Reveransas praeities lėlėms...
Rūtos Stankuvienės teigimu, pasidžiaugti galima tuo, jog į vieną parodą atkeliavo vienos seniausių Lietuvos kaimo lėlių, išsaugotų ar rekonstruotų Žagarės regioninio parko direkcijos ir Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto muziejaus darbuotojų bei studentų.
Jie į ekspedicijas po etninius regionus vyksta nuo 1981 metų. Tuomet doc. dr. Zita Kontautienė – pirmoji Lietuvos vaikų žaidimų tyrinėtoja, subūrė kraštotyros studentų grupę „Reketukas“. Jos nariai, keliaudami daugiausia po Žemaitijos regioną, klausinėjo žmonių apie vaikystėje žaistus žaidimus, rinko senas lėles, kartu su respondentais jas atkūrė. Kaip pasakojo moterys, lėles joms siūdavo mamos ir močiutės.
Padarydavo jas labai greitai, pavyzdžiui, mažą lėliuką susukdavo iš po ranka turėtos nosinaitės, lininės drobės skiautės, veidų tokioms lėlėms nepiešdavo. Dažniausiai lėliuką dar įdėdavo į kokią kartoninę dėželę nuo saldainių ar kokio kito daikto, kurią rasdavo kur užsimetusią, pritvirtindavo raištelius ar tvirtesnius siūlus ir duodavo sūpuoti. Vyresnėms mergaitėms siūdavo skudurines lėles, kurios būdavo šiek tiek įmantresnės. Jas padaryti trukdavo ilgėliau – daugumos lėlių kūnai būdavo siuvami iš drobės ir prikemšami pakulų, skudurėlių, rankos ir kojos prisiuvamos atskirai, plaukai daromi iš pakulų, linų ar šiaudų, kartais iš siūlų, veido bruožai išpaišomi angliukais ar išsiuvinėjami.
Kalbėdama apie lėlių praeitį R. Stankuvienė sakė: „Mergaitės iš nepasiturinčių šeimų pačios darydavosi „kukuliuotas“ lėlytes iš paprastesnių medžiagų, jų beveik nereikėjo siūti. Turtingų šeimų mergaičių lėlės – baronaitės – atrodė prabangiau ir buvo siuvamos iš geresnių audinių.“ Ne vieną ir ne dvi tokias lėlytes atkūrė Žagarės regioninio parko direkcija.
Pasak vyriausiosios specialistės, Žagarės gimnazijos mokytojos Vidos Paulauskienės, idėja kilo atsitiktinai, kraštotyrininkei Romualdai Vaitkienei močiutės, kuri buvo baronaitė, skrynioje radus lėlytę.
„Jų kolekciją kūrėme dvejus metus. Vienus metus su gimnazijos mokinėmis Indre Kukanauskaite ir Greta Balčiūnaite kaupėme medžiagą, o antraisiais pradėjome siūti“, – pasakojo V. Paulauskienė, į senovinių lėlių atkūrimą įtraukusi visą pasienio miestelio bendruomenę.
Daug laiko bendravusi su Žagarės žmonėmis, Vida sakė buvusi maloniai nustebinta, kai visos brandaus amžiaus moterys iki smulkmenų prisiminė, papasakojo ir parodė, kaip buvo daromos jų vaikystės lėlės: „Prisiminimai iki šiol gyvi, nes tų laikų mergaitėms buvo didžiausia pramoga – akimirką ne žąsis ganyti, o su lėlyte pažaisti. Tokiems žaidimams turėdavo kampelį po kėde, stalu arba suolu, ant kurio būdavo dedama iškepusi duona.“ V. Paulauskienė pasakojo, kad savo rankomis liečiantis prie senelių ir prosenelių tradicijų, ją labiausiai šokiravo speciali laidotuvių žaidimo lėlė.
Žagarės krašto mergaitės darydavosi ne vien paprastas „kukuliuotas“ lėles, bet ir stebuklais garsėjusios Barboros Žagarietės lėlę, kuri moterims teikdavusi daug malonių.
Vida Paulauskienė sakė, jog visai Žagarei darant lėles, jas kurti panoro ir romų bendruomenės lyderė Rita Simonavičienė. Jos kurtos lėlės, pasak Vidos, labai charakteringos, primenančios romų tautybės moteris.
Muziejuje į vieną draugiją suburta nemažai lėlių lietuvaičių: visų šalies regionų, beveik visų parodos autorių. Šiame gražiame sambūryje išsiskiria Onos Bakanauskienės 1972 metais sukurta 32 lėlių kompozicija „Kupiškėnų vestuvės“ su graudžiai verkiančia jaunąja, solidžiais piršliais, puošniais kviesliais, linksmais muzikantais, šauniomis pamergėmis ir pabroliais. Tautinių lėlių grožiu be galo susidomėjusi ir joniškietė Aušra Petrauskienė, taip subtiliai ir autentiškai tęsusi tradiciją, kad jos sukurtos lietuvaitės yra gavusios tautinio paveldo produkto sertifikatą.
Lėlėse įsikūnija visos fantazijos
Nuo 2001 metų Tautodailininkų sąjungai priklausanti A. Petrauskienė lėles pradėjo siūti pamačiusi, jog dukra mieliau žaidė su rankų darbo lėlėmis nei pirktinėmis. Alvina Elvyra Smolenskienė pirmąją lėlytę padarė mirus mamai. Trejų metų mergaitė, ilgėdamasi motinos, susupo į skudurus baltą beržo pliauską, nupiešė veidą ir tą lėlę vadino mama.
Rimtesnę lėlę – pliušinį šunį Bumbį Klišių –sukūrė savo vyriausiam sūnui ir nuo to laiko, kaip pati sakė, prasidėjo: „Tai lėlytę, tai arkliuką.“
Radviliškietė Gražinos pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Irena Butvilienė lėles pradėjo kurti prieš 20 metų nuo pirštininių lėlių teatrui. Vėliau kūrė iš porolono, lipdė iš popieriaus masės.
Dabar daugiausia siuva iš trikotažo, daro iš ore stingstančio polimerinio molio. Kodėl? Atsakymo į klausimą pedagogei ilgai nereikia ieškoti.
„Lėlėse įsikūnija visos fantazijos. Jos – būdas atrasti džiaugsmą ir sielos atgaivą“, – mintimis dalijosi itin gražių ir puošnių lėlių kūrėja.
Mokytoja sakė, kad jos lėlėms būdingas estetiškumas, nes lėlė turi būti graži, neišvaizdžios žmogus tikrai nenorės turėti kambaryje ir į ją žiūrėti. Irena Butvilienė prasitarė, jog yra bandžiusi padaryti lėlę su ilga nosimi, tačiau į žmones jos nepaleido. Su ja atsisveikino tik tada, kai švitriniu popieriumi patrumpino nosytę iki padoraus ilgio ir lėlė tapo... šiek tiek panaši į autorę. Irena Butvilienė nesigina: ne vienas gavęs dovanų, nusipirkęs ar pamatęs parodose jos lėles tai jai yra sakęs, žodžius palydėdamas padėka.
Laiminga, kad jos lėlės reikalingos kitiems, jaučiasi tarsi iš pasakos nužengusių, užburiančių jaukumu lėlių autorė šiaulietė Asta Liaudanskienė: „Šis pojūtis užplūsta, nes kiekviena lėlytė pasiūta su didžiule meile, turint tikslą, kad bent akimirkai sustabdytų praeivį, bent trumpam pralinksmintų nuliūdusį, kad su jomis draugautų kuo daugiau vaikų, kad jos gyventų...“
Dar vaikystėje pakerėta lėlių, Jolanta Briedienė iš Biržų, dabar kurianti elegancija ir aristokratiškumu žavinčias damas, tvirtino: „Baigusi puošti lėlę, su ja pašoku, o prieš dėdama į dėžutę pirkėjui atsisveikindama pabučiuoju. Man labai gaila išsiskirti su jomis. Noriu, kad kuo greičiau pirkinį išsineštų, nes bijau, jog pravirksiu.“
