Į Olandiją pro Airiją
Prieš dešimt metų iš Elektrėnų kilusį ir ką tik Vilniaus universitete sociologo specialybę įgijusį Eugenijų emigruoti paskatino draugo pasakojimai ir kvietimas atvykti į Airiją. Ten penkerius metus dirbo kompiuterių surinkėju. „Džiugino sėkmės pojūtis, kad galiu patenkini savo pagrindinius poreikius be streso“, – pirmų uždirbtų pinigų Airijoje džiaugsmą prisimena Eugenijus.
Po penkerių metų vidinis pakilimas išblėso, kompiuterių surinkimo gamyklą uždarė, todėl Eugenijus grįžo į Lietuvą. Metus vyras bandė įsitvirtinti gimtajame krašte, tačiau nesėkmingai. Tad draugo pasiūlymas vykti į Olandiją suviliojo.
„Mane traukė Vakarų Europa. Sutapo daug veiksnių, bet labiausiai – tai dėl meilės“, – šypteli trisdešimt penkerių Eugenijus.
Rado meilę ir darbą
Netoli Belgijos sienos mažame Rosendal miestelyje įsikūręs saldainių fabrikas „Lonka“ ilgam suviliojo tiek E. Lapšin, tiek jo septyneriais metais jaunesnę mylimąją Jolantą Bauraitę, rašoma pranešime spaudai.
Iš Elektrėnų kilusi pora juokauja: reikėjo abiems nukakti į Airiją, kad jie susipažintų bei išsiskirtų, ir į Olandiją, kad vienas be kito nebegalėtų gyventi.
Jolanta, studijuodama Vilniaus Dailės Akademijoje keramikos specialybę, pagal studentų mainų programą atvyko į Airiją ir apsistojo pas bendrą jųdviejų draugą. „Kai pamačiau ją – iškart viskas įvyko“, – nukerta Eugenijus.
Tačiau vaikinui teko grįžti į Lietuvą ir jų draugystė nutrūko. Po kelių mėnesių atskirties iš Vilniaus į Elektrėnus vykstantis autobusas juos dar kartą netikėtai suvedė ir po to jie neišsiskyrė.
Iniciatyvumas – raktas į sėkmę
„Iš pradžių atvažiavau kaip į kosmosą: nieko nežinau, nemoku, nesuprantu jų kalbos, skiriasi kultūra, mentalitetas“, – pirmąsias dienas dirbant valytoja saldainių fabrike prisimena Jolanta.
Naujoje darbovietėje mergina rodė iniciatyvą: intensyviai mokėsi kalbos, stengėsi kuo geriau atlikti patikėtas užduotis, su visais bendrauti, kitus užkrėsti savo gera nuotaika. Tai padėjo Jolantai atkreipti bendradarbių dėmesį ir netrukus jai pasiūlė pakuoti gaminius, vėliau prižiūrėti pakavimo liniją. Lietuvė kasmet sulaukdavo pasiūlymo kilti karjeros laiptais.
Mergina nestovėjo vietoje. Ji trejus metus studijavo verslo administravimą Kauno Technologijos Universitete. Tačiau mokslus metė, nes trūko laiko ir buvo sunku važinėti kiekvieną mėnesį į Lietuvą.
„Paskui išėjo vieno iš vadybininkų asistentė. Sako: „Jolanta, gal tu nori padėti su popieriais?“, – netikėtai malonų pasiūlymą prisimena emigrantė. Netrukus pusdienis su dokumentais virto darbu fabriko administracijoje.
Baigiantis sutarčiai su saldainių fabriku, vienas iš vadybininkų pasiūlė dirbti administracinį darbą jo žmonos darbovietėje. Jolanta jau dvejus metus sėkmingai dirba šioje įmonėje ir tai – ne pabaiga.
Dirbti tenka ir su žodynu
Jolanta atvira: „Žinoma, kad turiu būti keliais žingsniais priekyje, stengtis daugiau nei olandai. Nuolat tenka lipti per save. Man buvo šie dveji metai labai sunkūs. Reikia olandiškai kalbėti su klientais. Būna kažko nesuprantu ir tenka sėdėti su žodynėliu. Olandų kalba nėra tokia lengva“.
Pastangos, atkaklus darbas ir iniciatyvumas – tai raktiniai žodžiai lėmę ir Eugenijaus kilimą karjeros laiptais.
„Pradėjau nuo pakavimo. Darbdavys pastebėjo mano įdirbį, potencialą, gebėjimą greitai mokytis, vertino mano pastangas ir paskyrė linijos operatoriumi. Buvau atsakingas už visą saldainių gamybos procesą. Tada pasiūlė man užimti proceso technologo pareigas, kalbėjo apie galimybę gilinti žinias studijuojant Olandijoje“.
Eugenijui teko intensyviai mokytis ne tik olandų kalbos, bet ir pačiam krimsti sudėtingus chemijos mokslus. Jis gilinosi į technologinius saldainių gamybos procesus, nors neturėjo jokių pradmenų. Kaip vyras juokauja, sociologo specialybė mažai gelbėjo.
Šia pozicija Eugenijus džiaugėsi neilgai, nes fabriką nupirkusi didesnė įmonė vykdė pertvarką ir jį grąžino į gamybos linijos operatoriaus pareigas. Tačiau lietuvis nenuleidžia rankų: „Laukiu, kol atsiras galimybė grįžti į technologo poziciją ir negalvoju apie pokyčius. Aš dar matau galimybes ir perspektyvas šioje įmonėje, todėl dar lieku“.
Motyvuoja darbo kultūra
Eugenijus teigia: „Aš jaučiuosi savo vietoje. Aš esu ramus dėl savo dabarties, dėl ateities. Jaučiuosi atsipalaidavęs, nes žinau, kad neprapulsiu. Olandijoje įgijau pasitikėjimą savo jėgomis“.
„Olandijoje gerai veikia socialiniai saugikliai praradus darbą, darbdaviai vertina patyrusius darbuotojus, stengiasi dėl jų, bijo juos prarasti. O Lietuvoje vyrauja kitoks požiūris: ne šis darbuotojas, tai bus kitas“, – sako Jolanta. Ji studijuodama Vilniuje dirbo viename iš bankų bei drabužių parduotuvėje.
Olandijoje įmonėse stengiamasi kurti psichologiškai ramią ir gerą darbo aplinką. Todėl skiriama daug dėmesio vidiniams žmonių poreikiams, tarpusavio santykiams. Bendraujant nepabrėžia pareigybių ar statuso skirtumų: kreipiasi vienas į kitą vardu, draugiškai pakalbina, nepaisant to, ar tu esi valytojas ar direktorius.
„Jie suvokia, kad sveika draugiška darbo aplinka lemia efektyvų darbą – vadinasi, didesnį pelną. Jie vertina viską per efektyvumo prizmę“, – įsitikinęs Eugenijus.
Jolanta filosofiškai priduria: „Tiesiog reikia priimti aplinką tokią, kokia ji yra, net jeigu kažkas atrodo keistai. Jeigu tu būsi pozityvus, tai visas pasaulis bus pozityvus“.
Pora teigia, kad Olandijos darbdaviai moka sudaryti idealias sąlygas norintiems įsitvirtinti, tobulėti, kilti karjeros laiptais. Tik reikia išsinerti iš lietuviško mentaliteto, kuris skatina visur įžvelgti konkurentus, grėsmę.
„Daug kas skundžiasi: ai, visi tokie ar anokie, Lietuvoje blogai, visur blogai, – sako Eugenijus. – Reikia mažiau skųstis. Aš myliu gyvenimą, aplinką ir meilė grįžta“.
