Kostas Smoriginas žino, kaip savo dainomis pagriebti už pačių širdies gelmių. Per jo koncertus upeliais ašaros teka net augalotiems, iš pažiūros, rūstiems vyrams. O teatrą, kuris daugiau nei keturis dešimtmečius buvo namai, jis vadina nebeįdomiu.
– Kodėl?
– Teatras pasikeitė kardinaliai, ypač per tuos covidus jis pasidarė grynai projektinis... Tokių spektaklių, su kuriais aš išaugau, jau nebėra – vis projektai, projektai... O jie kartais būna baisiau negu karas.
– Kur jūs užaugot?
– Visa mano vaikystė praėjo prie Nemuno. Kai pirmąkart skendau Nemune, supratau, kad jis galingesnis už mane. Bet kai pirmą kartą jį perplaukiau, man tokie sparnai užaugo! Vėliau visada per savo gimtadienį balandžio 22 d. eidavau maudytis. Nors dar ledukai plaukdavo, bet aš, sukandęs dantis, kad mergos matytų, plaukiodavau.
– Bet tau tos mergos visą laiką labai rūpėjo?
