aA
Atletiškas kūnas, išlakūs žingsniai ir... svaigus skrydis virš kartelės, kai vienas centimetras lemia auksinę pergalę. Šuolių į aukštį Europos čempionė Airinė Palšytė (24 m.) sako, kad jos rungties sportininkų riba – tik dangus, bet iki jo – velniškai nelengvas kelias.
Airinė Palšytė
© Tomas Kauneckas

„Gal kai kuriems ir atrodo – ai, kas ten sunkaus, atbėgo, pastatė koją, peršoko... Žiūrovai nemato mūsų darbo, vargų, traumų, kai kitą rytą po varžybų dėl geliamo nugaros skausmo jautiesi taip, tarsi būtum sulaužyta ar traktoriaus pervažiuota, negali iš lovos atsikelti; nemato ir mūsų vienatvės, kai nepasiseka“, – sako liepos mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas Airinė Palšytė žurnalistei Virginijai Majorovienei.

Interviu ištrauka

– Airine, ar lengva ta lengvoji atletika?

– Lengvoji atletika tik skamba lengvai. Gal kai kuriems ir atrodo – ai, kas ten sunkaus, atbėgo, pastatė koją, peršoko... Žiūrovai nemato mūsų darbo, vargų, traumų, kai kitą rytą po varžybų dėl geliamo nugaros skausmo jautiesi taip, tarsi būtum sulaužyta ar traktoriaus pervažiuota, negali iš lovos atsikelti; nemato ir mūsų vienatvės, kai nepasiseka. Tenka išmokti pralaimėti, tai ypač sunku talentingiems sportininkams, kuriems nuo mažens sekasi. Vieną dieną pereini į suaugusiųjų sportą, tau reikia konkuruoti su pasaulio geriausiaisiais, jie gali būti už tave net dvigubai vyresni, labiau patyrę, bet niekam tai neįdomu, svarbu rezultatas. Sunkiai išgyvename pralaimėjimus, tačiau ir pergales kartais būna nelengva pakelti.
<...>

– Ką atsimenate iš lemtingo šuolio ir skrydžio Belgrade, Europos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionate, iš kur parsivežėte aukso medalį?

– Labai gerus šuolius atsimenu milisekundžių tikslumu – kaip įsibėgėjau, atsispirdama pastačiau koją, kaip kėliau ranką, mostą, kaip sukausi, kur perskridau per kartelę. Nors realiai prie kartelės neprisiliečiu, ją jaučiu, – intuicija taip išlavinta, kad krisdama žemyn jau suvokiu, peršokau ar ne, net jei kartelė ir sujuda.

Jaudulys prieš startą privalomas, kitaip neišsiskirs adrenalinas, būsiu pasyvi, vangi. Šuolio metu stengiuosi pasiekti maksimalią koncentraciją, šimtatūkstantinėje minioje girdžiu tik trenerės balsą.

Mano psichologė Aistė Žemaitytė, kai pirmą kartą stebėjo mane tokio aukšto rango varžybose, paklausė: „Ar buvai supykusi prieš startą, ar tokia yra tavo susitelkimo būklė?“ Matyt, maksimaliai susitelkusi į save, aš spinduliuoju energiją, kuri tarsi sako: „Nelįskit prie manęs!“

Kai esu apsigaubusi tokiu biolauku, žmonėms nemalonu prie manęs prieiti, tad neišdaliju jiems savo energijos. Man tampa svarbus tik šuolis ir jo elementai, egzistuoju vien sau, manęs niekas nedirgina, net meteoritas gali nukristi į stadioną, būdama maksimalios koncentracijos, aš vis tiek žiūrėsiu tik į savo atžymas ir kartelę.

– Ar Europos čempionate įveikusi savo ribą pajutote euforiją?

– Tokį jausmą esu patyrusi tris kartus: kai pirmą ir antrą kartus pagerinau Lietuvos rekordą ir kai Europos čempionate dar kartą siekiau pagerinti Lietuvos ir savo asmeninį rekordą bei laimėjau aukso medalį. Euforiją pajuntu įveikusi tam tikrą savo ribą. Tada susimaišo visos emocijos: noriu džiaugtis ir verkti, kristi ir bėgti, šokinėti ir voliotia, rėkauti ir dainuoti. Tai nepamirštamos būsenos, draivas, jis „veža“ liūdnomis akimirkomis.

Kai Europos čempionate stovėjau ant aukščiausios pakylos, skambėjo Lietuvos Respublikos himnas. Tokiu momentu paprastai apima begalė įvairių emocijų, norisi verkti iš džiaugsmo ir pasididžiavimo, bet šį kartą mane išgelbėjo mano kolega šuolininkas į aukštį Europos vicečempionas Raivydas Stanys. Jis stovėjo tribūnoje antrame aukšte, beveik toje pačioje vietoje, kur kilo mūsų vėliava. Žiūrėjau ir į vėliavą, ir į jį, mačiau, kaip emocingai jis gieda himną! Mane suėmė juokas! Taigi nepravirkau, buvo labai gera nuotaika.

– Ar pati pasirinkote šuolio į aukštį rungtį?

– Manau, kad rungtis mane pasirinko. Sekėsi viskas, buvau rengiama daugiakovei, bet kartą stovykloje bėgdama per barjerus pirmąjį kliudžiau, griuvau ir susilaužiau riešą. Trenerė pasakė: „Verčiau turėsiu sveiką šuolininkę į aukštį nei traumuotą daugiakovininkę.“

Ir tėveliai primygtinai nereikalavo, ką lankyti. Penkerių spyriausi eiti į mokyklą, manęs negalėjo išlaikyti namuose, tad šešerių tapau pirmoke. Gimus broliui (Dominykas jaunesnis metais ir 8 mėnesiais), pasak mamos, pasidariau savarankiška. Kai augau, man reikėjo dėmesio, stengdavausi išsiskirti iš kitų. Per savo tetos žurnalistės Astos Dudurytės 22-ąjį gimtadienį, aš, dvejų metų pyplė, dar nemokanti rišliai kalbėti, užsilipusi ant stalo dainavau įvairias daineles.

Tėvai mane, kad suvaldytų plūstančią energiją, kreipė į menus. Penkerius metus Vilniuje lankiau baletą, šokau šiuolaikinio šokio grupėje „Polėkis“. Mane kvietė į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, sakė, kad esu lanksti, perspektyvi, gero sudėjimo, bet tėvai suvokė, kad tikriausiai būsiu per aukšta, kad bus sudėtinga rasti šokių partnerį. Dabar mano ūgis – 186 cm, augdama esu sulaukusi pasiūlymo tapti modeliu, tačiau mano kelias pasisuko kita linkme.

Džiaugiuosi, kad tėvai manęs per daug neribojo, suteikė galimybę lankyti įvairius būrelius. Galėjau pati laisvai rinktis ir klysti. Grojau pianinu, dainavau chore, šokau baletą, žaidžiau krepšinį, paskui atradau save lengvosios atletikos srityje. Neturėjau laiko blaškytis kiemuose, sėdėti laiptinėse. Džiaugiuosi, kad prisiliečiau prie įvairių meno šakų, nes tai suteikė spalvų mano asmenybei.

– Vaikystėje neturėdavote vasaros atostogų?

– Neturiu ir dabar.

– Kaip liepos 13 dieną švenčiate savo gimtadienį?

– Prieš dvejus metus savo gimtadienį pradėjau švęsti Pietų Korėjoje ir baigiau Lietuvoje. Buvome pasaulinėje studentų universiadoje, ten sau tarsi dovaną laimėjau aukso medalį. Paryčiais išskridome, lėktuve nuo įgulos narių gavau šampano. Pirmą kartą dėl laiko skirtumo gimtadienis truko 8 valandomis ilgiau. Kelis kartus yra išpuolę dalyvauti Europos jaunimo čempionate, ir finalinės varžybos vykdavo per mano gimtadienį, taigi pasidovanodavau po medalį.

Šiemet man sukaks 25-eri, tuo metu turėčiau būti sporto stovykloje Palangoje, bet apie gimtadienio šventę negalvoju. Šį rugpjūtį vyks pasaulio čempionatas, paskui – pasaulinė studentų universiada. Du itin svarbūs startai. Iki tol dalyvausiu deimantinės lygos etapuose. Tai – komercinės varžybos, į kurias kviečiami tik elitiniai sportininkai, patenkantys į savo rungties pasaulio dešimtuką. Laimėjęs deimantinę lygą, laimi trofėjų – deimantą.

– Kokių siekių turite be sporto?

Mama mane visada skatino stengtis mokykloje, universitete, siekti išsilavinimo ir visapusiškai tobulėti. Sporte galimos rimtos traumos, tad reikia turėti planą B. Manau, kad baigusi karjerą tikrai neliksiu gatvėje ir nebūsiu viena. Kol kas orientuojuosi į sportą, Tokijo olimpiadą. Mano rungties dabartinė olimpinė čempionė yra 37-erių metų ispanė Ruth Beitia. Prieš ją buvusi olimpinė čempionė – 32-ejų. Nesakau, kad po 4-erių metų baigsiu karjerą, – man bus tik 28-eri, o tokio amžiaus sportininkės pasiekia daugiausia, tačiau galvoti apie alternatyvią veiklą reikia.

– Sportuoti – sveika, bet didysis sportas neretai žaloja. Kaip dera profesionalus sportas ir moteriškumas?

– Mes, sportininkai, suvokiame, kad esame nenormalūs žmonės. Pamenu, trenerė sakydavo:„Padarykit šiuos pratimus. Normaliems būtų per sunku, bet jums...“ Paprastam žmogui rekomenduojama sportuoti bent porą kartų per savaitę, būti fizikai aktyviems dėl bendros sveikatos, nuotaikos. Sportuojant išsiskiria laimės hormonas endorfinas, pajudėjęs geriau jautiesi.

Profesionalus sportas – labiau žalinga nei naudinga kūnui veikla. Siekdama pergalių, keliaudama, turėdama konkrečių planų jaučiu emocinį pasitenkinimą, bet organizmą alinu. Ne visos sportininkės atrodo moteriškos, todėl daugelis vengia atsidėti profesionaliam sportui. Aš galėčiau būti pavyzdys, kad galima gerai atrodyti ir siekti sporto aukštumų. Žinoma, svarbu prigimtis, bet mano šakos specifika ta, kad sportuojant susiformuoja atletiškas kūnas. <...>

– Ką Jums duoda sportas?

– Sportas formuoja asmenybę, tam tikrus būdo bruožus ir įpročius. Išmokau savarankiškumo, atsakomybės, punktualumo, disciplinos, planuoti laiką, gerbti konkurentą, siekti tikslo. Tai labai praverčia ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Daugelis sako, kad sportininkai tik sportuoja, valgo ir miega. Elitiniai sportininkai yra intelektualūs, apsiskaitę, plataus požiūrio, su jais įdomu diskutuoti. Tai beprotiškai žavios, iškalbingos, įdomios, charizmatiškos, didžiulę sporto mokyklą išėjusios asmenybės.

– Ką tenka aukoti dėl profesionalaus sporto?

– Laiką, kurį galėčiau praleisti su artimaisiais. Tėvus, senelius dažniau aplankyčiau, su draugais susitikčiau. Mano geriausia draugė atvyko manęs pasveikinti universiteto baigimo proga, o kartu įteikė kalėdinę dovaną, – akivaizdus priekaištas, kad nesimatėme pusę metų! Kai kurie sako: „Tu paaukojai savo vaikystę.“ Manau, kad vaikystę turėjau labai gražią. Paauglystėje maištavau, buvo ir nuklydimo, visokių nuotaikų etapas. Vėliau supratau, kad vakarėliai, diskotekos, klubai man nėra prioritetas. O kiek keliavau, kiek žmonių pažinau!
<...>

– Kokia esate?

– Jūs pasakykit.

– Užsispyrusi?

– Taip. Mama sakė, kad nuo mažens, jeigu ko nors užsimanydavau, pasiekdavau bet kokia kaina. Nesvarbu, ar lipsiu per galvą, ar nukrisiu. Jei noriu paliesti iš laužo ištrauktą karštą žarsteklį, paliesiu, nors skaudės ranką; jei noriu priglausti prie skruosto karštą lygintuvą, priglausiu. Galėjau turėti randą per pusę veido. Esu kantri ir užsispyrusi, tačiau, jei reikia, galiu ir prisitaikyti, būti diplomatiška.

Nors esu įsisukusi į intensyvų treniruočių ir varžybų maratoną, Vilniaus universitete baigiau bakalauro studijas, įstojau į magistrantūrą. Jeigu turi galvą ant pečių ir gali įgyti diplomą, kodėl to nepadaryti? Esu maksimalistė, siekiu aukščiausių tikslų. Man nepakanka, kad jau esu peršokusi 201 cm. Mąstau apie pasaulio rekordą. Ribas, kaip ir taisykles, susikuriame patys, kad būtų ką laužyti.

– O kas, jei nepasiseka?

– Norisi prasmegti skradžiai. Tokią savijautą išgyvenau olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire. Prieš varžybas jaučiausi fantastiškai, per treniruotes skraidžiau, pasitikėjau savimi, buvau puikios formos. Turėjau realias galimybes laimėti, tačiau į Rio atvykome prieš pat startą. Pasikeitęs klimatas ir didžiulis laiko skirtumas man tapo peiliu ir lėmė pralaimėjimą. Kai supuola visos aplinkybės prieš tave, kai supranti, kad kojos nieko panašaus, ką darė prieš porą dienų, nedaro, kad kūnas nereaguoja, tokia neviltis apima! Net galvojau baigti sportininkės karjerą. Vis dėlto nusprendžiau, kad šis pralaimėjimas nėra priežastis pasukti iš savo kelio.

Man reikėjo šio susipurtymo. Prasidėjus naujam sezonui, trenerei pasakiau, kad noriu pokyčių, naujos treniruočių metodikos, glaudesnio bendradarbiavimo su sporto mokslininkais, kineziterapeutais. Nusiteikiau rimtai rengtis Tokijo olimpinėms žaidynėms. Šeima, vaikai palauks, kam svarbu, tas išlauks, noriu įrodyti, kad tikrai galiu, ir sau pasakiau, kad tose olimpinėse žaidynėse turiu būti ant pjedestalo.
<...>

– Ar meilė padeda sporte?

– Geri jausmai visada padeda ir motyvuoja. Kai pirmą kartą įsimylėjau, nieko aplinkui nemačiau, mąsčiau tik apie mylimą žmogų, tai mane skatino stengtis visose gyvenimo srityse. Tiesa, ta būsena ir kiek gąsdino. Iš baimės būti įskaudinta esu linkusi laikyti savo jausmus, emocijas giliai viduje.

– Sunku mylėti per atstumą?

– Labai sunku. Kai su Valdu (buvęs lengvaatletis, 400 metrų su barjerais bėgikas, biochemikas Valdas Valintėlis, – aut. past.) tapome pora, man buvo šešiolika, netrukus suėjo septyniolika. Paauglystės pabaiga, lyg ir jautiesi subrendusi, bet dar ne visai suaugusi, blaškaisi. Ryški, visą esybę užvaldanti pirmoji meilė. Atrodo, nieko kito gyvenime nebebus, tik tas vienintelis. Dabar pagalvoju, kad įsimylėjau per anksti.

Jei jausmai būtų aplankę kiek vėliau, gal santykiai būtų buvę brandesni ir kiek kitokie? Po ketverių mūsų draugystės metų jis išvyko studijuoti į Daniją. Taigi ketverius metus buvome kartu, tiek pat laiko – atskirai. Sudėtingas išbandymas. Daugelis mūsų draugų sakė: „Jums nieko neišeis.“

Aklai laukiau, pasiilgdavau, skraidydavau į Kopenhagą ir atgal, bet labai sunku, kai negali kada panorėjusi apkabinti ar pasidžiaugti diena. Nežinau, kaip stipriai turi mylėti, pasitikėti, kad santykiai per atstumą neatitolintų.

Poros santykiai – dviejų žmonių darbas, abu turi stengtis, kitaip prasideda trintis, pradeda skirtis interesai, draugai, pomėgiai, laisvalaikio leidimo būdai. Pagaliau aš keičiuosi, bręstu kaip žmogus, jis – taip pat. Mudu keitėmės būdami ne kartu, o atskirai, tad laikui bėgant gilėjo skirtumai, ryškėjo įvairios charakterio savybės, o tai lengvumo santykiams nesuteikė. <...>

Visas interviu – liepos mėnesio žurnale „Moteris“

Nuotrauka – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (fotografas – Tomas Kauneckas, stilius – Karinos Leontjevos, stilistės asistentė – Akvilina Ubartaitė, makiažas ir šukuosena – Lauros Kreivytės)

Airinė Palšytė
Airinė Palšytė
© Tomas Kauneckas
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Politologas Girnius: manau, kad Skvernelis nekandidatuos (264)

Politologas Kęstutis Girnius , vertindamas dvejus praėjusius šio Seimo kadencijos metus juokavo,...

Dėl laisvės kovojančio Tibeto ypatumai: du broliai dalijasi viena žmona, o šildosi kūrendami mėšlą (25)

Lietuviui pavyko nuvykti į griežtai kontroliuojamą Tibetą, nors ten laisvai keliauti draudžiama....

Aistros dėl vaikų paėmimų nerimsta: tėvų forumas reikalauja atšaukti įstatymą (504)

Seime ir toliau narstoma vaiko teisių apsaugos reforma. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija...

Britanijos vyriausybė pritarė „Brexit“ susitarimo projektui (10)

Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May trečiadienį vakare paskelbė, kad jos...

„Mirusios“ trenerių draugystės fone Valančiūnas pažvelgė į skaudžiąją NBA realybės pusę (3)

Kyle‘as Lowry ir Jonas Valančiūnas kartu sudėjus praleido net dvylika metų tobulėdami savo...

Cukriniu diabetu suserga ne tik nutukę ir pasyvūs žmonės: Aistė papasakojo, kaip 18 metų gyvena su šia liga (16)

Kas antras pasaulyje diabetu sergančiųjų žmonių nežino, kad turi šią ligą. Lietuvoje...

Kunigas savo parapijiečius šiurpino „Porsche“ automobiliu, kurį traukė įkinkyti mažamečiai vaikai (26)

Maltos Gozo salos kunigas, sukėlęs nemenką skandalą savo sprendimu po parapiją pasivažinėti...

Psichologė išskyrė 7 mąstymo įpročius, kurie nėra teisingi, bet daro įtaką mūsų savijautai (3)

Nepaisant patirčių, amžiaus ar statuso, visus žmones retkarčiais aplanko mintys, kurios ne visada...

Skandalingasis rusų milijonierius už dyką atiduoda Kurtinaičio treniruoto klubo akcijas Rusijoje paskelbtas bankrotas (1)

Skandalingais pareiškimais ir elgesiu pagarsėjęs rusų milijonierius Dmitrijus Gerasimenka...

Išrinkta „Dydžio (r)evoliucijos“ nugalėtoja: filmavimo metu įvyko ir sužadėtuvės (21)

Šį trečiadienio vakarą LNK televizijos eteryje paaiškėjo pirmojo Lietuvoje plius dydžio...