aA
Kęs­tu­tis ir Li­na Tu­my­nai su tri­mis vai­kais Rum­bo­nių apy­lin­kė­se tę­sia sa­vo se­ne­lių žem­dir­bių veik­lą. Jie no­ri sau ir sa­vo vai­kams at­ei­tį su­kur­ti gim­to­jo­je že­mė­je, o ne sve­ti­mo­se ša­ly­se. Ta­čiau ir ato­kes­nia­me kai­me įsi­tvir­ti­nu­si šei­ma nė­ra už­si­da­riu­si. Tu­my­nai ak­ty­viai da­ly­vau­ja vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je. Tarp­tau­ti­nės šei­mos die­nos pro­ga Aly­taus ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas šią šei­mą pa­ger­bė su­teik­da­mas jai no­mi­na­ci­ją „Už kū­ry­bin­gu­mą, vie­ni­jan­tį šei­mą“. Aly­taus ra­jo­no že­mės ūkio spe­cia­lis­tas, ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nin­kas K.TU­MY­NAS į klau­si­mus at­sa­kė šne­ka, ku­ria kal­bė­jo jo pro­se­ne­liai, Rum­bo­nių apy­lin­kių žmo­nės.
© K. Cemnolonskio nuotr.


– Gy­ve­ni­mas, kaip tei­gė Kar­las Mar­xas, su­ka­si spi­ra­le ir vis aukš­tyn. Kaip sa­vą­jį gy­ve­ni­mą api­bū­din­tu­mė­te? Pri­sta­ty­ki­te sa­vo šei­mą, jau tu­rin­čią gau­sios šei­mos ti­tu­lą.

– Tai­gi mūs Tu­my­nų šei­my­ną su­da­ro pen­ke­tu­kas: tė­tis Kęs­tu­tis, tai yra aš, žmo­na Li­na ir at­ža­los – vy­riau­sio­ji duk­ra Gre­ta, vi­du­ri­nio­ji Mig­lė ir ma­žiau­sias sū­nus Jo­kū­bas. Gy­ve­na­me Aly­taus se­niū­ni­jo­je, Rum­bo­nių kai­me, ant kal­ne­lio, ku­rį pa­li­ko mum ma­no dzie­du­liai. Kas at­va­žiuo­ja, tai dzy­vi­nas, kap cia pas ju­mi gra­žu ant ši­to kal­no, vis­kas tep to­li ma­tyc, bet tuoj ir pa­klau­sia, o kap jūs čia žie­mų ar kap šla­pia da­va­žiuo­jat.

O šei­ma mūs lyg nie­kuo ir neiš­si­ski­rian­ti, dir­ban­ti, ūki­nin­kau­jan­ti, o apie mus ge­riau­sia pa­sa­kyt ga­lė­tų kai­mo žmo­nės, ben­druo­me­nė.

Gy­ve­ni­mas kaip spi­ra­lė – gal­būt, tik vi­sa­da tu­ri žmo­gus jaus­ti jos tam­pru­mą, pu­siau­svy­rą. Per daug su­spau­dęs tam­pi egois­tu: vis­kas tik man, tas tu­ri, o aš ne­tu­riu, tam­pi už­da­ras, tuoj pra­si­de­da dep­re­si­jos ir ki­tos kva­ra­bos. Per daug iš­temp­ti ir ne­ga­li, nes tuoj ki­ti pra­de­da ta­vim nau­do­tis. Ma­no gy­ve­ni­mo spi­ra­lė, ma­nau, la­biau lin­ku­si į iš­tem­pi­mą, gal čia ma­no vy­rų gi­mi­nės bruo­žas. Tiek die­du­kas, tiek tė­tė am­ži­ną atil­sį nie­ka­da ne­at­si­sa­ky­da­vo, kai kas nors pa­pra­šy­da­vo ko nor ar pa­ma­tyt, ar pa­gie­dot, pir­mu­mas – kai­my­nui, o dar­bai na­mie ga­li ir pa­lauk­ti. To­dėl la­bai svar­bu su­tik­ti gy­ve­ni­me sa­vo an­trą pu­sę, ku­ri leis­tų spi­ra­lei tin­ka­mai funk­cio­nuo­ti.

Vai­kais ne­si­skun­džiam, abi duk­ros ge­rai mo­ko­si, lan­ko Mu­zi­kos mo­kyk­lą, Jau­ni­mo cen­tro ko­lek­ty­vą „Tarš­ku­tis“, įvai­rius bū­re­lius mo­kyk­lo­je. Vie­nu žo­džiu, kap iš­va­žiuo­ja sep­cy­niom ry­te, tai grįž­tam ro­zu va­ka­re: aš po dar­bo, jos – po bū­re­lių, o kar­tais dar ir už ma­ne vė­liau, ten­ka lyš­nas ro­zas va­žiuot par­si­vežt. Jo­kū­bas ir­gi jau ban­do mu­zi­kuot, tu­ri sa­vo cha­rak­te­rį, mo­ka ir už­pykt, bet greit ir at­si­leist.

– Ar la­bai griež­tai auk­lė­ja­te sa­vo at­ža­las?

– Kas apie vai­kų auk­lė­ji­mą – nie­ka­da ne­rei­kia per­spaust, rei­kia duot vai­kui ap­si­spręst, tik vi­sa­da pri­lai­kyt va­de­les ir kai ka­da pa­kė­ra­vot. Vai­kas tu­ri ži­not vi­sų pir­ma pa­rei­gas, o pas­kui tei­ses, ne at­virkš­čiai. Kaip aš mėgs­tu pa­juo­kaut, na­muo­se tu­ri ka­bot ir mo­ky­to­jas – dir­žas. Jei tik kur ko­kią žbit­ką iš­kre­čia ar koks na­ra­vas už­ei­na, tai aš tik: „O kur mo­ky­to­jas ka­bo?“ Duk­rom jau ne­rei­kia to­kio pa­sa­ky­mo, o ma­ža­sis greit su­si­mąs­to.

Tik­riau­siai, ma­nau, vai­kus ne auk­lėt, o mo­kyt rei­kia. Mo­ky­to­jais tu­ri būt pa­tys tė­vai. Tuo įsi­ti­ki­nau ant sa­vo sū­naus Jo­kū­bo. Jei mes su žo­liap­jo­ve šie­nau­jam, jis pa­si­ė­męs žais­li­nę taip pat stum­do iš pas­kos. Jei aš už­si­de­du kak­la­raiš­tį, tai ir jis bū­ti­nai tu­ri už­si­dėt, kar­tais net sun­ku per­kal­bėt, kad tau ant megz­ti­nio jis ne­tin­ka.

Sten­gia­mės vi­si da­ly­vaut kai­mo veik­lo­je, nuo dvy­li­kos me­tų gie­du baž­ny­čios cho­re, pa­gra­buo­se jau daug esu gies­mė­mis pa­ly­dė­jęs į am­ži­no­jo po­il­sio na­mus. Sten­gia­mės kas sek­ma­die­nį da­ly­vau­ti šven­to­se mi­šio­se, nes gie­do­ji­mas, ma­nau, yra už­kre­čian­tis, kaip aš gie­do­ji­mą pe­rė­miau iš sa­vo die­du­lio, taip da­bar gie­dot lin­ku­sios ir duk­ros Gre­ta su Mig­le.

– Tai kas gi lai­ko Tu­my­nų na­mų kam­pus?

– Pa­grin­di­nis rams­tis ir ži­di­nio prie­vaiz­das – tai žmo­na Li­na, ma­nau, tu­rin­ti Die­vo do­va­ną – stip­rią nuo­jau­tą. Kaip sa­ko­ma, vy­ras – gal­va, o žmo­na – kak­las. Tik­rai džiau­giuo­si to­kiu kak­lu, nes ir ra­zum­ną gal­vą rei­kia mo­kėt tin­ka­mai pa­sukt. Dar­bų pas mus nė­ra – čia ma­no, čia ta­vo, dar­bas yra dar­bas ir tu­ri būt pa­da­ry­tas. Kaip ir vi­sur, bū­na vis­ko, juk nėr na­mų be dū­mų, o kad dū­mai rūk­tų, rei­kia šei­mos ži­di­ny su­kū­ren­ti ir pyk­tį, bar­nį, nuos­kau­das.

– Gy­ve­na­te iš tie­sų gra­žia­me gam­tos kam­pe­ly­je, is­to­ri­nia­me, gal net, sa­ky­čiau, cha­riz­ma­tiš­ka­me. Kaip ma­no­te, ar žmo­gaus iš­pru­si­mas pri­klau­so nuo jo gy­ve­na­mo­sios vie­tos?

– Ma­nau, gy­ve­na­mo­ji vie­ta tam di­de­lės įta­kos ne­tu­ri. Dau­giau vei­kia tie, su kuo tu ben­drau­ji, kuo tu sa­ve lai­kai. Juk kai­me tik­rai yra daug ge­rų iš­pru­su­sių žmo­nių. Sa­ko, kai­mas pra­si­gė­ręs, bet kar­tais tas kai­mo pi­jo­kė­lis sa­vo dū­šia ty­res­nis už tą did­mies­čio po­ną, lai­kan­tį sa­ve gar­bin­gu, iš­si­moks­li­nu­siu, ta­čiau skam­ban­čiu kaip tuš­čias vied­ras.

Daug kas pa­vy­di kai­mie­čiui, sa­ko, jūs vis­ko tu­rit: ir pa­val­gyt, ir iš­gert. Aš sa­kau, dirb­kit – tu­rė­sit. Gi vi­siem Die­vas da­vė dvi ko­jas, dvi ran­kas, gal­vą, tik kai kam gal gal­von ne vis­ką su­dė­jo.

– Sa­ko­ma, jei ge­rai ži­nai sa­vo kai­mo is­to­ri­ją, va­di­na­si, la­bai leng­vai su­pra­si ir vi­są Lie­tu­vos is­to­ri­ją.

– Gai­la, bet daug kas jau pa­mir­šo is­to­ri­ją, ypač vi­sa ponst­va, pri­imi­nė­jan­ti įsta­ty­mus. Pa­mir­šo, kaip už­au­gi­na­ma duo­na, gy­vu­lys. Vis­ką smai­li­na sa­vo įsta­ty­mais, o kad pa­tys ki­lę nuo žag­rės, pri­si­pa­žint gė­di­ja­si.

– Iš Aukš­čiau­sio­jo ga­vo­te iš­vaiz­dą, iš­kal­bą, o kiek dar­bo, lai­ko į kū­ry­bą įde­da­te? Ko­kį vaid­me­nį at­lik­da­mas jau­čia­tės lais­viau­siai? Ar esa­te ka­da nors lep­te­lė­jęs ką nors to­kio, dėl ko te­ko grauž­tis, gal net rau­do­nuo­ti? Kaip spė­ja­te per ga­na trum­pą lai­ką su­kur­ti tiek daug kul­tū­ros pro­duk­tų?

– Šiaip iš anks­to sten­giuo­si ne­si­ruoš­ti, nes vis­kas ga­li la­bai pa­si­keis­ti, to­dėl, ma­nau, čia jau duo­ta iš aukš­čiau, kad kar­tais pas­ku­ti­nę mi­nu­tę vis­ką imu ir pa­kei­čiu. Kar­tais tik per­mis­li­nu: gal tą sa­ky­siu, gal tą, o gau­na­si kaip gau­na­si. La­bai ne­mėgs­tu sce­na­ri­jų pa­gal po­pie­rių, ge­rai, jei yra tik rė­mai, ta­da ga­li im­pro­vi­zuo­ti. Jei dar vai­di­ni ar ve­di ren­gi­nį vie­nas, tai ge­rai, o jei su kuom ki­tu, tu­ri vak­tuo­tis, ba lep­ter­si kų nors ne pa­gal la­pų, ir kvit, ki­tas grait pa­si­me­ta. Ma­no kū­ry­bos lai­kas, ar trak­to­riuj, ar kai kar­ves mel­žiu, bet sten­giuo­si žiū­rėt vie­toj pa­gal si­tu­a­ci­jų. Dėl tų špo­sų, tai da­bar jau žiū­ro at­lai­džiau, bet vie­nų ro­zų ga­vau py­los nuo ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rių. Jie pa­pra­šė kų nor pa­baic, tai ir pa­bai­nau. Šven­tė bu­vo di­dziu­lė pas mus se­niū­ni­jon, pil­na val­dzios su­srin­kį, o kap tik tuo mo­men­tu bu­vo ką cik in­ves­tas mo­kes­tis už šiūkš­las, tai aš ir in­va­riau su vi­su kon­tei­ne­riu in sce­nų. Žmo­nėm pa­ci­ko, val­dziai gal ne, bet to­kia re­a­ly­bė.

Da­bar pa­grin­di­nis vaid­muo – Vin­cu­lio. Už­ten­ka ba­liui cik du­ris pras­da­ryt, ir jau rė­kia: „O, Vin­cu­lis!“

– Sun­kiau­sia sa­vai­tės die­na?

– Sun­kiau­sia sa­vai­tės dzie­na? Gal to­kios nė­ra. Bū­na vie­na dzie­na sun­kes­nė, žiū­rėk, ki­ta lang­ves­nė. Daug kas dar no­rėt, kad dzie­nos būt kap dai­noj: „Kap ge­ra būt, kap ge­ra būt, kad vi­sos die­nos šven­tos būt. Tik­tai vie­na pa­dir­ba­ma ir toj pa­ci pa­ge­ria­ma.“

– Yra to­kia ty­ri­mų sta­tis­ti­ka: kul­tū­ra ne­do­mi­na ket­vir­ta­da­lio ša­lies žmo­nių. Koks bū­tų Jū­sų, nuo­lat jo­je be­si­su­kan­čio žmo­gaus, ko­men­ta­ras?

– Kul­tū­ra, ma­nau, pra­de­da­ma do­mė­tis la­biau, ypač tais se­nai­siais pa­pro­čiais, tra­di­ci­jo­mis. Į tai sva­rų in­dė­lį įne­ša kul­tū­ros dar­buo­to­jai en­tu­zias­tai, prak­tiš­kai dir­ban­tys iš idė­jos.

– Kaž­kas yra pa­sa­kęs, kad nuo­la­ti­nis žmo­gaus de­ra­mo el­ge­sio va­rik­lis yra bai­mė. Pri­tar­tu­mė­te?

– Tam pil­nai pri­ta­riu. Nes bai­mė kar­tais žmo­gų su­lai­ko nuo ne­ap­gal­vo­tų po­el­gių. Bi­jai pra­ras­ti šei­mą, dar­bą ir taip to­liau.

– Jei nors va­lan­dė­lei tap­tu­mė­te vi­sa­ga­liu, ką pir­miau­sia pa­keis­tu­mė­te dėl sa­vęs, dėl Lie­tu­vos?

– Ne­no­rė­čiau tap­ti vi­sa­ga­liu, nes tik­rai ne­no­rė­čiau nie­ko keis­ti. Juk kiek­vie­nas at­ei­nam su sa­vo li­ki­mu. O jei im­tai kų nor keis­ti, tai žiū­rė­tai, kad būt ge­riau cik sau, to­kia jau žmo­gaus pri­gim­tis, kad vi­si pirš­tai in sa­vi lan­kia­si. O vi­siem ge­ras tai juk ne­bū­si. Vi­sų pi­ni­gų ir tur­tų ne­už­dzirb­si, o kap aš dar sa­kau, vi­siem su ta pa­čia lo­pe­ta per pil­vų pa­plos. Tai džiau­ki­mės šia die­na, nes ryt­die­na ne­aiš­ki.

– Ko­kius žmo­gaus bū­do bruo­žus lai­ko­te di­džiau­sia ver­ty­be?

– Tai pa­kan­tu­mas, kan­try­bė ir mo­kė­ji­mas į vis­ką pa­žiū­rė­ti iš šo­no.

– Kas įkve­pia, pa­ska­ti­na at­ver­ti sa­vo ar­tis­ti­nius ge­bė­ji­mus žiū­ro­vams?

– Ogi no­ras pa­da­ryt šven­tę žmo­nėm. Jei žmo­nėm pa­tin­ka, jie juo­kia­si, reiš­kias, vis­kas ge­rai. Vie­noj šven­tėj pri­ėjo prie ma­nęs vie­na mo­te­ru­kė ir ėmė dė­ka­vot, kad pa­kė­liau jai nuo­tai­ką, pra­skaid­ri­nau jos, kap ji sa­kė, gy­ve­ni­mą, nors ji ton šven­tėn ne­no­rė­jo eit, nes bu­vo pa­lai­do­ju­si sa­vo sū­nų. Tai ir su­tei­kia jė­gų ei­ti pir­myn.

– Vis­gi iš eta­ti­nio dar­bo duo­ną val­go­te, o py­ra­gus ke­pa­te iš kū­ry­bos. Ar aš tei­si?

– Taip, dzir­bu val­diš­kam dar­be, iš to duo­nai tu­rim. Py­ra­gus ke­pam iš sa­vo ūkio. Lai­kom gy­vu­lius, mel­žiam kar­ves – dzir­bam ir dai­nuo­jam. Vi­sa, kų dar tu­rim, tai nau­jus na­mus, tech­ni­ką, už­si­dir­bom tik dar­bu sa­vam ūky. Nuo 1998 me­tų pra­dė­jau ūki­nin­kaut. Lai­kėm mel­žia­mas kar­ves. Du kar­tus at­sto­va­vau Aly­taus ra­jo­nui res­pub­li­ki­nė­se mel­žė­jų var­žy­tu­vė­se ir du kar­tus ta­pau nu­ga­lė­to­ju. O vai­di­ni­mai – tai tik kaip de­ser­tas dū­šiai.

– Kaip ver­tin­ti pa­pras­tus kas­die­ni­nius da­ly­kus, kad jie nu­spal­vin­tų pil­ką gy­ve­ni­mą?

– Į kas­die­nius da­ly­kus rei­kia žiū­rė­ti la­bai at­sa­kin­gai, nes kai pa­si­klau­sai, kas da­ro­si ap­lin­kui, tai žmo­gus pa­mis­li­ni, kad ta­vo dar­bas ga­li būt ir­gi pas­ku­ti­nis. Ir nie­ka­da ne­rei­kia sa­kyt, kad gy­ve­ni­mas pil­kas, rei­kia mo­kėt ma­tyt ir ki­tas spal­vas. O jei ne, tai­gi kiek­vie­nas ga­lim nu­si­spal­vint ko­kia tik no­ri spal­va.

– Dar su­grįž­ki­me prie kul­tū­ros. No­riu pa­klaus­ti apie kul­tū­ros svar­bą vals­ty­bei ir eko­no­mi­kai. Pro­fe­so­rius Pe­te­ris Ben­di­xe­nas yra ra­šęs, kad kul­tū­ri­nis gy­vy­bin­gu­mas da­ro ša­lies eko­no­mi­kai di­de­lę įta­ką.

– Gal­būt kul­tū­ri­nis gy­vy­bin­gu­mas da­ro ša­lies eko­no­mi­kai įta­ką. Juk žmo­gus, ge­rai at­si­pa­lai­da­vęs, pa­dai­na­vęs, pa­šo­kęs, links­mai pa­si­juo­kęs, pra­de­da ki­taip žiū­rė­ti į sa­vo dar­bą. Juk dar­bo ko­ky­bė daug ge­res­nė links­mam ko­lek­ty­ve, ar ne taip?

– Be abe­jo, ir Jūs gy­ve­ni­me su­ti­ko­te žmo­nių, ku­riems li­ko­te dė­kin­gas, ku­riuos me­na­te?

– Gy­ve­ni­me su­ti­kau daug įvai­rių žmo­nių ir esu dė­kin­gas li­ki­mui, kad lei­do juos su­tik­ti. La­bai esu dė­kin­gas sa­vo šei­mai už pa­lai­ky­mą, tė­vam, uoš­viam ir vi­sai pla­ciai gi­mi­nė­lai. Di­dziu­lis dė­kui bu­vu­siems Bui­vy­diš­kių aukš­tes­nio­sios že­mės ūkio mo­kyk­los dės­ty­to­jams, ypač dės­ty­to­jui bi­čiu­liui Kęs­tu­čiui Je­zu­ke­vi­čiui, bei fol­klo­ro an­sam­bliui „Ver­de­nė“, kur su­dai­nuo­ta daug dai­nų, Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos kur­sio­kams, su ku­riais krim­tom moks­lo šak­nį. O ypač esu dė­kin­gas vie­ci­niams, su ku­riais ir vai­dy­ta, ir šok­ta, grai­ta, ir šiaip vi­so­kių špo­sų krės­ta.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ligoninės „mirtininkės“: vienintelis kriterijus gali nulemti 15 ligoninių likimą

DELFI pasiekė Sveikatos apsaugos ministerijos ( SAM ) specialistų parengta neoficiali analizė,...

Šeimai finansų krizė nesibaigia iki šiol: įžvelgia sistemines spragas

Praėjusiame dešimtmetyje Lietuvoje besipučiant nekilnojamojo turto kainų burbului, verslininkas...

ES gimė Italijos saloje, dabar jos gyventojai nori lauk

Niūriai žvelgdamas į apleistą salos uostą, Ciro Alleatis nė kiek neabejoja, kas yra kaltas dėl...

Kremliaus Trojos arklys Europoje: pavojingas susitarimas su rusais – tik pradžia (496)

Dar 2017-ųjų lapkritį Ispanija kaltino Rusiją dėl kišimosi į referendumą Katalonijoje....

Gali užtekti vienintelio kriterijaus, kad vaikas būtų paimamas iš šeimos (434)

Alkoholis ir vaikų priežiūra - įstatymiškai neuždrausta, tačiau sunkiai suderinama....

Ketvertuko šeimoje po kaltinimų vyrui – skaudūs išbandymai: motina ryžosi prabilti atvirai (208)

Ašaros, pakilęs kraujo spaudimas ir dingstantis pienas – pirmojo Panevėžyje ir šešto Lietuvoje...

Sinoptikai perspėja: šaltukas primins, kad artėja žiema (7)

Pirmadienį Baltijos regiono link savo poveikio sferą plės Skandinaviškas anticiklonas, Lietuva...

Carolinos Herreros patarimai vyresnio amžiaus moterims: ko niekada neturėtumėte vilkėti (67)

Niekas taip nesendina moters, kaip apsimetinėjimas, kad ji vis dar jauna, įsitikinusi Carolina...

Monika Šedžiuvienė – atvirai apie išgalvotas „sužadėtuves“, būsimas vestuves bažnyčioje ir vaikus su naujuoju draugu (164)

Nepaisant keletą metų trukančių viešų skyrybų, šiandien Monika Šedžiuvienė sako esanti...