Paskutinę knygą („Šimtmečio keliu“) profesorius išleido jau sulaukęs šimto metų jubiliejaus. Būtent už ją garbaus amžiaus senolis greitai bus įtrauktas į Gineso rekordų knygą – kaip vienintelis pasaulyje šimtametis, parašęs knygą.
Atvykus pas ilgaamžį profesorių durų skambučio neprireikia – jis mūsų jau laukia prie lango. Pažvelgus į duris atidariusį inteligentišką vyrą niekada neįtartum, kad praėjusią liepą jis minėjo savo šimtąjį gimtadienį: pilkas kostiumas, akinamo baltumo marškiniai ir prie jų priderintas mėlynas kaklaraištis, tvarkingai sušukuoti plaukai, o stiprus rankos paspaudimas išduoda tiek fizinę, tiek dvasinę žmogaus stiprybę.
- Prieš susitikimą su jumis vis bandžiau įminti ilgaamžiškumo mįslę ir svarsčiau, kaip reikia gyventi, kad sulauktum tiek metų? Atsakymo, žinoma, neradau, bet tikiuosi, kad jūs jį žinote.
Sunku rasti vieną teisingą atsakymą. Manau, mano ilgaamžiškumo priežastis – ir sėkmė, ir likimas, galbūt ir genai. Be to, reikia nepamiršti, kad gyvenimas yra darbas. Reikia rūpintis savimi, nuolat tobulėti ir nesiblaškyti. Jei dar jaunystėje supranti, ko nori iš gyvenimo, tuomet gali susikaupti ir sistemingai siekti savo tikslų, nedvejodamas, nesinervindamas. Juk bet koks stresas kenkia mūsų sveikatai. Svarbiausia gyvenime turėti mintį, idėją. Nesustoti pasiekus vieną tikslą, visada reikia iš savęs reikalauti daugiau.
Taip pat gyvenime labai svarbu ir pataupyti: jėgas, sveikatą, mintis ir, žinoma, pinigus. Reikia save prilaikyti nuo malonumų, o pinigus pataupyti. Kad ir kiek uždirbtum, tą pačią dieną, kai gauni algą, būtina bent kažkiek atsidėti. Tam, kad nereikėtų menkų penkių litų eiti skolintis iš kaimyno. Taupumas – svarbi charakterio auklėjimo priemonė.
- Sakote, kad svarbu kuo anksčiau suprasti, kuo nori būti gyvenime. Pats visą savo gyvenimą paskyrėte mokslui ir medicinai. Ar tai ir buvo pagrindinis, dar jaunystėje sau iškeltas tikslas?
Taip. Visada žinojau, kad noriu mokytis. Tiesa, buvo etapas, kai svarsčiau, kur stoti. Kodėl galiausiai pasirinkau mediciną? Matote, buvau labai smulkutis. Ketvirtoje klasėje stipriai susirgau plaučių uždegimu. Pamenu, kad net bendraklasiai buvo atėję su manimi atsisveikinti, tarsi prieš mirtį. Nuo to laiko mano imunitetas buvo silpnas. Tada ir susimąsčiau apie mediko profesiją, juolab kad labai mėgau biologiją. Kai galiausiai apsisprendžiau, visi stebėjosi, kaip tėvai tokį paliegusį vaiką leidžia į tokius mokslus (šypsosi). Bet aš norėjau ir pasiekiau.
- Esate kilęs iš kaimo, tačiau beveik visą savo gyvenimą dirbote ir gyvenote mieste. Ar niekada nesinorėjo grįžti į tėviškę, dirbti kaime?
Visada norėjau būti gydytoju. O gydytojo amatas – ne kaime. Ir keliai blogi, ir susisiekimas. Jokios naudos, būtinai reikėjo dirbti mieste, kur daug žmonių. O pasilikus kaime, nei tu gydytojas, nei tu ūkininkas. Metus dirbau Šiluvoje, tai ir buvo mano kaip kaimo gydytojo praktika. Dirbau ir vietos poliklinikoje, ir privačiai. Kaime jau buvau gerai prasigyvenęs. Tuo metu uždirbdavau 1700 litų, o mieste atlyginimą siūlė vos 150 Lt. Vis dėlto nusprendžiau išvykti į miestą.
Visi kaime mane spjaudė, keikė, stebėjosi, kaip aš, tiek uždirbantis, galiu norėti ubagauti mieste. Bet aš išvažiavau, nes tikslą turėjau. Tai ir yra karjera. Nenorėjau visą gyvenimą likti kaime, norėjau pasaulio pamatyti. Tikėjau, kad viskas yra pasiekiama. Pasirodo, taip ir yra (šypsosi).
- Visgi akimirkai grįžkime į kaimą, į jūsų ten praleistą vaikystę. Kokią prisimenate savo gimtinę?
Devyniolika metų gyvenau kaime. Turėjome didelį ūkį Ardiškiuose, Raseinių rajone. Tėčio brolis gyveno Amerikoje, tapo kunigu, ten prasigyveno ir parėmė mus finansiškai. Taigi tėtis ir nusipirko sugriuvusią dvarvietę. Turėjome trisdešimt hektarų miško, du upelius, apie septyniasdešimt hektarų tinkamos dirbti žemės. Tėvai niekada nevertė mūsų tapti ūkininkais ar nuolat dirbti ūkyje.
Žinoma, per darbymetį visi padėdavome: kas šieną grėbdavo, kas ravėdavo. Mėšlą vežti buvo įdomu. Geriausiai prisimenu, kai reikėjo vokiečiams duoti rekviziciją. Kas turėjo karves – duodavo pieno. Taip nutiko, kad pas mus liko viena karvė. Tai mes sugalvojome auginti ožkas, nes jų vokiečiai neėmė. Buvo pas mus apie dvidešimt ožkų, tad kaimynai juokaudami vadino baltąja gvardija. Pamenu, kad jos buvo mūsų maitintojos.
- Sėkmė jums ne visada šypsojosi. Likimas atsiuntė ne vieną sunkų išbandymą. Pirmiausia buvo ištremti jūsų tėvai ir sesuo, broliai tapo partizanais ir už tai atidavė savo gyvybę, jūs pats kalėjote lageryje, išgyvenote artimųjų ir draugų netektis. Kaip jums atrodo, kiek žmogus gali ištverti ir kaip po likimo smūgių išlikti stipriam?
Manau, kad žmogus gali ištverti viską. Kaip? Svarbu keisti požiūrį ir suprasti, kad negali pakeisti tų dalykų, kurie nepakeičiami. Na, ištrėmė mane į lagerį, ir ką dabar daryti? Nei ašaros, nei liūdesys nepadės. Reikia ieškoti būdų, kaip spręsti susidariusią situaciją, kaip su tuo gyventi.
Į daugelį situacijų gyvenime nereikia kreipti dėmesio, nereikia jaudintis ir pergyventi. Dažnai ir nutylėti daug ką reikia, mokytis diplomatijos – tai padeda išgyventi. Tokiose situacijose labai svarbu turėti tikslą, nenuleisti rankų.
- Iš lagerio grįžote neturėdamas nei šeimos, nei namų, nei darbo. Ar buvusiam tremtiniui lengva pradėti gyvenimą iš naujo?
Vorkutos lageryje prabuvau dvejus metus (1945–1947 m.). Vieną dieną pranešė, kad mane paleidžia. Turėjau iš ten išvykti staiga, beveik taip, kaip stoviu. Į Kauną grįžti buvo nepatogu – visas apiplyšęs. Žmonių gėdijausi, o kai kurie patys akivaizdžiai vengė buvusio lagerininko.
Supratau, kad mano kelias tik į Vilnių. Anksčiau buvau skaitęs, kad net didieji nusikaltėliai stengiasi patekti į sostines, nes ten didelis
judėjimas ir nesunku ištirpti minioje.
Po lagerio kurį laiką glaudžiausi pas draugus. Dėl to, kad buvau lageryje, penkerius metus negavau leidimo dirbti gydytoju, o valgyti juk reikėjo. Teko daug įvairių darbų išbandyti, draugai padėjo. Bičiuliai, pas kuriuos apsistojau, slapta mane įdarbino moksliniu bendradarbiu. Tada ir pragyventi jau buvo už ką, ir su būsima žmona susipažinau.
- Paminėjus žmoną Birutę jūsų akys pasidaro šiltesnės. Su ja pragyvenote šešiasdešimt vienus metus. Koks galėtų būti laimingos santuokos receptas?
Mes su žmona susituokėme po keturių mėnesių draugystės. Man buvo trisdešimt šešeri, jai – dvidešimt septyneri, tad nusprendėme, kad jei jau kurti šeimą, tai iškart. Nugyvenome visą amžių kartu, susilaukėme dviejų sūnų ir niekada nesipykome. Manau, blogiausia, kai šeimoje atsiranda vieno žmogaus diktatūra. Reikia sutarimo. Švelni diktatūra turi būti. Juk būna situacijų, kai vienas ar kitas turi vadovauti – kartais vyras, kartais moteris.
Meilė santuokoje – tai vienas dalykas, tačiau taip pat svarbu bendravimas, pasitikėjimas ir supratimas. Santuokai reikia pasiruošti, neskubėti, susidėlioti prioritetus. Šeima visada turi būti pirmoje vietoje, o jau paskui draugai, darbas. Manau, svarbiausia, kad vyras su žmona viską darytų ir visur eitų kartu: į svečius, į šventes, kartu kurtų planus ir priimtų spendimus. Tada išvengiama daug nesusipratimų ir stiprėja ryšys.
- Šiuo metu gyvenate vienas. Kompaniją palaiko tik kelioms valandoms užsukanti namų šeimininkė. Kokia yra šimtamečio profesoriaus dienotvarkė?
Rytais perverčiu spaudą, labai daug klausau radijo. Net eidamas pasivaikščioti pasiimu savo „radijuką“. Jei gražus oras, kasdien vaikštau lauke – mėgstu kalbėtis su gamta. Visiems visada sakydavau, kad kuo daugiau kalbėtume su gamta – medžiais, gyvūnais. Neseniai baigiau rašyti knygą, tai užėmė daug laiko. Taip pat turiu nemažai susitikimų, va, ir žurnalistai pastaruoju metu vis prašo interviu, pasikalbėjimų (juokiasi). Tvarkau nuotraukų archyvą, įvairius dokumentus. Didelių ateities planų nebekuriu, norisi viską susitvarkyti. Nebeturiu, kur skubėti.
Dalydamasis prisiminimais ir kalbėdamas apie gyvenimą ponas Kazys nuolat pabrėžė, kad norint gyventi teisingai svarbiausia yra pradėti nuo savęs. Jo teigimu, viską gyvenime reikia matuoti savo sąžine ir principais.
„Ne papirkti svarbu, o padėkoti“, – sako profesorius. Mums belieka sutikti. Juk kieno daugiau reikia klausyti, kaip gyventi, jei ne šimto metų sulaukusio žmogaus.
