Lietuvis sukūrė tropinių augalų sodą didžiausiame Kinijos mieste

Aly­tiš­kis Ja­po­ni­jos kul­tū­ros ži­no­vas, VšĮ Bon­sai stu­di­jos va­do­vas Kęs­tu­tis Pta­kaus­kas ta­po vie­nu iš pen­kių Šan­cha­jaus so­do kū­rė­jų. Pa­sau­li­niu mas­tu pri­pa­žin­tas bon­sų meist­ras to­li­mo­jo­je Ki­ni­jo­je su­kū­rė šei­mos so­dą, skir­tą gam­tą my­lin­tiems žmo­nėms, ku­ria­me jie ga­lės ste­bė­ti, kaip au­ga­lai kei­čia­si kar­tu su me­tų lai­kais.

So­das ža­liuos tre­jus me­tus, o jo įkū­rė­jas ga­vo tre­jų me­tų Šan­cha­jaus bo­ta­ni­kos so­do kon­sul­tan­to kontr­aktą. Šan­cha­ju­je jam da­bar teks lan­ky­tis daž­niau ir gal­būt la­biau pa­žin­ti šį sep­tin­tą pa­gal dy­dį pa­sau­lio mies­tą, nes iki šiol vieš­na­gės ten me­tu vi­sos min­tys su­ko­si tik apie bū­si­mą so­dą, ku­rio vi­zi­ja ra­do­si min­ty­se, brė­ži­niuo­se Aly­tu­je, o su­ža­lia­vo ki­ta­me pa­sau­lio kraš­te.

Gėlių festivalyje atrinktų šalių (Japonijos, Lietuvos, Pietų Korėjos, Kinijos ir JAV) atstovai turėjo sukurti penkis sodus pagal pačių konkursui pateiktą viziją. Kęstučiui Ptakauskui įgyvendinti sodo idėją padėjo sūnus Tautvydas.

Sun­kiau­sia už­duo­tis – so­das ma­žo­je erd­vė­je

Tarp­tau­ti­nė Ki­ni­jos gė­lių ir so­di­nin­kys­tės kraš­to­vaiz­džio pa­ro­da yra vie­na di­džiau­sių ir įta­kin­giau­sių Azi­jo­je, į ją šie­met at­vy­ko dau­giau nei 500 da­ly­vių iš de­šim­ties ša­lių ir re­gio­nų, to­kių kaip Olan­di­ja, Vo­kie­ti­ja, Pran­cū­zi­ja ir ki­tos vals­ty­bės.

Šei­mos so­do pro­jek­tas yra tarp­tau­ti­nės Ki­ni­jos gė­lių ir so­di­nin­kys­tės kraš­to­vaiz­džio pa­ro­dos da­lis. Kon­kur­se 2014 me­tais da­ly­va­vo 25 pa­sau­lio ša­lys, bu­vo at­rink­tos pen­kios, ku­rių at­sto­vams pa­ti­kė­ta vie­na­me gra­žiau­sių Ki­ni­jo­je Šan­cha­jaus bo­ta­ni­kos so­de su­kur­ti šei­mos so­dą. Tarp pen­kių pa­kvies­tų­jų bu­vo ir K. Pta­kaus­kas, pa­tei­kęs kon­kur­sui sa­vo so­do su­ma­ny­mą.

„Vien da­ly­va­vi­mas so­do kū­ri­me Ki­ni­jo­je, kur yra gi­lios to­kių so­dų tra­di­ci­jos, man di­de­lė gar­bė ir pa­sie­ki­mas, nes sa­vo dar­bą ga­lė­siu pri­sta­ty­ti kar­tu su stip­riau­siais pa­sau­lio land­šaf­to ar­chi­tek­tais“, – anuo­met sa­kė aly­tiš­kis.

Gė­lių fes­ti­va­ly­je at­rink­tų ša­lių (Ja­po­ni­jos, Lie­tu­vos, Pie­tų Ko­rė­jos, Ki­ni­jos ir JAV) at­sto­vai tu­rė­jo su­kur­ti pen­kis so­dus pa­gal pa­čių kon­kur­sui pa­teik­tą vi­zi­ją.

„Mums bu­vo duo­ta vos po du arus že­mės. Tai ir yra sun­kiau­sia už­duo­tis – su­kur­ti so­dą ma­žo­je erd­vė­je, ta­čiau man tai pa­ti mėgs­ta­miau­sia sri­tis. Pa­gal kon­kur­so są­ly­gas pri­va­lu nau­do­ti pa­teik­tą są­ra­šą au­ga­lų. Tai ir­gi bu­vo ga­na su­dė­tin­gas iš­ban­dy­mas, nes są­ra­še bu­vo la­bai daug tro­pi­nių au­ga­lų, la­puo­čių ir nė vie­no spyg­liuo­čio. Dau­gu­ma pa­siū­ly­tų au­ga­lų man bu­vo vi­sai ne­gir­dė­ti, ne­ži­no­mi, vis dėl­to pa­vy­ko už­duo­tį sėk­min­gai įveik­ti“, – šian­dien džiau­gia­si K. Pta­kaus­kas.

Ne­juo­kin­ga: lie­tu­vio so­dą su­pai­nio­jo su ame­ri­kie­čių…

Šan­cha­jaus bo­ta­ni­kos so­de K. Pta­kaus­ko su­kur­tas so­das nė­ra ja­po­niš­kas, tai – šei­mos ir jo pa­ties so­das. Ki­taip sa­kant, ori­gi­na­lus su­ma­ny­mas, kaip kom­po­nuo­ti au­ga­lus šio­je kon­kre­čio­je ap­lin­ko­je, nes kon­kur­so są­ly­go­se bu­vo api­brėž­ta tik te­ma (šei­mos so­das), o ne sti­lis­ti­ka. Ja­po­niš­kas, an­gliš­kas, pran­cū­ziš­kas, – so­dų sti­lius var­di­ja Kęs­tu­tis, – kiek­vie­nu at­ve­ju tai bū­tų aiš­ku, nes yra tam tik­ros šių so­dų kū­ri­mo tai­syk­lės, o šei­mos so­das – vi­siš­ka lais­vė fan­ta­zi­jai.

„Mėgs­tu na­tū­ra­lu­mą, toks ir ma­no so­das“, – sa­ko aly­tiš­kis, ku­rio su­ma­ny­me ne­bu­vo ki­nų mėgs­ta­mų kar­ka­si­nių me­ta­lo for­mų (įvai­rių gy­vū­nė­lių ir pan.), vė­liau ap­au­gi­na­mų au­ga­lais. Kad jo su­ma­ny­mas ak­cen­tuo­ti na­tū­ra­lų gam­tos gro­žį pa­si­tei­si­no, pa­tvir­ti­no ne tik vi­di­nis jaus­mas, bet ir jį ver­ti­nu­sių ko­mi­si­jos na­rių aukš­tyn iš­kel­ti nykš­čiai.

Vis dėl­to ne vis­kas Šan­cha­ju­je vy­ko taip jau sklan­džiai, o be nuo­ty­kių juk bū­tų net ne­įdo­mu.

„Kai pir­mą kar­tą at­vy­kau į Šan­cha­jų, iš­kart pra­šiau nu­vež­ti į so­dą, nes man bu­vo la­bai svar­bu su­ži­no­ti, ar tin­ka­mai su­pras­ta ma­no idė­ja. Ka­dan­gi mes pa­tys so­do su­kū­ri­mui vie­to­je tu­rė­jo­me tik dvi sa­vai­tes, ki­nų so­di­nin­kai pra­dė­jo dar­bą pa­gal de­ta­lius ma­no at­siųs­tus brė­ži­nius. Nu­va­žia­vau, pa­ma­čiau ir iš­si­gan­dau… Ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, kad įma­no­ma iš to­kių aiš­kių brė­ži­nių taip pras­tai su­pras­ti idė­ją. La­bai nu­si­mi­niau. Sa­kau, tu­riu ei­ti ir tru­pu­tį pa­gal­vo­ti. Ir pra­ėjęs pro dar du so­dus aš stai­ga pa­ma­čiau… sa­vą­jį so­dą! Nes pa­si­ro­dė, kad įvy­ko nesu­si­pra­ti­mas ir man pa­ro­dė JAV so­dą. Jo vi­zi­ja ir­gi bu­vo pa­na­ši, bet tai bu­vo bai­su“, – su šyp­se­na šian­dien pri­si­me­na K. Pta­kaus­kas.

Nors jo šei­mos so­das bu­vo su­kur­tas Aly­tu­je, tai yra tam tik­ru nuo­to­li­niu bū­du, jį įsi­vaiz­da­vo kaip sa­vo pen­kis pirš­tus, – ir tie pa­ruo­šia­mie­ji dar­bai, ku­riuos at­li­ko ki­nų so­di­nin­kai pa­gal brė­ži­nius, vi­siš­kai ati­ti­ko su­ma­ny­mą, tai­gi be­li­ko pa­dė­ko­ti ir pa­svei­kin­ti juos. Te­rei­kė­jo pa­keis­ti kai ku­rias de­ta­les, skal­dą, ki­ta spal­va tvo­re­lę per­da­žy­ti, vė­liau pa­so­din­ti au­ga­lus.

Sa­vo mies­to vie­šo­je erd­vė­je so­do dar ne­su­kū­rė

K.Pta­kaus­kas sa­ko: „So­das yra kū­ry­ba.“ Rei­kia pa­ma­ty­ti sa­vo vi­zi­ją, nau­jai su­kur­tą gam­tos kam­pe­lį.

„Esu daug so­dų kū­ręs, ži­nau, kad kiek­vie­nas ma­to sa­vaip. Džiau­giuo­si, kad man pa­vy­ko, kad vi­si ma­ne svei­ki­no ir kad Šan­cha­ju­je ma­ty­ti Lie­tu­vos var­das len­te­lė­je prie ma­no so­do. Tarp­tau­ti­nė Ki­ni­jos gė­lių ir so­di­nin­kys­tės kraš­to­vaiz­džio pa­ro­da yra pres­ti­ži­nė. Ja­po­nai, ame­ri­kie­čiai, ko­rė­jie­čiai at­siun­tė de­le­ga­ci­jas, nes vals­ty­bės rė­mė to­kius da­ly­kus, o aš bu­vau vie­nas. Nie­kas ne­rė­mė, pa­si­ren­gi­mui pa­dė­jo Ša­rū­nas Klė­ge­ris, ačiū jam už tai. Už ver­ti­mus esu dė­kin­gas Ire­nai Kup­čins­kie­nei. Or­ga­ni­za­to­riai ap­mo­kė­jo au­ga­lus ir ke­lio­nę. Į tal­ką pa­si­kvie­čiau sū­nų Taut­vy­dą. La­bai svar­bus bu­vo ma­no drau­gų ir vi­sų aly­tiš­kių mo­ra­li­nis pa­lai­ky­mas“, – tei­gia K. Pta­kaus­kas.

Da­bar jo pla­nuo­se – bon­sų pa­ro­da Slo­va­ki­jo­je, vė­liau Pil­ze­nas (Če­ki­ja), pa­skelb­tas Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­ne, kur su­pla­nuo­tas su­si­ti­ki­mas su „EU-Ja­pan Fest“ pre­zi­den­tu. Ši or­ga­ni­za­ci­ja fi­nan­suo­ja ren­gi­nius dau­ge­ly­je Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nių, kas ži­no, gal ka­da nors tarp jų bus ir Aly­tus? – svars­to Kęs­tu­tis.

Ne­ži­nia, ar čia pa­tar­lė apie pra­na­šys­tes sa­va­me kraš­te to­kia tei­sin­ga, ar dar ko­kie ki­ti da­ly­kai, ta­čiau mies­to, ku­ria­me gy­ve­na pa­sau­ly­je ži­no­mas bon­sų meist­ras, vie­šo­je erd­vė­je so­do jis kol kas ne­su­kū­rė. Ar gal tiks­liau – vis dar ne­tu­rė­jo to­kios ga­li­my­bės. Už­tat mies­to sve­čiai mie­lai lan­ko­si ir ža­vi­si jo pri­va­čiu ja­po­niš­ku Ry­to ra­sos so­du.

Be­je, Lie­tu­vai su­teik­ta tei­sė or­ga­ni­zuo­ti 31-ąjį Eu­ro­pos bon­sų aso­cia­ci­jos (EBA) ir Eu­ro­pos su­ise­kių aso­cia­ci­jos (ESA) kon­gre­są. Jo me­tu vyks ir IV Ja­po­ni­jos kul­tū­ros fes­ti­va­lis. Ren­gi­nys or­ga­ni­zuo­ja­mas rug­sė­jo mė­ne­sį Vil­niu­je, nors bu­vo min­čių per­kel­ti jį į Aly­tų. K.Pta­kaus­kas pri­pa­žįs­ta: su gai­les­čiu te­ko su­ma­ny­mo at­si­sa­ky­ti – tai bū­tų per sun­ki naš­ta Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės biu­dže­tui. Jau ant­ras mė­nuo bon­sų meist­ras iš­ban­do sa­ve ir nau­ju po­li­ti­ko am­plua, jis yra iš­rink­tas į sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!