lietuvą parsivežė dar didesnį norą įgyvendinti savo svajonę.
„Jau seniai noriu įkurti traukinių modelių parką, — sako L.Kirkilienė. — Manau, kad tai bus puiki atrakcija ir vaikams, ir suaugusiesiems. “Jau kelerius metus prieš pat Kalėdas „Lietuvos geležinkelių“, kuriose Vidaus administravimo tarnybos viršininke dirba premjero žmona, kieme žybsi švieselės ir driekiasi traukinių modelių trasos. „Tai simboliška mūsų parko kūrimo pradžia, tačiau esu tikra, kad mums pavyks“, — sako pašnekovė.
Beje, moteris ne tik mėgsta rinkti traukinių modeliukus, tačiau taip pat mielai šia transporto priemone ir važiuoja. „Deja, po to, kai Gediminas tapo premjeru, turiu labai mažai laiko, tad jo neužtenka ir traukiniams, — šypsosi pašnekovė. — Laimė, kartais šia atrakcija pasimėgauju užsienyje, kai tenka pasivažinėti greitaisiais traukiniais. Lietuvoje toliau Trakų nevažiuoju.“
Beje, kartu su vyru Gediminu važiuoti traukiniu moteriai dar neteko. „Tačiau dar viskas priešaky“, — pastebi pašnekovė.
Aukos laiką, tačiau ne karjerą
Šiandien akivaizdu tik viena: dėl vyro karjeros atsisakyti savosios ponia Liudmila neketina. „Žinau, jog nenoriu būti vien premjero žmona, — prisipažįsta pašnekovė. — Kita vertus, būsiu šalia ir palaikysiu jį tiek, kiek tik galėsiu tą padaryti.“
Visai neseniai, atidėjusi savuosius darbus, L.Kirkilienė su vyru išskubėjo į Japoniją. „Kol Gediminas dirbo, laukiau jo viešbutyje, — prisimena moteris. — Buvo tikrai smagu atitrūkti nuo kasdienybės, pasilepinti tradiciniu japonų masažu. Kita vertus, puikiai suprantu, kad teks atidžiai rinktis, į kokias keliones vykti, o į kokias vyrą siųsiu vieną, mat manęs taip pat laukia darbas.“
Japonijoje premjeras dalyvavo oficialiose susitikimuose su vyriausybės vadovu, atstovais ir verslininkais, o laisvu nuo darbo metu rado galimybę su žmona apsilankyti krepšinio varžybose. „Esu didžiulė sporto gerbėja, ypač krepšinio, — prisipažįsta L.Kirkilienė. — Man didžiulį įspūdį paliko sirgaliai, kurie buvo apsirengę vienodais drabužiais, o mes su pasididžiavimu galėjome girtis savo šalimi, jos žmonėmis ir lietuvišku charakteriu.“
Taip pat premjero žmonai didžiulį įspūdį paliko japonų kultūra bei jų pastabumas. „Viskas buvo suplanuota itin griežtai — pokalbiai, susitikimai, — pasakoja moteris. — Tačiau stebino japonų, net aukštų pareigūnų dėmesys — oficialios kalbos metu Japonijos užsienio reikalų ministras kalbėjo ne vien apie mano vyrą, tačiau ir apie mane. Jis žinojo ne tik, kur aš dirbu ar kuo domiuosi, bet netgi padovanojo greitojo traukinio modeliuką. Buvo tikrai malonu, mat japonai puikiai išmano, kaip pradžiuginti žmogų, o savo problemas moka paslėpti po malonia šypsena.“
„Mano gyvenimas tapus premjero žmona nepasikeitė, — sako ponia Liudmila. — Į šį vaidmenį neįsijaučiu ir neįsijausiu. Suvokiu, jog mažumos vyriausybė — rizikingas darinys, ir viskas gali labai greitai pasikeisti, tad jei imčiau puikuotis, tiek draugams, tiek kolegoms būtų juokinga, o man pačiai — graudu. Esu paprastas žmogus ir noriu, kad mane žmonės priimtų būtent tokią.“
Šiuos Liudmilos Kirkilienės žodžius iliustruoti tikrai paprasta. Moteris puikiai vairuoja jau ne pirmus metus, tačiau į darbą kasryt traukia troleibusu arba eina pėsčia.
„Man taip patinka, be to, nuo senų laiku įpratau naudotis viešuoju transportu, — aiškina premjero žmona. — Nei aš, nei mano vyras nevengiame žmonių. Anksčiau kiekvieną savaitgalį, dabar vyras jau rečiau, išsiruošiame į Kalvarijų turgų, kur Gediminas skuba apžiūrėti žūklės reikmenų, o aš — įsigyti daržovių.“
Tiesa, paklausta, ar neišgirsta skaudžių replikų iš praeivių, moteris prisipažįsta, jog pasitaiko visko. „Kartais žmonės labai užgauliai kalba apie politiką ar politikus, ir aš juos suprantu, — sako L.Kirkilienė. — Mes visi norime gyventi geriau, tačiau tam reikia laiko. Nei mano vyras, nei kiti politikai taip staiga nieko nepakeis.“
Ponia Liudmila sakosi politikuoti nelinkusi, tad su praeiviais į diskusijas nesivelia, vis dėlto girdėti įžeidinėjant artimą žmogų yra nemalonu.
Kai Liudmila išeina į darbą, vyras dar miega. Vakare pora taip pat mažai laiko praleidžia drauge. „Taip jau yra, jog abu esame labai užimti žmonės, tačiau nuoširdžiai prisipažinsiu, jog niekada negalėčiau pasakyti, kad man trūksta vyro dėmesio“, — šypsosi premjero žmona.
O šypsotis tikrai verta. Nors gaminti G. Kirkilas nemoka, jis puikiai verda kavą ir kiekvieną savaitgalio rytą šio karšto gardaus gėrimo puodelį savo žmonai atneša tiesiai į lovą. „Tai iš tiesų pamalonina moterį“, — prisipažįsta ponia Liudmila.
Pašnekovė ryžosi mums atskleisti ir kitą šeimos paslaptį. Pasirodo, premjeras puikiai rašo eiles, kurias, be abejo, taip pat skiria savo žmonai. „Pastaruoju metu tai įvyksta labai retai, — prisipažįsta ponia Liudmila. — Tačiau iš anksčiau turiu išsaugojusi didžiulį sąsiuvinį, kurį kartkartėmis mielai pavartau. Manau, mano vyrui rašyti eiles sekėsi tikrai puikiai, kita vertus, tikiu, jog jam pavyksta viskas, ko tik jis imasi.“
L. Kirkilienė pabunda penktą ryto. Taip yra todėl, kad prieš darbą moteris įprato pasimokyti anglų kalbos. „Dažnai palieku vyrą miegantį, — prisipažįsta premjero žmona. — Tada nematau, kaip apsirengia, kokį kaklaraištį pasiriša. Kita vertus, mums su vyru pasisekė, kad nereikia vienu metu stumdytis vonioje. Kartais skirtingi grafikai visai gerai.“
Nors L. Kirkilienės anglų kalbos dėstytoja ateina tik apie pietus, premjero žmona prieš darbą skiria bent pusvalandį tam, kad pasikartotų jau vakar išmoktus dalykus ir paruoštų namų darbus. „Beveik metus mokiausi ispanų kalbos, tačiau dėl laiko stokos šių pamokų teko atsisakyti, — sako moteris. — Nežinau kodėl, bet norėjau ispaniškai mokėti bent pasisveikinti, prisistatyti. Beje, tiek ir išmokau.“
Ponios Liudmilos nuomone, ritmingas gyvenimas verčia gyventi pagal dienotvarkę, tačiau ką nors norisi padaryti ir vien tik sau. „Vieni laksto po parduotuves, kiti kolekcionuoja, o man smagu pramankštinti protą, — šypsosi moteris. — Gaila tik, kad su amžiumi mokytis kalbų darosi vis sudėtingiau.“
Sakoma, jog bendri pomėgiai žmones suartina, tačiau Kirkilai tokių beveik neturi. „Gediminas stiprus priešininkas lauko teniso aikštelėje, aš šito sporto niekada nebandžiau, nors paskatinau jį pasirinkti, — atvirauja moteris. — Man daug smagiau įsitaisyti pavėsyje ir skaityti kokią įdomią knygą. Jeigu išsiruošiame į žvejybą, vienoje vietoje nusėdėti negaliu, juolab su meškere rankose. Pasivaikštau prie ežero, pasižaviu gamta, o vyras tuo metu bando ištraukti kuo didesnį laimikį. Laimė, doroti žuvų man netenka, tą padaro pats Gediminas, tačiau kepti, virti, troškinti — mano pareiga.“
Poniai Liudmilai labiau už vyro pamėgtą tenisą patinka golfas, tad mielai jį žaistų, tik kad ir tam laiko pritrūksta. „Randu laisvą pusvalandį nubėgti į treniruoklių salę pasimankštinti, — sako premjero žmona. — Sportuoju jau bent dešimtmetį, tačiau nemanykite, kad dėl grožio — dėl sveikatos.“
Į sutuoktinių bendrų pomėgių sąrašą patektų nebent potraukis vakarieniauti kinų ar japonų restoranuose, teatras, kinas ir kita kultūrinė veikla. „Tai, kad mūsų pomėgiai skiriasi, mums netrukdo, — sako L.Kirkilienė. — Atvirkščiai, mes sugebame vienas kitą papildyti.“
Kartą balandžio pirmosios proga itin garsiai juokėsi visas Seimas, mat vietoj vieno Gedimino Kirkilo posėdžių salėje atsirado net du. Seimo nariai aikčiojo iš nuostabos, nesuprasdami, kuris yra tikrasis politikas.
L. Kirkilienė prisipažįsta taip pat sudvejojusi, kuris gi yra jos tikrasis vyras. „Jie labai panašūs, — tikino moteris. — Tačiau tik tada, kai matai ne kartu. O pastačius vieną šalia kito skirtumas vis dėlto yra akivaizdus. Tačiau, gal tik man, žmonai, taip atrodo. Pavyzdžiui, krepšininkų brolių Lavrinovičių neskiriu iki šiol.“
Kita vertus, savo vyrą ponia Liudmila atpažintų jau vien iš pypkės. „Palangos oro uoste dirbantis mano vyro antrininkas Stanislavas Jomantas nėra prisiekęs pypkiautojas, o mano vyras šio įpročio atsisakyti neketina“, — sako L.Kirkilienė.
Pasak pašnekovės, premjerui ne tiek patinka rūkymas, kiek pats pypkės prikimšimo procesas. Tačiau namie ji leidžianti rūkyti tik kabinete.
Tiesa, premjeras taip pat diktuoja savo sąlygas. „Vyras draudžia liestis prie jo pypkių kolekcijos, tačiau dulkes kažkaip nuvalyti vis tiek reikia, — aiškina pašnekovė. — Tad liečiuosi, kai vyras nemato, o po to viską sudedu į savo vietas.“
Ponia Liudmila prisiminė ir dar vieną atvejį, susijusį su vyro pypke. „Kai Gediminas su tuometiniu sveikatos apsaugos ministru Žilvinu Padaiga susirėmė teniso partijoje, kurios pralaimėjimo atveju tektų atsisakyti pypkės, palaikiau savo vyrą, — prisipažįsta ji. — Jau seniai noriu, kad Gediminas mestų rūkyti, nes man svarbi jo sveikata, tačiau dar svarbiau, kad jis jaustųsi laimingas ir patenkintas.“