aA
Svajonės žmogui suteikia sparnus, be jų mes - niekas. Tik svajodami einame į priekį, kuriame ir paliekame savo pėdsakus Žemėje. O kokia Tavo svajonė? Didelė ir aukšta kaip dešimtys Eifelio bokštų, o gal gili ir paslaptinga, kaip karščiu alsuojančios Žemės ertmės? Pasidalink su mumis savo pačia didžiausia žalia svajone, kuri gali pažadinti pavasarį, o „Eglės sanatorija“ tris svajotojus apdovanos puikiais prizais!
Moteris
Moteris
© Shutterstock nuotr.

Savo svajonių istorijas taisyklinga lietuvių kalba rašykite ir siųskite el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki kovo 20 d. Nepamirškite nurodyti savo kontaktų.

Geriausias istorijas publikuosime.

P.S. Nuotraukų iš interneto „skolintis“ negalima!

Už fotografijų (kaip ir bet kokio kito kūrinio) autorystės pasisavinimą gresia baudžiamoji atsakomybė ir laisvės atėmimas iki 2 metų pagal LR Baudžiamojo kodekso 191 straipsnį. DELFI skaitytojus, pastebėjusius vogtas fotografijas, maloniai prašome nedelsiant pranešti redakcijai.

1 vietos nugalėtojas laimės savaitgalį dviems „Eglės sanatorijoje“, o 2 ir 3 vietų laimėtojai šioje sanatorijoje galės mėgautis procedūromis vieną dieną (kvietimas taip pat dviems asmenims).

************************************

SKAITYTOJŲ LAIŠKAI

************************************

Laukiu pavasario... Begaliniu noru trykštu pamatyti pirmąjį pumpurą, kuris reiškia gyvybę. Nežinau, kodėl, bet jaučiu, kad šis pavasaris bus ypatingas... Neaprėpiama ir kol kas nepasiekiama svajonė... Šeima... Mano šeima...

Pavasaris primena gyvybę, naują, vis kitokią ir neapsakomai grakščią, kiekviena akimirka neįkainojama ir nesugražinama... Mėgstu pasvajoti gulėdama žolėje, sekdama skruzdėlytės kelią ar stebėdama laipiojančią boružėlę.

Būtent tokiu metu vis labiau pagalvoju apie savo šeimą, kaip jau norėtųsi paprastos, natūralios meilės, vyro ir vaikučių, su kuriais galėtum mėgautis smagiomis smulkmenomis... Matyt, ateina poreikis, ypač pavasarį, kai vis labiau ir labiau noriu, jog ta svajonė išsipildytų... Kaip ir žalias pavasaris, ji man nepaprasta, nepakartojama ir vienintelė.

Inga Z.

********

Tyla... Šalia manęs žolėje groja žiogas, virš manęs savo vakarinį šokį šoka uodai. Ramu gamtoje, ramu ir sieloje. Pažvelgiu į horizontą, kur ramiai ir išdidžiai saulėlydžio nuspalvintas stovi senas ąžuolas...

Kažin kiek jam metų?.. Ar bus laimingi mano vaikai šioje dievo palaimintoje vietoje? Ar bris per šias žalias ir gėlėtas pievas prie didingo ąžuolo mano anūkai, kad prisiglausti ir pajusti jo tvirtybę ir ramybę, ar pasisems iš jo ištvermės gyvenimo negandoms?..

Aš matau - jie bus laimingi. Aš lauksiu jų, kad jie čia rastų atgaivą savo mintims, kad jie galėtų dieną lakstyti po šias žalias pievas kartu su drugeliais, o vakare mėgautųsi ramybe su šalia svirpiančiais žiogais ir didingu ąžuolu horizonte. Aš lauksiu savo vaikų, kad būčiau užuovėja...

Vilma T.

********

Mano svajonė paprasta:

- kad mano vyras pagaliau po daugelio metų pasiimtų atostogų;

- kad vaikai, sulaukus pavasario, nebesirgtų;

- kad aš atrasčiau geriausią kelią, kuria kryptimi aš noriu eiti, surasti tinkamą, sau ir kitiems naudingą darbą.

Svajotoja Rita

*********

Mano žalioji svajonė - kuo greičiau sulaukti šiltesnių dienų, kai nutirps paskutinis ledas nuo ežerų, tada pirmyn į išsvajotąją ŽVEJYBĄ!!!

Marius

*******

Ilgai gyvenau neturėdama svajonių. Tiesiog gyvenau, kovojau dėl kiekvienos dienos, kad ji būtų graži, maloni ir puiki atsiminti. Tiesa, būdavo ir niūru bei pikta ant savęs, kad negaliu padaryti, kad taip būtų visada. Nustojau tikėti gyvenimu ir nusprendžiau, kad reikia priežasties atsikelti rytais, reikia kažko kas gali vėl mane atgaivinti ir prikelti, norėjau kažkuo tikėti, gyventi mintimi, kad turiu svajonę.

O jos paieškos buvo ilgos ir varginančios, nes nei viena sugalvota svajonė nebuvo verta kasdieninio ryto ir saulės spindulių. Kai vieną saulėtą rytą atsikėliau ir atitraukiau melsvas užuolaidas supratau, kad reikia kovoti dėl ateities, svajoti, kad ji būtų kuo gražesnė ir tobulesnė, juk šviesi ateitis užtikrina įspūdžių pilną gyvenimą. Taip ir darau, susiplanavau, ką turiu nuveikti, kad ateitis būtų šviesi ir saulėta. Vieni darbai kasdieniški, kiti didingi.

Sąrašas prasideda nuo smulkesnių ir vis keldama kartelę pasieksiu savo didžiausia svajonę. Kuri yra taip aukštai kaip žvaigždės, toli kaip karšta saulė, bet tik svajonė - mano vandens gurkšnis prikėlęs mane gyventi iš naujo ir tikėti, kad po lietingo pavasario būtinai ateis saulėta ir šilta vasara, kuri kaip ir kiekviena diena atneš naujų potyrių.

Po kiekvienos dienos aš vis arčiau savo svajonės. Kuri tikrai bus išpildyta. Tik žmogus, kuris tiki, bus laimingas. Nepaisant mano didelių svajonių ir užmojų noriu, kad mano šeima būtų laimingiausia, tada ir man bus gerai. Nereikia man nei pinigų, nei meilės. Norisi, kad tėvai džiaugtųsi gyvenimu, o savaitgalis dviems sanatorijoje būtų puiki pradžia jiems savo svajonių link. Jei gerai jiems, gerai ir man.

Iveta

****

Mano svajonė jau nebe svajonė o didžiausias gyvenimo troškimas. Didžiausias pavasario stebuklas būtų užsimezgusi nauja gyvybė mūsų šeimoje... Jau seniai apie tai svajojame... Tai gal pats laikas būtų norų išsipildymams?! :)

Gerda

****

Ilgai gyvenau neturėdama svajonių. Tiesiog gyvenau, kovojau dėl kiekvienos dienos, kad ji būtų graži, maloni ir puiki atsiminti. Tiesa, būdavo ir niūru bei pikta ant savęs, kad negaliu padaryti, kad taip būtų visada. Nustojau tikėti gyvenimu ir nusprendžiau, kad reikia priežasties atsikelti rytais, reikia kažko kas gali vėl mane atgaivinti ir prikelti, norėjau kažkuo tikėti, gyventi mintimi, kad turiu svajonę. O jos paieškos buvo ilgos ir varginančios, nes nei viena sugalvota svajonė nebuvo verta kasdieninio ryto ir saulės spindulių.

Kai vieną saulėtą rytą atsikėliau ir atitraukiau melsvas užuolaidas supratau, kad reikia kovoti dėl ateities, svajoti, kad ji būtų kuo gražesnė ir tobulesnė, juk šviesi ateitis užtikrina įspūdžių pilną gyvenimą.

Taip ir darau, susiplanavau, ką turiu nuveikti, kad ateitis būtų šviesi ir saulėta. Vieni darbai kasdieniški, kiti didingi. Sąrašas prasideda nuo smulkesnių ir vis keldama kartelę pasieksiu savo didžiausia svajonę.

Kuri yra taip aukštai kaip žvaigždės, toli kaip karšta saulė, bet tik svajonė - mano vandens gurkšnis prikėlęs mane gyventi iš naujo ir tikėti, kad po lietingo pavasario būtinai ateis saulėta ir šilta vasara, kuri kaip ir kiekviena diena atneš naujų potyrių.

Po kiekvienos dienos aš vis arčiau savo svajonės. Kuri tikrai bus išpildyta. Tik žmogus, kuris tiki bus laimingas. Nepaisant mano didelių svajonių ir užmojų noriu, kad mano šeima būtų laimingiausia, tada ir man bus gerai. Nereikia man nei pinigų, nei meilės. Norisi, kad tėvai džiaugtųsi gyvenimu, o savaitgalis dviems sanatorijoje būtų puiki pradžia jiems savo svajonių link. Jei gerai jiems, gerai ir man.

Iveta B.

****

Didžiausia svajonė... Nuo pat vaikystės svajoju persikelti į senus laikus, kai moterys vilkėjo ilgas pūstas sukneles ir dėvėjo korsetus, kai vyrai pakaustytais batais kaukšėdavo pilių laiptais, o jų marškinių rankovės plazdėjo nuo vėjo. Kai nebuvo mašinų. Kai rūmuose bėgiojo tarnaitės, o vaikučius priimdavo pribuvėjos. Kai vyrai išjodavo medžioklėn.

Nors minutę, nors sekundę pabūti ten... Traukia tie laikai... Galbūt todėl taip įsijaučiu į tą laikmetį vaizduojančius filmus... Taip ir įsivaizduoju...

Migla... Tolumoje girdžiu kanopų bildėjimą... Stoviu prie lango... Lengvą suknutę pažeme plevena vėjas, blaškydamas ir kambaryje žvakių liepsnas... Kvepia vaškas. Širdyje taip ramu. Pro praviras duris pamatau Tave... Garsiai atkaukši kaustytais batais. Marškinius pūstomis rankovėmis plevena vėjas...

Apkabini mane per liemenį... Jauti, kaip po širdimi plaka dar viena maža širdelė... Pažvelgi į akis. Žvakių šviesoj atrodai toks nuostabus...

Rankose jaučiu begalinę šilumą. Tavo akys... Jos spinduliuoja meilę, kuri nesibaigs iki gyvenimo galo...

Rasa

****

Taip, svajoti reikia, nuolat, tegul tyliai ir nedrąsiai, bet būtinai! Tik tada norai pildosi, kai metų metus lieki ištikimas savo svajonėms. Žinau, apie ką kalbu, kitaip neturėčiau pačios nuostabiausios dukrytės, mylimo vyro, nuosavo buto, puikios mašinos, žodžiu, visko, ko reikia visaverčiam mano gyvenimui. Betgi žmogui visada mažai!

Dabar aš norėčiau išlošti milijoną… Kad galėčiau nupirkti nedidelę, bet žiauriai jaukią sodybą ant ežero kranto, kad trobelė medinėmis sienomis ir su židiniu. Ir kaip minimum su keturiais kambariais svečiams, kad galėčiau sukviest draugus su vaikais.

Ir kai per dieną išsidūkę vaikai apsikabinę saldžiai miegos, mes sėdėsime prie laužo po žvaigždėtu dangumi, kažkas keps šašlyką, kažkas gamins kokteilius, kažkas tyliai gros gitara, kažkas pritars dainuodamas, o aš svajosiu, kad tokių akimirkų būtų kuo daugiau…

Ir nesvarbu ar balta, geltona, pilka ar žalia už lango! Juk svarbiausiai, kad viduje būtų šilta ir, kad būtų su kuo ta šiluma pasidalint.

Jolanta

****

Ech, pavasaris jau čia. Svajonių visada turėjau, tik niekada negalvojau, kad svajonė yra apčiuopiamas dalykas. Tai labiau kaip oras, kurį gali jausti, bet neliesti. Šis pavasaris man sukėlė jausmų sumaištį...

Niekada, niekada negalvojau, kad galiu įsimylėti... Buvau kritiška sau ir kitiems... Ir tuo labiau negalėjau suvokti, kad meilė egzistuoja per internetinį ryšį... Na, tad mano svajonė, kad tas žmogus, su kuriuo bendrauju virtualiai, pagaliau atvažiuotų pas mane ir pasakytų, ką tikrai jaučia.

Gal tai atrodo naivu? Na, nežinau... Tą žmogų jau esu mačiusi vieną kartą. Tad tai nėra pavojinga, nes esu bendravusi su juo... Aš įsivaizduoju, kaip būtų romantiška: jis atvažiuotų ir nebūtinai su žiedu, bet kad ir su puokštyte gėlyčių arba guminukų dėžute, juk svarbiausia ne tai, ką žmogutis atvežė dovanų, bet jo tyriausi motyvai.

Taigi svajonė tikrai reali ir apčiuopiama, tik kad tas žmogus suprastų, kaip spurda mano širdis išvydus jo žinutę, ir kaip be galo būčiau laiminga išvydus jį realiai, stovintį priešais mane....

Brigita

******

Svajoju gyventi savo šeimos sodyboje ir nebūtinai prie ežero, turėti lopinėlį savo TĖVIŠKĖS, kurio niekas iš manęs neatimtų, ir už kurį nereikėtų mokėti niekam jokių mokesčių, nes tai MANO ŠEIMOS TĖVIŠKĖ.

Svajoju valgyti savo išaugintą bulvę ar morką, sodinti medžius, už kuriuos vėlesnės mano šeimos kartos minėtų mane geru žodžiu ir pasistatytų sau naujus namus, ir kad ši tradicija persiduotų iš kartos į kartą, ir kad visi aplinkui galėtų lygiai taip pat - GYVENTI tikrąja to žodžio prasme.

Taip sužaliuotų visa LIETUVA žydinčiais sodais ir miškais, kuriuos kiekvienas puoselėtų, saugotų, nes tai būtų JO, TAVO, MANO, VISŲ MŪSŲ TĖVIŠKĖ, kurią ne tik galėtum, bet ir norėtum apginti nuo
priešo, saugotum savo vaikams, vaikų vaikams... Ir kad kiekvienas galėtų grįžti į savo NAMUS.

Ir ši svajonė yra reali, tereikia mūsų valdžios instancijoms priimti paprastą įstatymą, kad tai, kas mums priklauso prigimtine teise, būtų kiekvieno iš MŪSŲ visiems laikams ir kad kiekvienas galėtume sukurti savo rojaus kampelį. Ir tada sugrįš Lietuvos sūnūs ir dukros namo, ir būsim laimingiausia valstybė pasaulyje, nes kiekvienas nešim ant savo pečių atsakomybę už savo namus ir didžiuosimės tuo, ir auginsime vaikus, kurie didžiuosis gyvendami savo TĖVIŠKĖJE - LIETUVOJE.

Maksimas

*****

Nusimetus nuo pečių maršką
Paėmus į ranką ąsotį su gėrimu
Ji nutolo link dykumos
Plaukuose žaidė smėlio smiltelės
Nukrisdamos kuri kur
Ji nutolo tarsi skrisdama
Kodėl aš stoviu?
Juk aš galiu irgi eiti,bėgti su ja į nežinomybę.
Ne... Ji pasakė ne, nereikia
Juk vistiek aš jos jau nebepasivysiu
Bet kada nors pamatyt aš ją norėčiau ...
Atsisėdau ant žemės,
Pečiais atsirėmiau į pušį ir klausiau jūros .
Tada aš nežinojau ką man daryti
Aš nežinojau nieko,
Nežinojau net tai, kad gyvenu.
Krūtinėje pradeda kažkas bėgioti,
Galva nuo kažko plyšta
Ir tada ateina į galvą mintis,
Kad mane gali išgelbėti mirtis.
Tačiau troškimas gyventi padeda ant peties ranką
Ir pataria dar palaukti.
"Juk Tu dar tik tai pradėjai tai daryti"
Širdis nori,kad suskambėtų visa erdvė,
O ji atsigręžtų ir bėgtų į mane.
Plaukai draskytų erdvę,
O kojos paliktų pėdas smėlyje,
Tačiau... bangos vėl nuplovė kranto smėlį,
Akmenys paliko žymes
Plaučiai išstūmė įkvėptą deguonį,
Kojos pakilo ir aš atsistojau.
Vėjas buvo stiprus.
Tarsi norėdamas jam kažką pasakyti,
Garsiai surėkiau ir nuėjau pakrante.
Juk gera pasupijusti , kad tu esi vienas visam pasauly,
O paskui grįžti į realybę ir skubėti ...
Skubėti pas savo išsvajotą svajonę...
Ar rasiu ją?
Keistas klausimas,
Juk likimas pasislėpęs jūros gelmėje
Merkia akį ir sako:
- Neskubėk!
Todėl aš neskubėdamas, akimis suvalgau saulėlydį
Ir grįžtu pas Tave.
Sutik su manimi,
Kad svajoti yra gera...
Labai gera...

Marius Su

*****

„Kokia Tavo svajonė? Didelė ir aukšta kaip dešimtys Eifelio bokštų, o gal gili ir paslaptinga, kaip karščiu alsuojančios Žemės ertmės?“ Ne, mielieji, ji nėra nei didelė, nei aukšta. Ji 40 cm aukščio, 90 cm pločio ir 200 cm ilgio... Palyginus su Eifelio bokštu, tokia mažutė mažutė. Ir žalia, žaliai žalia (tikrąja prasme).

Žalia pagalvė ir žalias pledas, su dviem pandom viduryje - štai kas sudaro mano žalią svajonę. Šiuo metu ant mano šio žalio turto saldžiai parpia dar didesnis turtas, pats didžiausias turtas! 4 mėnesių ir 17 dienų, 7,5 kilogramų, 66 cm.

Beveik 5 mėnesiai, štai tiek laiko aš jau neturėjau 100% išmiegotos nakties. Kai mažąją dar nešiojau po širdim, visos aplinkinės mamos kartojo: miegok, kol gali. Iš pradžių piktino tokie patarimai, paskui nekreipiau dėmesio, o trečioje stadijoje ėmė juokas. O dabar... Dabar tik ir svajoju, kaip būtų gera pasičiupus žalią pagalvę ir žalią pledą su dviem pandom „susipakuoti“ į kitą kambarį (beje, kurio sienos išdažytos ir žaliai...), uždaryti duris ir parpti, parpti, parpti....

Taip, kad net apsiseilėčiau! O atsikėlus vėlyvą rytą didžiuotis prieš visą pasaulį, kad pagaliau išsimiegojau. Išsimiegojau žaliame kambaryje padėjusi galvą ant žalios pagalvės ir užsiklojusi žaliu pledu...

Su pagarba, Mama

*****

Esu paprastas žmogus, todėl ir svajonės mano paprastos. Nesvajoju nuskristi į kosmosą, atrasti dar neatrastą žemyną – Atlantidą ar surasti lobį. Noriu, kad Lietuvoje kiekvienam būtų gera gyventi, kad kiekvienas turėtų darbą ir galėtų išlaikyti savo šeimą, kad nereikėtų prašyti tų žeminančių pašalpų ar kompensacijų. Noriu, kad Lietuva tikrai kiekvienam būtų motina, kad niekas nenorėtų bėgti iš jos ir dirbti kitos šalies labui. Noriu, kad tėvai labiau rūpintųsi savo vaikais, o vaikai – tėvais, kad nebūtų, lyg po karo, pamestų vaikų, kad labiau būtų gerbiama vaikystė ir senatvė.

Ir koks gi vaikas nesvajoja apie tokius namus, kuriuose jis būtų mylimas, laukiamas, ir kur jį glostytų švelnios motinos rankos? Tikros motinos, o ne „valdiškos“. O koks senolis nesvajoja apie tokius namus, kuriuose jis būtų gerbiamas, mylimas, kur su juo būtų skaitomasi, paisoma jo nuomonės ir kuriuose jis norėtų pasitikti savo gyvenimo saulėlydį? Tokie namai – tai širdies ir dvasingumo namai, pripildyti artimųjų meilės ir pagarbos, kasdienių rūpesčių ir džiaugsmo.

Todėl manau, kad vis tiek kada nors ateis tokia diena, kuomet neliks Lietuvoje vaikų namų ir prieglaudų, kaip neliks ir nereikalingų ar Dievo pamirštų žmonių. Neliks abejingumo ir susvetimėjimo, kuomet žmogus žmogui - vilkas...

O kad Lietuva būtų graži, reikia bendrų mūsų pastangų ir susitelkimo, didelio pasiaukojimo ir ryžto. Reikia meilės gimtinei, žemei, žmogui...

Na, įsisvajojau. Užteks. Dar šiek tiek svajonių pasilikau kitam kartui...

Dainius S.

*******

Kai buvau maža, turėjau didelių svajonių. Didelių ir daug, o svarbiausia, atrodė, kai užaugsiu – visos išsipildys. Užaugau: kažkas išsipildė, kažkas nelabai, kai ką pamiršau, kai kas jau neberūpi... Tiesą pasakius, iš visų svajonių beliko tik viena – gyventi įdomų gyvenimą. Gyvenimą, kai supranti, kad padarei gero sau, artimam, kolegai, visuomenei… Kai gali mėgautis galimybėmis patirti, sužinoti, išmokti bei pasidalinti. Kai šalia yra žmonių, kurie įkvepia, kuriuos įkvepi tu. Kai žinai, kad turi laisvę pasirinkti, ir ja pasinaudoji. Kai jauti astrą tam, ką tuo metu darai.

O dabar laukiu tikro pavasario. Žaliuojančių augalų ir tyro oro. Gaivaus rytinio pabėgiojimo ir romantiškų pasivaikščiojimų leidžiantis saulei... Pagaliau namuose iškepto aguonų pyrago. Balto vyno taurės su draugėmis jaukioje senamiesčio kavinukėje. Laiko išsimiegoti ir perskaityti per Kalėdas dovanų gautas knygas. Žydinčių sakurų šiemet Vilniuje, o po poros metų ir Japonijoje. Nakvynės kalnuose! Pirmųjų sakinių dar viena užsienio kalba. Sėkmingų projektų. Naujų iššūkių ir atradimų tam, kad mano svajonė greičiau taptų realybe.

Patriotė

*************

Svajoju apie šio ryto įžangą į dienos virsmą.

Atsisėdu ant žalios vejos,ir leidžiuosi glamonėjama švelnaus vėjelio. Išdykėlis jis, dar ankstyvas rytas, todėl jo pirštai tokie vėsūs ir gaivūs, šukuoja mano susivėlusius plaukus ant kaktos. Palengva vedžioja apie lūpas, tarsi su pieštuku, kontūrus. Skinu ranka žolės lapelį. Rasa nupoliravo svaigų žalumą. Tobulas pasaulis - vabaliukas po kiaulpienės lapu.

Reikia žolę pjauti, bet norėčiau taip aukštielnika į nepjautą,rasotą, žalią žolę ir švelniai šypteliu - kaip ten rašė - tarsi „Rugiuose prie bedugnės“. Seniai skaičiau, norėčiau prisimint. Akimis užkliūnu už pravažiuojančio kaimyno automobilio, nustebęs labas, ir ko aš čia ryte, po žolę.

Kodėl visada kitiems atrodom keistesni, ne taip kažką darantys. Pasiilgau nerūpestingumo, o tai atsakingi, vis atsakingi - už save, už vaikus, už artimą. Pagaliau už draugus. Noriu muzikos - daug, beribės, nešančios ir būtinai - kad žodžiai širdį pasiektų.

Privalau šiandien padaryt daug, gal kasdieniškų, bet reikalingų darbų. Reikia energijos, o aš ją netyčia pabėriau prie durų slenksčio. Kažkas ėjo, sumindė. Bet iškeliu galvą, ir nusišypsau saulei, siekdama savo svajonės - žalios,kaip pievos kilimas.

Su nauju užmoju reikia imti iš šios, išaušusios naujos dienos tai, kas duodama. Keliuosi nuo žolės, vilioja virtuvėj paliktas arbatos puodelis. Tyliai tyliai praveriu duris, pamanytum, kad dūžtantį porcelianą imu. Taip saugau vaikų miegą.

Šypteliu, užuolaida pasiilgusi mojuoja man. Gera. Eisiu pasitikti savo svajonių išsipildymo aušros. Noriu, kad ir tu tai pajaustum.

Rita R.

*****************

Ant palangės skleidžiasi gyvybė. Mano niekad nežydėjęs baltasis amarilis išsiaugino stiebą ir krauna žiedą. Dar viduj, dar trūksta to didžiojo plyšimo, tos paslaptingos minutės, kada žiedas išsiskleidžia. Kaip pamatyt tą sulėtintą momentą, kai žydėjimas perveria širdį...?

...Apsidairau - koks mano pasaulis, ar jis pasiruošęs kažkam panašiam, ar yra kokių nors pojūčių naujiems pokyčiams? Ar dar liko vietos nors mažytei, žaliai svajonei? Kambary ramiai snaudžia katė su savo trijų savaičių rainiuku, murkteli man, tarsi norėdama pasakyti, kad mums viskas gerai. Gerai tai gerai, pasuku akis į šoną -vaikai dar miega. Žinau koks skanus, paaugliškas rytmetinis miegas, kai sapnai susimaišo su pagalvės turiniu ir grimzti,grimzti, grimzti į svajonių sapnus.

Norėčiau dar taip, bet jau negaliu. O kada galėsiu, kas nustatė tą ribą? Per daug suaugau - konstatuoju save, reikėtų paprasčiau pradėti žiūrėti į dienos tėkmę. Prisiminiau vakarykštį ramų mamos toną telefone. Pasiilgau jos. Ir žalios staltiesės ant seno, ąžuolinio stalo.

Žinau, dar darbai užgoš krūvas dienų, kuriose susirūpinusi bėgsiu, griebsiu pilnu glėbiu nepanešdama naštos. Išmokykit mane neskubėti, parodykite, kaip imamas laikas ir dedamas į gyvenimo raštais išmargintą lėkštę, kad jis būtų ir skanus, ir sotus? I

šmokykite svajoti, kasdienybės sopulius nudažyt žaliomis svajonių raidėmis. Gal tada stengsiuosi atrodyti išsilaisvinusi ir nesusitepusi. Kada pažys amarilis ,vis svajoju. Baltas, kaip jaunamartė, žiedas bus mano talismanas. Mano naujas žydėjimas.

Žiedas tyliai aštuonis metus tūnojo vazone, o aš kantriai jį laisčiau ir turėjau viltį. Pasirodo, ne veltui ,kai viltis gyva - nemiršta svajonės, kad ir kokios jos keistai žalios būtų...

R.R.

*************************

Ką žinau šįryt, tai žinau - jei nespėsiu nuvažiuot ir apkabint pavargusių savo tėtuko pečių, tai nors paskambinsiu... net užsimerkusi matysiu jo švelniai rudas, besišypsančias akis... ir jausiu jo tvirtas rankas, kurios vaikystėje supo ir nešiojo mane, o aš krykštaudavau ir gaudydavau saulę mažais savo delniukais...

Vaikystė, kurioje buvo svarbu, ar tėtis įpylė į buteliuką man pieno, kai buvo be galo gera atbėgt ir atsisėdus ant dulkėtų jo kelių, išpyškint naujai išmoktą eilėraštį... kai visada jaučiausi saugi, rami ir mylima.....

AČIŪ TAU TĖTI, KAD ESI................norėčiau pajausti, ką tu jauti, matydamas mane - savo dukrą, užaugusią, kai per tavo namų slenkstį, kaip ąžuoliukai žengia dukros du sūnūs... aš žinau,kaip spurda tavo širdis, o akyse sublizgusias ašaras tu vogčiomis stengiesi nubraukt ranka...

Tu moki šypsotis, tu moki neparodyt, kaip buvo sunku... pamenu, kai aplankėme ligoninėje, tau buvo labai negera, kad esi toks pavargęs ir silpnas, bet aš stengiausi tau atvežti tą tikėjimą, kurį tu visada man pats dalinai... dalinai man savo svajones.

Dabar žinau, kad vėl pjausi žalią žolę aplink namą, dar dalgis klausys tavo rankų, o ryto saulė glostys pražilusią galvą.... tu neši dabar mamai arbatą, dalini duonos riekę perpus - viso to tu išmokei mane... dalintis..... dievaži... neskambinsiu šiandien... tikrai...

Tik sėsiu į automobilį ir žvaliai paleisiu variklį - aš važiuosiu apkabinti SAVO TĖČIO... tai bus žalia žalia svajonė, vėl šiemet, per patį vasaros žalumą, vėl per tėvo dieną apkabint tave, MANO TĖTI....

R.R.

*******************

Pramerkiame akis,ir iškart galvą užplūsta lavina minčių.

......vieni akis vartydami deriname sapne matytus vaizdus su realybės sąvoka, kitus apima depresuota banga, kad vėl į darbą, vėl nėra pinigų, kad mokesčiams sumokėt paskutinė diena....

...treti žiovaudami mėgaujamės ryto šviesa, kūne jausdami cunamio kylančią jėgą...

....minčių skalė kyla ir leidžiasi, šokinėja nuo optimistinių gaidelių iki beviltiškiausio savigraužos skonio, ir tai žmogiška - kas rytą pabust su vis kitokiomis mintimis.

Mintimis pagal orą ir, taip sakant, norą. O mintys skrieja kaip žirgai.
Tik niekada nejuntame to, kas būna labai užslėpta, bent jau aš niekada nepagalvodavau, kad gali būt ir kita mintis, kuri viesulo jėga nuplėšia visus pamąstymus. Ir nubloškia, kaip visai nereikšmingus, į praeitį. Tai mintis apie SKAUSMĄ.

Šįryt pabudau. Skaudėjo. Pakenčiamai. Atsikėlus veido grimasa vonios veidrody nežadėjo nieko gero. Praėjus valandai esu sukaustyta nugaros skausmo taip, kad jaučiuosi įkalinta savam kūne. Tame kūne, kuris dar pakenčiamas, bet dabar suvarstytas skausmo. Ir vidinė mintis, persisunkianti į paviršių - dieve, o tai kiek milijonų žmonių taip pabunda, ir jų mintis užgožia fizinis skausmas, kuriame atrodo sprogs kaip atominė bomba.

Dabar tik mintis, vienintelė kala į galvą, kaip malšint tą vis didėjantį skausmą.

O mintyse savotiškas priekaištas,nežinia kam, o kodėl mes niekada nepabundame su ta mintimi, kad kažkam skauda. Užsimerkiu ir matau. Jaučiu. Žalioj pievoj žali žiogai groja žalią svajonę. Joje nėra skausmo. Net menkiausio trupinėlio. Dovanoju tą svajonę tau. Tada ir man skaudės mažiau. Tuo tikiu.

R.R.

***************************

...Mėlynoji paukštė, rožiniai akiniai, baltas pavydas, juodas pyktis...

Ne tik materialus, bet ir dvasinis pasaulis kupini spalvų... O svajonės suteikia gyvenimui tų spalvų, kurių gyvenime trūksta labiausiai....

Šiame pašėlusiai ir nuolat kažkur skubančiame pasaulyje bene labiausiai trūksta ramybės spalvos... Ne šiaip sau pavasarį, po ilgos pilkos žiemos, taip ir norisi panerti į žalios pievos patalą. Panerti, ir leistis mintimis į gražių svajonių ir vilčių pasaulį, kuris šioje žalioje ramybės oazėje atrodo toks realus ir įmanomas, kaip žalių žolynų kvapas, pripildantis sielą ramybės ir palaimos...

O kur dar geltona saulė, žydras beribis dangus - begalinė erdvė, į kurią galima paleisti savo svajones, kad jos išsipildytų, arba bent jau nuspalvintų musų minčių pasaulį nuostabiomis žėrinčiomis vilties ir tikėjimo spalvomis...

Svajonėms reikia pavasario... Pavasario širdyje, pavasario veiduose, pavasario laukuose... Tada jos įgyja sparnus ir skrenda ieškoti įsikūnijimo galimybės... Lyg Mėlynoji paukštė iš vaikystėje skaitytos pasakos...

Svajonės sugrįžta įvairiu pavidalu – mylimo žmogaus, laukiamo vaiko, netikėto draugo, jaukių namų, išsvajotos kelionės, atrasto talento, naujų galimybių, gyvenimo pilnatvės...

Kartais žalioji svajonė užtrunka mėlynoje padangėje kiek per ilgai... Imi nerimauti, kad gal ji pasiklydo ir neranda tavęs... Tada su nuostaba ir dėkingumu pastebi ją nusileidus ant tavo vaiko peties, ir švelniu lyg drugelio spanu glostant tavo širdį savo pavėluotu, bet ne mažiau nuostabiu išsipildymu...

Aida

***************************

....VIS DAR TIKIU ...

...kartais svajonė išsipildo...
O kartais reikia laukt ilgai...ilgai...
Gyvent joje, mylėti ilgesingai...be atsako...
Kol širdyje užgis randai...
Jei vėjo dvelksmas neštų kvapą sodrų,
Jei žvaigždės naktyje uždegtų kibirkštį vilties
Kad meilė ši nebus "sumenkinta" ir "sužalota"
Ir neįvertinta karštai mylinčios širdies...
Bet..kartais juk svajonės išsipildo...
O kartais reikia laukt ilgai ..ilgai...
Tik sielos skausmas giliai viduje nerimsta
Pamiršt neleidžia ir matyt kankins ilgai...
Nors...kartais svajonės išsipildo....
Tik kas galėtų tai paneigt
Kad neįmanoma uždegti ir nepažadint
Mano SVAJONĖS ledinės, nemylinčios širdies...
Gyvensiu laukimu,naktim,dienom svajosiu
Galbūt likimas stebuklu apdovanos...
O jei ir nesulauksiu širdyje nešiosiu
Savo SVAJONĖS viziją kaip neišsipildžiusios vilties....
Kiekvieną rytą laišką mintimis išsiųsiu
Surinkęs žėrinčias per nakt žvaigždes,
Ir saulės spindulį ir šiltą vėją dar padovanosiu
Lai laimė visada su mano SVAJONE gyvens...
Ir jeigu galima, nors iš toli globosiu,
Nenoriu įkyrėti, ne...aš tiktai tyliai pasvajosiu
Prašau tiktai už tai manęs neteist...
...juk būna kad svajonės išsipildo....

Rimas S.

***************************

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Skaudi netektis: mirė poetas Kęstutis Navakas papildyta šalies vadovų komentarais (213)

Eidamas 56-uosius metus sekmadienį mirė poetas Kęstutis Navakas. Tai BNS patvirtino Lietuvos...

Nemokamų studijų vietų daugės penktadaliu, bet likusiesiems džiaugtis nėra ko (11)

Šiais metais studijos, palyginti su praėjusiaisiais, kainuos daugiau, tačiau daugės ir valstybės...

Kenčia, bet nedrįsta spręsti: ne vieną problemą išspręsti padės ginekologės, urologo ir seksologo patarimai (4)

Daugelį žmonių kamuoja problemos, susijusios su seksualiniu gyvenimu, tačiau paprašyti...

Adomaitis pripažino: „Žalgiris“ visa galva už kitus bus geresnis dar ne vienus metus Kairys nevyks į rinktinę (9)

Karaliaus Mindaugo taurė po metų pertraukos sugrįžta į Kauną. Pernai Vilniuje užfiksuotas...

Turtingųjų stovyklavimo ypatumai: palapinėse stovi plokščiaekraniai televizoriai, sofos ir net dušas (9)

„Ruoškis, važiuosim pirkti kupranugario“, – gaunu žinutę iš Mišelio, mano angliškai...

Operatorius beveik dvejus metus sąskaitas siuntė mirusiam žmogui (26)

„Turiu tokią keistą situaciją su „Tele2“ . Jie beveik dvejus metus siuntė sąskaitas už...

Adomaitį vienu geriausių Europos trenerių pavadinęs Jasikevičius: „Rytas“ vertas daugiau pagarbos (2)

Kauno „Žalgirio“ treneris Šarūnas Jasikevičius džentelmeniškai šventė pergalę Karaliaus...

Tyrimas baigtas: įvertinta gotikinę bažnyčią „papuošusi“ betono aikštė (187)

Unikalios, istorinės bažnyčios gaivinimas, ar valstybės saugomo paminklo kraštovaizdžio...

Lietuva neteko išskirtinės asmenybės, sako mirusio poeto Kęstučio Navako kolegos ir bičiuliai (12)

Lietuva neteko išskirtinės asmenybės, palikusios ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje, sako...

Taurė grįžta į Kauną: po pertraukos dominavęs „Žalgiris“ nukarūnavo „Rytą“ (502)

Antroje rungtynių pusėje aukštesnę pavarą įjungęs ir pergalingą spurtą surengęs Kauno...

|Maža didelių žinių kaina