Tas artilerijos vadovėlis buvo toks geras, jog labai greitai (1676 m.) buvo išleistas vokiečių kalba, (1729 m.) anglų bei olandų kalbomis ir 150 metų išliko svarbiausiu artilerijos mokslo veikalu Europoje. Net 18 a. tebebuvo laikomas klasikiniu. 1650 m. K. Semenavičius rašė, jog „jau parengta ir netrukus pasirodys“ antroji knyga, susidedanti iš septynių dalių. Trečiojoje jos dalyje buvo išsamiai aprašytas raketų „ilgis, plotis, storis, žiočių didumas, svoris, kad jos nugriautų atskirus objektus“, bei tai, kokia forma raketoms turėtų būti suteikta, kad jos pramuštų, sulaužytų, pašalintų, nustumtų, suskaldytų ir išsklaidytų atskirus objektus. Jei dienos šviesą būtų išvydusi ši antroji knyga, ko gero, raketų amžius būtų prasidėjęs gerokai anksčiau, tačiau autorius netikėtai mirė. Spėjama, jog didysis lietuvių karo genijus Anapilin išėjo po metų, vos pasirodžius pirmajai knygai. Pagal kai kurias legendas, K. Semenavičius mirė ne sava mirtimi, nes už paviešintas paslaptis ir norą atskleisti jų daugiau, užsitraukęs ginkladirbių ir pirotechnikos gildijų pyktį. Esą, jos pasamdžiusios žudiką ir pasirūpinusios, kad pradingtų antrosios knygos rankraščiai.
