Ja seka ir sesuo – menine gimnastika užsiimanti devynerių Agnė: šiandien ji gimtajame Kaune mėgaujasi čempionės titulu ir trečia vieta Lietuvoje. Sesutės mielai pasakoja apie tai, ko nemato pasirodymu besižavintys žiūrovai. Ir atvirauja: norėdamas įveikti aukščiausias viršukalnes turi atiduoti viską.
Konkurencija dėl medalių
Vos įėjus į Karmėlavoje (Kauno r.) gyvenančių čempionių namus pasitinka Goda ir Agnė – linksmos, guvios, nuolat besišypsančios mergaitės, atrodytų, niekuo neišsiskiriančios iš savo bendraamžių. Iš pirmo žvilgsnio labai panašios, kiek vėliau paaiškėja, – skirtingos. Goda – atviresnė, veržlesnė, o Agnė – uždaresnė, nedrąsi. Mama Karolina išduoda, kad mažoji labiausiai konkuruoja, kuri iš sesių surinks daugiausia medalių.
„Šiek tiek nesąžininga, – paprieštarauja Goda. – Meninės gimnastikos varžybų nugalėtojams dažniausiai duoda medalius, o čiuožimo – taures. Agnė visada nori mane aplenkti medaliais. Būna, mus skiria vos vienas, tačiau netikėtai laimėjusi kokias varžybas aš vėl gaunu medalį ir pralenkiu ją.“ Sesutės greitai suskaičiuoja: Agnės kolekcijoje iš viso 17 medalių, Godos – 20 ir dar 23 taurės.
„Jaukino“ saldainiais
Kaip Goda atrado ledą, pirmiausia klausiu mamos. Karolina Butkienė nusišypso: dar laukdamasi pagalvodavo, kad gimusi mergaitė bus čiuožėja. Ant ledo pirmą kartą Goda atsistojo būdama pusketvirtų metų. Septynerių ji tapo trenerės Lilijos Vanagienės mokine ir pasirodė šou „Liepsnojantis Kalėdų ledas“. Mama iki šiol atsimena, kaip dukrai buvo baisu: „Reikia čiuožti, o mano vaikas tualete sėdi, nes vidurius paleido.“
Paklausta, kas labiau patinka: dalyvauti ledo šou ar varžybose, Goda kiek susimąsto. „Čiuožti ledo šou lengviau, jame parenkama tai, ką žmonės mėgsta: daugiau spiralių, suktukų, kurie gražiai atrodo iš šono, tačiau mažiau būna šuolių, – paaiškina Goda. – O varžybose reikia griežtai laikytis reikalavimų: padaryti atitinkamą skaičių suktukų, spiralių, įgyvendinti programą. Be to, per šou galima apsirengti papildomai, o per varžybas viskas trukdo: jeigu kas nors nuo suknelės ar kostiumo nukrinta, iškart atima balų.“
Iš pradžių Goda treniravosi du tris kartus per savaitę, vėliau – iki dviejų kartų per dieną. „Pirmos treniruotės labai patiko, bet kai jos prasidėjo nuolat... – prisimena mama. – Kaip tik tada pas mus, Karmėlavoje, atidarė prekybos centrą. Ji sutikdavo čiuožti, jeigu tik ten ją nusivesiu. Arba... už saldainius.“
Treniruoja rusų meistrai
Šiandien daugiausia laiko Goda praleidžia Sankt Peterburge. „Mano treneriai – ne vieną pasaulio ir Europos čempioną išugdę Liudmila ir Nikolajus Velikovai. Gyvenu su savo močiute, – paaiškina paauglė ir tuoj pat patikslina. – Nusprendžiau pereiti į porinį čiuožimą. Mano partneris Nikita Jermolajevas yra iš Sankt Peterburgo, rusakalbis berniukas... Į Lietuvą sugrįžtu kartą per du mėnesius, pabūnu tris keturias dienas. Čia pailsiu ir nueinu į mokyklą atsiskaityti.“
Šiemet Goda pirmus metus mokosi nuotoliniu būdu Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo vidurinėje mokykloje. Šiek tiek dėl to nerimauja ir ji, ir mama: juk aštunta klasė, po kelerių metų laukia pirmieji egzaminai.
Pasirinkti porinį čiuožimą Goda nusprendė dėl didesnių galimybių pakliūti į svarbias varžybas bei galimybės pasiekti geresnių rezultatų. Kaip pastebi mama, Lietuvoje tokia pora vienintelė. Pasaulyje jų taip pat nedaug, nes sportinis čiuožimas labai pavojingas.
Laimė, kad greitai pavyko rasti tinkamą čiuožimo partnerį. Kol kas idealiai sutampa ne tik jų charakteriai, bet ir sudėjimas, ūgis, čiuožimo tempas ir netgi gimtadieniai – skiriasi tik viena diena.
Geležinis režimas
Goda trumpai supažindina su savo dienotvarke. Keliasi devintą, papusryčiavusi lekia į treniruotę ant ledo, trunkančią 1 val. 15 min. Grįžusi pavalgo, ruošia pamokas, pailsi. Po pietų – vėl treniruotė: iš pradžių – salėje, paskui – ant ledo. Namo grįžta šeštą valandą vakaro, pavalgo, pailsi ir eina miegoti. Ir taip – šešias dienas per savaitę. Laisvas tik šeštadienio pusdienis ir sekmadienis, kai Goda ilsisi... lovoje siuvinėdama ir skaitydama. „Tuo metu tikrai nebesinori niekur eiti“, – tikina ji.
Kad atlaikytų didelį krūvį, paauglė turi vartoti vitaminus ir palaikyti tam tikrą kūno svorį, todėl griežtai laikosi valgymo režimo. „Nevalgau nieko kepto aliejuje, stengiuosi maitintis tris keturis kartus per dieną. Ir visada užkandu šokolado gabaliuką“, – šypteli Goda ir prisipažįsta negalinti be jo.
Paklausta, ką darytų, jeigu nečiuožtų, Goda nė nesudvejoja – dirbtų čiuožimo trenere. Be ledo ji negali, nors, atrodo, ir pati patyrė nemažai traumų, ir ne kartą matė, kaip čiuožėjus iš ledo arenos tiesiogine žodžio prasme išnešė. „Buvau galvą prasiskėlusi, kelis kartus nikstelėjusi koją, ne kartą pasitempiau kirkšnį... – vardija paauglė. – Sankt Peterburge vienas berniukas su pačiūžų geležte prie mūsų akių veidą susipjaustė: krito veidu į ledą ir... kraujo bala. Viena latvė taip susižalojo, kad jai reikėjo mokytis iš naujo valgyti ir vaikščioti. Tačiau išmokusi vėl grįžo ant ledo ir tapo olimpine čempione.“
Charizmatiška nuo vaikystės
Goda dažnai vadinama itin charizmatiška čiuožėja. „Nežinau, iš kur ta dukros charizma, – svarsto mama Karolina. – Nei aš, nei vyras jos neturime. Aš taip pat nemažai metų esu šokusi, bet dėl charizmos visada būdavo problemų, kaip Agnei. Gal ji tiesiog paveldima genetiškai? Mūsų giminėje buvo daug baleto artistų, tarp jų – ir labai žymių.“
„Ką charizma reiškia čiuožėjui?“ – pasidomiu.
„Čiuožėjai be charizmos neturi išraiškos, užgrojus muzikai dirbtinai pakelia ranką, dirbtinai nusišypso, visame šokyje atsispindi tik tai, kas išmokta, – bando paaiškinti Goda. – Charizmatiškas žmogus, net jeigu ir suklydo, padarys pagal save ir tai atrodys ne dirbtinai, bet patraukliai.“
O padaryti kažką ne taip, pasak čiuožėjos, pasitaiko ne taip jau retai. „Šis sportas labai slidus, – kuo rimčiausiai paaiškina ji. – Vieną dieną moki šuolius, kitą jautiesi lyg niekada jų nedariusi. Ir taip dauguma elementų. Būna, kad tobulai padarai juos visus, tačiau nukrenti lygioje vietoje. Arba jeigu pasikeičia kojos dydis, daug dalykų reikia mokytis vos ne iš naujo.“
Brangus sportas
Per varžybas Goda čiuožia tomis pačiomis pačiūžomis, kuriomis ir treniruojasi. Bent trumpą laiką neavimų pačiūžų oda susitraukia, ima trinti, kol vėl išsinešioja. Profesionalios pačiūžos kainuoja daugiau kaip 2000 Lt, brangiausiai tenka sumokėti už geležtes.
„Tuo tarpu Agnės gimnastikos bateliai tekainuoja 15 eurų“, – palygina mama.
„O sesutė nenorėjo taip pat čiuožimo lankyti?“ – pasidomiu.
Karolina trumpam susimąsto. „Norėjo, – galiausiai patvirtina. – Tačiau mes neišgalim abiejų dukrų leisti. Mažesnioji vis sakydavo, kad ji čiuožtų senomis sesės pačiūžomis, tačiau juk vien jų neužtenka. Kur dar treniruotės, stovyklos... Vien varžybų starto mokesčiai siekia po kelis šimtus, o meninės gimnastikos – 5–30 Lt. Godai čiuožimas yra gyvenimas, o Agnei – laisvalaikio užsiėmimas. Tiesa, tai išgirdę treneriai mums nepritaria. Agnei puikiai sekasi, tačiau mes žiūrime realiai: norint profesionaliai sportuoti, reikia labai daug investuoti. Kol kas mes tikrai negalime to padaryti.“
Gyvena dukros ritmu
Gyvendama Sankt Peterburge Goda kartą ar du kartus per dieną kalbasi su mama. „Kai žinau, kad dukra jau grįš namo, kas dieną laukti būna vis sunkiau, – atsiveria Karolina. – Man ji tokia gyvastis namie, lengva su ja, gal todėl, kad viena kitą labai jaučiame. Tarp mūsų stiprus ryšys. Kartais net sapnai įspėja apie dukrai gresiančią traumą ar ligą.“
Tam, kad Goda sportuotų profesionaliai, tėvai – Karolina ir Žanas Butkai – atidavė daug. Visas jų gyvenimas jau daugelį metų suskirstytas pagal dukros treniruočių ir varžybų grafiką. Sunkiausios problemos yra finansinės. Žanas – statybininkas, Karolina turi nedidelį verslą, tačiau prisipažįsta, kad net į kirpyklą ne visada gali nueiti. Laimei, atsiranda rėmėjų, norinčių padėti Godai. Tiesa, nedaug, mat mažai kas nori remti vaikus, ypač kai jie čiuožia, o ne, pavyzdžiui, žaidžia krepšinį.
„Ne kiekvieni tėvai tiek galėtų atiduoti dėl dukros“, – garsiai pasvarstau.
„Pasakyčiau kitaip – retai tėvai tiek atiduoda, – papildo Karolina ir netrukus patikslina. – Yra tikrai nemažai pavyzdžių, kai tėvai turi pinigų ir tikrai galėtų savo vaikus leisti į bet kokį užsiėmimą, tačiau to nedaro. Draugai iš tiesų mūsų nesupranta, kaip galime tiek vežioti dukrą į treniruotes. Taip, kartais girdžiu, kad mano dukra neturi vaikystės. Bet kokia ji tų vaikų, kurie niekur nevažinėja, daugiau nieko nemato, tik savo kiemą ir kompiuterius?..“
Paklausta, ar tada, kai mažutę Godą atvedė į pirmą treniruotę, tikėjosi, kad dukra tiek pasieks, Karolina nusišypso: dažniausiai tėvai pirmiausia atveda dėl savęs, bet vėliau čiuožimas įklampina ir visiems prireikia rezultato. Daug dirbant laimėjimai ateina savaime. O Goda darbšti buvo visada.
