Kęs­tu­tis ir Li­na Tu­my­nai su tri­mis vai­kais Rum­bo­nių apy­lin­kė­se tę­sia sa­vo se­ne­lių žem­dir­bių veik­lą. Jie no­ri sau ir sa­vo vai­kams at­ei­tį su­kur­ti gim­to­jo­je že­mė­je, o ne sve­ti­mo­se ša­ly­se. Ta­čiau ir ato­kes­nia­me kai­me įsi­tvir­ti­nu­si šei­ma nė­ra už­si­da­riu­si. Tu­my­nai ak­ty­viai da­ly­vau­ja vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je. Tarp­tau­ti­nės šei­mos die­nos pro­ga Aly­taus ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas šią šei­mą pa­ger­bė su­teik­da­mas jai no­mi­na­ci­ją „Už kū­ry­bin­gu­mą, vie­ni­jan­tį šei­mą“. Aly­taus ra­jo­no že­mės ūkio spe­cia­lis­tas, ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nin­kas K.TU­MY­NAS į klau­si­mus at­sa­kė šne­ka, ku­ria kal­bė­jo jo pro­se­ne­liai, Rum­bo­nių apy­lin­kių žmo­nės.
© K. Cemnolonskio nuotr.


– Gy­ve­ni­mas, kaip tei­gė Kar­las Mar­xas, su­ka­si spi­ra­le ir vis aukš­tyn. Kaip sa­vą­jį gy­ve­ni­mą api­bū­din­tu­mė­te? Pri­sta­ty­ki­te sa­vo šei­mą, jau tu­rin­čią gau­sios šei­mos ti­tu­lą.

– Tai­gi mūs Tu­my­nų šei­my­ną su­da­ro pen­ke­tu­kas: tė­tis Kęs­tu­tis, tai yra aš, žmo­na Li­na ir at­ža­los – vy­riau­sio­ji duk­ra Gre­ta, vi­du­ri­nio­ji Mig­lė ir ma­žiau­sias sū­nus Jo­kū­bas. Gy­ve­na­me Aly­taus se­niū­ni­jo­je, Rum­bo­nių kai­me, ant kal­ne­lio, ku­rį pa­li­ko mum ma­no dzie­du­liai. Kas at­va­žiuo­ja, tai dzy­vi­nas, kap cia pas ju­mi gra­žu ant ši­to kal­no, vis­kas tep to­li ma­tyc, bet tuoj ir pa­klau­sia, o kap jūs čia žie­mų ar kap šla­pia da­va­žiuo­jat.

O šei­ma mūs lyg nie­kuo ir neiš­si­ski­rian­ti, dir­ban­ti, ūki­nin­kau­jan­ti, o apie mus ge­riau­sia pa­sa­kyt ga­lė­tų kai­mo žmo­nės, ben­druo­me­nė.

Gy­ve­ni­mas kaip spi­ra­lė – gal­būt, tik vi­sa­da tu­ri žmo­gus jaus­ti jos tam­pru­mą, pu­siau­svy­rą. Per daug su­spau­dęs tam­pi egois­tu: vis­kas tik man, tas tu­ri, o aš ne­tu­riu, tam­pi už­da­ras, tuoj pra­si­de­da dep­re­si­jos ir ki­tos kva­ra­bos. Per daug iš­temp­ti ir ne­ga­li, nes tuoj ki­ti pra­de­da ta­vim nau­do­tis. Ma­no gy­ve­ni­mo spi­ra­lė, ma­nau, la­biau lin­ku­si į iš­tem­pi­mą, gal čia ma­no vy­rų gi­mi­nės bruo­žas. Tiek die­du­kas, tiek tė­tė am­ži­ną atil­sį nie­ka­da ne­at­si­sa­ky­da­vo, kai kas nors pa­pra­šy­da­vo ko nor ar pa­ma­tyt, ar pa­gie­dot, pir­mu­mas – kai­my­nui, o dar­bai na­mie ga­li ir pa­lauk­ti. To­dėl la­bai svar­bu su­tik­ti gy­ve­ni­me sa­vo an­trą pu­sę, ku­ri leis­tų spi­ra­lei tin­ka­mai funk­cio­nuo­ti.

Vai­kais ne­si­skun­džiam, abi duk­ros ge­rai mo­ko­si, lan­ko Mu­zi­kos mo­kyk­lą, Jau­ni­mo cen­tro ko­lek­ty­vą „Tarš­ku­tis“, įvai­rius bū­re­lius mo­kyk­lo­je. Vie­nu žo­džiu, kap iš­va­žiuo­ja sep­cy­niom ry­te, tai grįž­tam ro­zu va­ka­re: aš po dar­bo, jos – po bū­re­lių, o kar­tais dar ir už ma­ne vė­liau, ten­ka lyš­nas ro­zas va­žiuot par­si­vežt. Jo­kū­bas ir­gi jau ban­do mu­zi­kuot, tu­ri sa­vo cha­rak­te­rį, mo­ka ir už­pykt, bet greit ir at­si­leist.

– Ar la­bai griež­tai auk­lė­ja­te sa­vo at­ža­las?

– Kas apie vai­kų auk­lė­ji­mą – nie­ka­da ne­rei­kia per­spaust, rei­kia duot vai­kui ap­si­spręst, tik vi­sa­da pri­lai­kyt va­de­les ir kai ka­da pa­kė­ra­vot. Vai­kas tu­ri ži­not vi­sų pir­ma pa­rei­gas, o pas­kui tei­ses, ne at­virkš­čiai. Kaip aš mėgs­tu pa­juo­kaut, na­muo­se tu­ri ka­bot ir mo­ky­to­jas – dir­žas. Jei tik kur ko­kią žbit­ką iš­kre­čia ar koks na­ra­vas už­ei­na, tai aš tik: „O kur mo­ky­to­jas ka­bo?“ Duk­rom jau ne­rei­kia to­kio pa­sa­ky­mo, o ma­ža­sis greit su­si­mąs­to.

Tik­riau­siai, ma­nau, vai­kus ne auk­lėt, o mo­kyt rei­kia. Mo­ky­to­jais tu­ri būt pa­tys tė­vai. Tuo įsi­ti­ki­nau ant sa­vo sū­naus Jo­kū­bo. Jei mes su žo­liap­jo­ve šie­nau­jam, jis pa­si­ė­męs žais­li­nę taip pat stum­do iš pas­kos. Jei aš už­si­de­du kak­la­raiš­tį, tai ir jis bū­ti­nai tu­ri už­si­dėt, kar­tais net sun­ku per­kal­bėt, kad tau ant megz­ti­nio jis ne­tin­ka.

Sten­gia­mės vi­si da­ly­vaut kai­mo veik­lo­je, nuo dvy­li­kos me­tų gie­du baž­ny­čios cho­re, pa­gra­buo­se jau daug esu gies­mė­mis pa­ly­dė­jęs į am­ži­no­jo po­il­sio na­mus. Sten­gia­mės kas sek­ma­die­nį da­ly­vau­ti šven­to­se mi­šio­se, nes gie­do­ji­mas, ma­nau, yra už­kre­čian­tis, kaip aš gie­do­ji­mą pe­rė­miau iš sa­vo die­du­lio, taip da­bar gie­dot lin­ku­sios ir duk­ros Gre­ta su Mig­le.

– Tai kas gi lai­ko Tu­my­nų na­mų kam­pus?

– Pa­grin­di­nis rams­tis ir ži­di­nio prie­vaiz­das – tai žmo­na Li­na, ma­nau, tu­rin­ti Die­vo do­va­ną – stip­rią nuo­jau­tą. Kaip sa­ko­ma, vy­ras – gal­va, o žmo­na – kak­las. Tik­rai džiau­giuo­si to­kiu kak­lu, nes ir ra­zum­ną gal­vą rei­kia mo­kėt tin­ka­mai pa­sukt. Dar­bų pas mus nė­ra – čia ma­no, čia ta­vo, dar­bas yra dar­bas ir tu­ri būt pa­da­ry­tas. Kaip ir vi­sur, bū­na vis­ko, juk nėr na­mų be dū­mų, o kad dū­mai rūk­tų, rei­kia šei­mos ži­di­ny su­kū­ren­ti ir pyk­tį, bar­nį, nuos­kau­das.

– Gy­ve­na­te iš tie­sų gra­žia­me gam­tos kam­pe­ly­je, is­to­ri­nia­me, gal net, sa­ky­čiau, cha­riz­ma­tiš­ka­me. Kaip ma­no­te, ar žmo­gaus iš­pru­si­mas pri­klau­so nuo jo gy­ve­na­mo­sios vie­tos?

– Ma­nau, gy­ve­na­mo­ji vie­ta tam di­de­lės įta­kos ne­tu­ri. Dau­giau vei­kia tie, su kuo tu ben­drau­ji, kuo tu sa­ve lai­kai. Juk kai­me tik­rai yra daug ge­rų iš­pru­su­sių žmo­nių. Sa­ko, kai­mas pra­si­gė­ręs, bet kar­tais tas kai­mo pi­jo­kė­lis sa­vo dū­šia ty­res­nis už tą did­mies­čio po­ną, lai­kan­tį sa­ve gar­bin­gu, iš­si­moks­li­nu­siu, ta­čiau skam­ban­čiu kaip tuš­čias vied­ras.

Daug kas pa­vy­di kai­mie­čiui, sa­ko, jūs vis­ko tu­rit: ir pa­val­gyt, ir iš­gert. Aš sa­kau, dirb­kit – tu­rė­sit. Gi vi­siem Die­vas da­vė dvi ko­jas, dvi ran­kas, gal­vą, tik kai kam gal gal­von ne vis­ką su­dė­jo.

– Sa­ko­ma, jei ge­rai ži­nai sa­vo kai­mo is­to­ri­ją, va­di­na­si, la­bai leng­vai su­pra­si ir vi­są Lie­tu­vos is­to­ri­ją.

– Gai­la, bet daug kas jau pa­mir­šo is­to­ri­ją, ypač vi­sa ponst­va, pri­imi­nė­jan­ti įsta­ty­mus. Pa­mir­šo, kaip už­au­gi­na­ma duo­na, gy­vu­lys. Vis­ką smai­li­na sa­vo įsta­ty­mais, o kad pa­tys ki­lę nuo žag­rės, pri­si­pa­žint gė­di­ja­si.

– Iš Aukš­čiau­sio­jo ga­vo­te iš­vaiz­dą, iš­kal­bą, o kiek dar­bo, lai­ko į kū­ry­bą įde­da­te? Ko­kį vaid­me­nį at­lik­da­mas jau­čia­tės lais­viau­siai? Ar esa­te ka­da nors lep­te­lė­jęs ką nors to­kio, dėl ko te­ko grauž­tis, gal net rau­do­nuo­ti? Kaip spė­ja­te per ga­na trum­pą lai­ką su­kur­ti tiek daug kul­tū­ros pro­duk­tų?

– Šiaip iš anks­to sten­giuo­si ne­si­ruoš­ti, nes vis­kas ga­li la­bai pa­si­keis­ti, to­dėl, ma­nau, čia jau duo­ta iš aukš­čiau, kad kar­tais pas­ku­ti­nę mi­nu­tę vis­ką imu ir pa­kei­čiu. Kar­tais tik per­mis­li­nu: gal tą sa­ky­siu, gal tą, o gau­na­si kaip gau­na­si. La­bai ne­mėgs­tu sce­na­ri­jų pa­gal po­pie­rių, ge­rai, jei yra tik rė­mai, ta­da ga­li im­pro­vi­zuo­ti. Jei dar vai­di­ni ar ve­di ren­gi­nį vie­nas, tai ge­rai, o jei su kuom ki­tu, tu­ri vak­tuo­tis, ba lep­ter­si kų nors ne pa­gal la­pų, ir kvit, ki­tas grait pa­si­me­ta. Ma­no kū­ry­bos lai­kas, ar trak­to­riuj, ar kai kar­ves mel­žiu, bet sten­giuo­si žiū­rėt vie­toj pa­gal si­tu­a­ci­jų. Dėl tų špo­sų, tai da­bar jau žiū­ro at­lai­džiau, bet vie­nų ro­zų ga­vau py­los nuo ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rių. Jie pa­pra­šė kų nor pa­baic, tai ir pa­bai­nau. Šven­tė bu­vo di­dziu­lė pas mus se­niū­ni­jon, pil­na val­dzios su­srin­kį, o kap tik tuo mo­men­tu bu­vo ką cik in­ves­tas mo­kes­tis už šiūkš­las, tai aš ir in­va­riau su vi­su kon­tei­ne­riu in sce­nų. Žmo­nėm pa­ci­ko, val­dziai gal ne, bet to­kia re­a­ly­bė.

Da­bar pa­grin­di­nis vaid­muo – Vin­cu­lio. Už­ten­ka ba­liui cik du­ris pras­da­ryt, ir jau rė­kia: „O, Vin­cu­lis!“

– Sun­kiau­sia sa­vai­tės die­na?

– Sun­kiau­sia sa­vai­tės dzie­na? Gal to­kios nė­ra. Bū­na vie­na dzie­na sun­kes­nė, žiū­rėk, ki­ta lang­ves­nė. Daug kas dar no­rėt, kad dzie­nos būt kap dai­noj: „Kap ge­ra būt, kap ge­ra būt, kad vi­sos die­nos šven­tos būt. Tik­tai vie­na pa­dir­ba­ma ir toj pa­ci pa­ge­ria­ma.“

– Yra to­kia ty­ri­mų sta­tis­ti­ka: kul­tū­ra ne­do­mi­na ket­vir­ta­da­lio ša­lies žmo­nių. Koks bū­tų Jū­sų, nuo­lat jo­je be­si­su­kan­čio žmo­gaus, ko­men­ta­ras?

– Kul­tū­ra, ma­nau, pra­de­da­ma do­mė­tis la­biau, ypač tais se­nai­siais pa­pro­čiais, tra­di­ci­jo­mis. Į tai sva­rų in­dė­lį įne­ša kul­tū­ros dar­buo­to­jai en­tu­zias­tai, prak­tiš­kai dir­ban­tys iš idė­jos.

– Kaž­kas yra pa­sa­kęs, kad nuo­la­ti­nis žmo­gaus de­ra­mo el­ge­sio va­rik­lis yra bai­mė. Pri­tar­tu­mė­te?

– Tam pil­nai pri­ta­riu. Nes bai­mė kar­tais žmo­gų su­lai­ko nuo ne­ap­gal­vo­tų po­el­gių. Bi­jai pra­ras­ti šei­mą, dar­bą ir taip to­liau.

– Jei nors va­lan­dė­lei tap­tu­mė­te vi­sa­ga­liu, ką pir­miau­sia pa­keis­tu­mė­te dėl sa­vęs, dėl Lie­tu­vos?

– Ne­no­rė­čiau tap­ti vi­sa­ga­liu, nes tik­rai ne­no­rė­čiau nie­ko keis­ti. Juk kiek­vie­nas at­ei­nam su sa­vo li­ki­mu. O jei im­tai kų nor keis­ti, tai žiū­rė­tai, kad būt ge­riau cik sau, to­kia jau žmo­gaus pri­gim­tis, kad vi­si pirš­tai in sa­vi lan­kia­si. O vi­siem ge­ras tai juk ne­bū­si. Vi­sų pi­ni­gų ir tur­tų ne­už­dzirb­si, o kap aš dar sa­kau, vi­siem su ta pa­čia lo­pe­ta per pil­vų pa­plos. Tai džiau­ki­mės šia die­na, nes ryt­die­na ne­aiš­ki.

– Ko­kius žmo­gaus bū­do bruo­žus lai­ko­te di­džiau­sia ver­ty­be?

– Tai pa­kan­tu­mas, kan­try­bė ir mo­kė­ji­mas į vis­ką pa­žiū­rė­ti iš šo­no.

– Kas įkve­pia, pa­ska­ti­na at­ver­ti sa­vo ar­tis­ti­nius ge­bė­ji­mus žiū­ro­vams?

– Ogi no­ras pa­da­ryt šven­tę žmo­nėm. Jei žmo­nėm pa­tin­ka, jie juo­kia­si, reiš­kias, vis­kas ge­rai. Vie­noj šven­tėj pri­ėjo prie ma­nęs vie­na mo­te­ru­kė ir ėmė dė­ka­vot, kad pa­kė­liau jai nuo­tai­ką, pra­skaid­ri­nau jos, kap ji sa­kė, gy­ve­ni­mą, nors ji ton šven­tėn ne­no­rė­jo eit, nes bu­vo pa­lai­do­ju­si sa­vo sū­nų. Tai ir su­tei­kia jė­gų ei­ti pir­myn.

– Vis­gi iš eta­ti­nio dar­bo duo­ną val­go­te, o py­ra­gus ke­pa­te iš kū­ry­bos. Ar aš tei­si?

– Taip, dzir­bu val­diš­kam dar­be, iš to duo­nai tu­rim. Py­ra­gus ke­pam iš sa­vo ūkio. Lai­kom gy­vu­lius, mel­žiam kar­ves – dzir­bam ir dai­nuo­jam. Vi­sa, kų dar tu­rim, tai nau­jus na­mus, tech­ni­ką, už­si­dir­bom tik dar­bu sa­vam ūky. Nuo 1998 me­tų pra­dė­jau ūki­nin­kaut. Lai­kėm mel­žia­mas kar­ves. Du kar­tus at­sto­va­vau Aly­taus ra­jo­nui res­pub­li­ki­nė­se mel­žė­jų var­žy­tu­vė­se ir du kar­tus ta­pau nu­ga­lė­to­ju. O vai­di­ni­mai – tai tik kaip de­ser­tas dū­šiai.

– Kaip ver­tin­ti pa­pras­tus kas­die­ni­nius da­ly­kus, kad jie nu­spal­vin­tų pil­ką gy­ve­ni­mą?

– Į kas­die­nius da­ly­kus rei­kia žiū­rė­ti la­bai at­sa­kin­gai, nes kai pa­si­klau­sai, kas da­ro­si ap­lin­kui, tai žmo­gus pa­mis­li­ni, kad ta­vo dar­bas ga­li būt ir­gi pas­ku­ti­nis. Ir nie­ka­da ne­rei­kia sa­kyt, kad gy­ve­ni­mas pil­kas, rei­kia mo­kėt ma­tyt ir ki­tas spal­vas. O jei ne, tai­gi kiek­vie­nas ga­lim nu­si­spal­vint ko­kia tik no­ri spal­va.

– Dar su­grįž­ki­me prie kul­tū­ros. No­riu pa­klaus­ti apie kul­tū­ros svar­bą vals­ty­bei ir eko­no­mi­kai. Pro­fe­so­rius Pe­te­ris Ben­di­xe­nas yra ra­šęs, kad kul­tū­ri­nis gy­vy­bin­gu­mas da­ro ša­lies eko­no­mi­kai di­de­lę įta­ką.

– Gal­būt kul­tū­ri­nis gy­vy­bin­gu­mas da­ro ša­lies eko­no­mi­kai įta­ką. Juk žmo­gus, ge­rai at­si­pa­lai­da­vęs, pa­dai­na­vęs, pa­šo­kęs, links­mai pa­si­juo­kęs, pra­de­da ki­taip žiū­rė­ti į sa­vo dar­bą. Juk dar­bo ko­ky­bė daug ge­res­nė links­mam ko­lek­ty­ve, ar ne taip?

– Be abe­jo, ir Jūs gy­ve­ni­me su­ti­ko­te žmo­nių, ku­riems li­ko­te dė­kin­gas, ku­riuos me­na­te?

– Gy­ve­ni­me su­ti­kau daug įvai­rių žmo­nių ir esu dė­kin­gas li­ki­mui, kad lei­do juos su­tik­ti. La­bai esu dė­kin­gas sa­vo šei­mai už pa­lai­ky­mą, tė­vam, uoš­viam ir vi­sai pla­ciai gi­mi­nė­lai. Di­dziu­lis dė­kui bu­vu­siems Bui­vy­diš­kių aukš­tes­nio­sios že­mės ūkio mo­kyk­los dės­ty­to­jams, ypač dės­ty­to­jui bi­čiu­liui Kęs­tu­čiui Je­zu­ke­vi­čiui, bei fol­klo­ro an­sam­bliui „Ver­de­nė“, kur su­dai­nuo­ta daug dai­nų, Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos kur­sio­kams, su ku­riais krim­tom moks­lo šak­nį. O ypač esu dė­kin­gas vie­ci­niams, su ku­riais ir vai­dy­ta, ir šok­ta, grai­ta, ir šiaip vi­so­kių špo­sų krės­ta.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Staigmena naujausiuose kandidatų į prezidentus reitinguose: lyderių trejetuke įvyko pokyčiai (688)

Birželio 19-27 dienomis visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „ Spinter tyrimai “...

Didesnėms algoms pinigų neturi, bet verslui – milijonų vertės dovanos (79)

Patys daugelį metų už valstybės turtą nieko nemoka, o iš kitų pinigus ima. Bent jau toks...

Turi planą B „valstiečiams“: Kirkilas įvardijo, kas galėtų būti bendras partijų kandidatas į prezidentus

Lietuvos socialdemokratų darbo partijos ( LSDDP ) lyderis Gediminas Kirkilas teigia, kad užsienio...

Po pasipiktinimo bangos dėl susitikimo su Putinu – neįprastas Trumpo pareiškimas papildyta (190)

JAV vadovas Donaldas Trumpas antradienį pareiškė sutinkantis, kad Rusija siekė paveikti 2016...

Klaipėdoje žuvusios manekenės byloje kyla įtampa: įsikišti teko ir Generalinei prokuratūrai (13)

Klaipėdoje žuvusios manekenės Dovilės mirties tyrime šeimai atstovaujantis advokatas atkakliai...

Tamsioji „Tesla“ pusė: darbuotojai pasakoja apie braidžiojimą po srutas ir incidentų nuslėpimus (27)

„ Tesla Model 3 “ gamybos sunkumai pareikalavo daug nervų ir pastangų. Iki šiol ne viskas yra...

Kausto nerimas: Vilniuje tvarkomos gatvės iki kitos liūties? (19)

Praeitą penktadienį Vilnių skalavusi liūtis sulaukė didžiulio miestiečių dėmesio, ypač dėl...

Barbekiu patiekalų skonis priklauso net ir nuo naudojamų malkų (rasite ir receptą) (6)

Nors barbekiu kultūra vis labiau populiarėja, daugelis vis dar klaidingai mano, kad tai tas pats,...

Suapvalėjęs Beyonce pilvukas kursto kalbas: atlikėja laukiasi ketvirtojo vaiko?

Vienos populiariausių atlikėjų pasaulyje – Beyonce – gerbėjai plaka liežuviais, kad jų...

Europa nustebo: pernai APOEL žaidė su „Real“, šiemet neįveikė „Sūduvos“ barjero (13)

Sensacinga Marijampolės „Sūduvos“ pergalė Čempionų lygos pirmame atrankos etape prieš Kipro...