Moteris, parsiviliota aukštaičio, jau seniai Aukštaitijoje, bet dzūkiškai „tebeciksi“, tebėra daili kaip mergicė ir krykštauja tarsi paauglė. Skardžiabalsė, anot jos, it garsaus buvusio SSRS diktoriaus Jurijaus Levitano pusseserė, anksčiau šitaip savam krašte pravardžiuota.
Nepasiduodanti optimistė
Kaime užaugusieji atsimena šienapjūtei parduotas vasaras, kai dilgsėdavo delnuose suveltos pūslės, minant vežimus šienas subraižydavo rankas ir blauzdas, o pabiros įkyriai lipdavo prie suprakaitavusio kūno. Ir kaip šitą birią medžiagą suvaldyti, kad iš jo suraišiotos skulptūrėlės būtų tvirtos? Iš pirmosios, zuikučio, kurį, dirbdama darželyje auklėtoja, Nijolė kūrė su vaikučiais, išėjo tik šieno kratinys. Bet, kai galvon inskrovė, jog reikia tvirčiau siūlus vynioti ir jėgos negailėti, sekėsi vis geriau ir geriau. Kai savo kiemelyje ant kelmų susodino tarpusavyje susipykusių įsimylėjėlių porą – ši atlaikė ir lietų, ir katinų teritorijos „užregistravimus“. Vėliau skulptūrėlių ėmė užsiprašyti pirtelių šeimininkai ir sveikintojai, jubiliatus norėdami pradžiuginti.
„Lietuviai bais keista rasė, vis paniurę, vis nepatenkinti. Tai ir nusprendžiau daryt jiems šypsenas“, – tikino moteris. Ir jau rimtai pridūrė, jog kiekvieną vakarą Dievo prašanti vienintelio – kad neatimtų to, ką turi.
Net nežinia, kokia ji būtų menininkė: ir piešia, ir dažnutes eiliuoja, ir karpinius bando, bet šešių pulke augusiai nebuvo iš ko aukštų mokslų dairytis. Baigė anuometę Kapsuko, dabar Marijampolės, pedagoginę mokyklą, dirbo Valkininkų sanatorijoje su ligonėliais, kolei... būsima anyta nesupiršo su savo sūnumi. Dabar jau Nijolės savasis užaugo gražuolis vaikinas, puikus žvejys, iš Anapilin iškeliavusio tėvo perėmęs bityną dar ir sėkmingai bitininkauja.
Moteriai nelengva buvo prigyti svetimam krašte, toli nuo gimtinės, savųjų. Slėgė buitis, apie kurią dzūkiškai paporino: „Eini apsiavįs, o basos sliedas (pėdsakas) lieka.“ Todėl ir aukštasis mokslas liko siekiamybe, pertvarkos vėjai iš auklėtojos nubloškė į valytojos etatą. Bet moteris džiaugiasi, jog vis vien tarp vaikų, jog josios direktorė Asta Garunkšnienė pati meno žmogus, karpinių meistrė, todėl ir jos kūrybines šėliones supranta.
Teminiai šienainiai
Nijolė patikina, jog bais nemėgsta girtuoklių (kaipgi gali tas skystimas šitaip žmogų stumdyti) ir politikos, apie ją prirašiusi ir dažnučių, kurias dar visai neseniai „Dviračio žiniose“ dainuodavo dabartinė Seimo narė Donalda Meiželytė. O Nijolė vėl iš naujo: „Iš berniukų kubiliukų/ ir mergyčių meiželyčių/ Pilnas Seimas susirinko/ Net asfaltas skilo, linko.“
Bibliotekoje vykstančioje parodoje, galima sakyt, Nijolė šienainiais parodijavo lietuviškąją dabartį. „Muilą, vandenį taupiau, kol negriuku pavirtau“, – taip jos akimis atrodo krizė. „Sėdžiu viena, Kastytis nuskendo, nes buvo neblaivus“, – tai Jūratė iš šieno, pavirtusi į šių dienų barakudą, tikisi į vilionių tinklą įpainioti geidžiamiausią jaunikį, seimūną Andrių Šedžių. Europa – melžiama karvė, tik pieno kibirėliai nevienodi: didesnis valdžiai, mažesnis – liaudžiai. Kitoje kompozicijoje pastarąja tema kiek šviesesnė mintis: Europa aprengė, Lietuva davė meškerę.
Be užuolankų Nijolė pliekia girtuoklystę. Kompozicija „Šeimos biudžetas“ – viską prageriančio šeimos begalvio nuogutėlė šeima, nes visos pajamos išvarvintos velnio lašais. „Negerk, broleli, pilstuko – oželiu pavirsi“, – kita perspėja jaunimą, o „Stiprioji lytis“ byloja apie moteris, kurios ant savo rankų perkiloja šeimos rūpesčius, kartu dar ir savo girtuoklėlį.
Paironizavusi skaudžiomis temomis, šmaikšti moteris moka ir pasidžiaugti. Jos zuikučių pora, įsitaisiusi vaikų skaitykloje su gūže kopūsto ir morkomis, siūlo sveikai maitintis ir vengti žalingų įpročių (no smoking – nerūkyti). Džiaugiasi ji ir draugės sūnumi krepšininku Jonu Valančiūnu, Europos jaunių čempionato nugalėtoju. Prajuokina ir mažiaus, dar ant naktipuodžio tupinčio, pasvarstymai: „Mama sakė, kad vaikus gandras atneša, močiutė, kad juos randa kopūstuose, o tėtis sakė, kad mane pirko „Maximoje“, nes buvo akcija...“
„Pievų daug, gyvulių mažai, šienas dūmais in dangų išeina, – svarstė Nijolė Bešienė, – tai gal aš nors dalelę jo išgelbėju. Gal mano pavardė „kalta“ ar didelis noras juokingom figūrėlėm prajuokinti. Be abejo, pavargstu, nes jau „prisisportavusi“ pareinu iš darbo, bet apsėdusi mane toji šienligė, ir baigta. Humoras man išgyvent padeda – išsikuopiu depresiją. Kad mano šienainius in visuomenę išvedė, esu dėkinga bibliotekos direktorei Vidai Garunkštytei, ana ir pati vairavo, ir susigabenti padėjo. Parodą pamačiusieji jau ir gatvėje sustabdo. Viena moteris pasiūlė padovanoti siūlų, anądien vyras pagyrė: taikliai plieki politiką.“
