Kompiuteris močiutę atjaunino dvidešimčia metų

Šiai mo­čiu­tei ne­pa­sa­ky­si: „Jūs vis tiek ne­su­pra­si­te tų tech­no­lo­gi­jų.“ Šian­dien 73-ejų me­tų gim­ta­die­nį šven­čian­ti Ni­jo­lė Pet­ke­vi­čie­nė jau ke­le­rius me­tus sėk­min­gai nau­do­ja­si kom­piu­te­riu – ne tik skai­to nau­jie­nas, bet ir ben­drau­ja per „Sky­pe“ ar ke­lia nuo­trau­kas į „Fa­ce­bo­ok“.

Slėp­ti nė­ra ko – ji ma­no mo­čiu­tė. To­dėl ste­bė­ti jos pir­muo­sius žings­nius vir­tu­a­lia­ja­me pa­sau­ly­je ga­lė­jau ge­riau nei ki­ti. Jaut­rus re­a­ga­vi­mas į pe­lės ju­de­sius bei stip­rūs pa­spau­di­mai, ne­kan­tru­mas lau­kiant, kol at­si­da­rys pus­la­pis, nuo­sta­ba iš­vy­dus ga­ly­bę nau­jie­nų in­ter­ne­te. Ar­ba džiaugs­mas ma­tant vaiz­duok­ly­je dau­gy­bę gi­mi­nai­čių nuo­trau­kų, įra­šy­tų į laik­me­ną, pa­vyz­džiui, kom­pak­ti­nį dis­ką. Prieš ke­lias­de­šimt me­tų apie tai nė pa­sva­jo­ti ne­ga­lė­jai. O šian­dien tai ne tik jau­no­sios kar­tos re­a­ly­bė.

Ir tą pui­kiai įro­do N.Pet­ke­vi­čie­nė: „Kiek­vie­ną ry­tą po pus­ry­čių ei­nu skai­ty­ti nau­jie­nų in­ter­ne­te“, – sa­vo die­no­tvarkę pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Be vi­sų na­cio­na­li­nių ir Aly­tu­je įvy­ku­sių nau­jie­nų, jai ypač svar­bu ži­no­ti, kas vyks­ta jos gim­ti­nė­je – Su­val­ki­jo­je. „Anks­čiau ne­bu­vo to­kių ga­li­my­bių, ne­ga­lė­jau nie­ko ži­no­ti, o da­bar bū­ti­nai vis­ką per­skai­tau.“

Be ge­ro­kai pla­tes­nio nau­jie­nų pa­sau­lio aki­ra­čio, ma­no mo­čiu­tė in­ter­ne­tu gau­si­na ži­nias ir apie svei­ka­tą, skai­to re­cep­tus, se­ka ren­gi­nių afi­šas. „Da­bar, ma­čiau, bus Gri­kių šven­tė. Ne­ži­nau, ar ei­siu, bet už­si­ra­šiau, in­ter­ne­te ra­dau.“ Ne­ga­na to, klau­so mu­zi­kos – vis­ką su­si­ran­da in­ter­ne­te, nu­ė­ju­si į „Go­og­le“.

Įdo­mu ste­bė­ti, kaip ji iš nau­jo at­ran­da žo­džius nau­jiems reiš­ki­niams jos gy­ve­ni­me, – pa­vyz­džiui, sa­ko: „Iš­si­mu­šu mu­zi­kan­tą ir ki­ti at­si­ran­da“, kai tu­ri ome­ny sėk­min­gą pa­ieš­ką „gog­lė­je“. Ar­ba: „Per­skai­tau nau­jie­nas ir ei­nu į ki­tą ka­na­lą“, tu­rė­da­ma min­ty­je ki­tą tin­kla­la­pį. Pir­mo­ji pro­gra­ma, įra­šy­ta jos kom­piu­te­ry­je, bu­vo „Sky­pe“, tad ir „Fa­ce­bo­ok“ iš pra­džių bu­vo va­di­na­mas „Skei­bu­ku“.

Kai pa­gal­vo­ji, tik­rai nė­ra leng­va sėk­min­gai ras­ti tin­ka­mus veiks­ma­žo­džius iki tol ne­ma­ty­tiems pro­ce­sams pa­aiš­kin­ti. Ra­šy­da­mas pa­ma­niau, kad kar­tais net ir mums pa­tiems, prie kom­piu­te­rio kū­nais pri­au­gu­siems, žo­džių pri­trūks­ta.

Prie anks­čiau ne­pa­žin­tos, bet pui­kiai gir­dė­tos dė­žu­tės ji pri­sė­do at­si­tik­ti­nai prieš dve­jus me­tus. Sve­čia­vo­si pas mus na­muo­se ir ma­ma pa­ra­gi­no pa­ban­dy­ti. Pir­mie­ji pri­si­lie­ti­mai prie pe­ly­tės, at­si­ran­dan­čios dar ne­ma­ty­tos erd­vės jos ne­iš­gąs­di­no. Ji pa­ma­žu klau­si­nė­jo ma­nęs ir ki­tų anū­kų bei duk­rų, ką reiš­kia vie­nas ar ki­tas kla­via­tū­ros myg­tu­kas, kaip su­si­ras­ti nau­jie­nas, mu­zi­ką ar pa­skam­bin­ti in­ter­ne­tu.

„Kai pir­mą­syk pri­sė­dau prie kom­piu­te­rio sve­čiuo­da­ma­si pas duk­rą Vil­niu­je, ne­ga­lė­jau at­si­ste­bė­ti, kiek ten vis­ko daug ir kaip įdo­mu. Pa­sva­jo­jau, kaip bū­tų ge­rai ir man na­mie to­kį daik­tą tu­rė­ti. Bet gar­siai to ne­sa­kiau. Pa­ma­niau, o gal ne­su­ge­bė­siu? – pri­si­me­na da­bar jau se­niai psi­cho­lo­gi­nį bar­je­rą įvei­ku­si mo­čiu­tė Ni­jo­lė. – Bet man ne­rei­kė­jo jo­kio moks­lo. Ne­su dur­na bo­ba.“

Be­ne di­džiau­sia pa­ska­ta ženg­ti į vir­tu­a­lų­jį pa­sau­lį bu­vo no­ras ben­drau­ti su ki­tuo­se mies­tuo­se gy­ve­nan­čiais gi­mi­nai­čiais. Juk kas­dien ne­pri­va­ži­nė­si, o te­le­fo­nu kal­bė­ti ne­pi­gu. Da­bar ji leng­va ran­ka ga­li pa­skam­bin­ti vi­siems, juos pa­ma­ty­ti ar iš so­cia­li­nių tin­klų ži­no­ti, kaip jiems se­ka­si.

In­ter­ne­tą įsi­ve­du­si mo­čiu­tė mie­lai no­rė­tų pa­ben­drau­ti ir su ki­tais, ta­čiau jos am­žiaus žmo­nių vir­tu­a­lio­jo­je erd­vė­je kol kas striu­ka. „Jei yra, tai 60–70 me­tų. Bet ir tai la­bai ma­žai. Bū­tų sma­gu pa­si­šne­ku­čiuo­ti dau­giau“, – sa­ko.

Ir pa­bai­go­je ma­žas frag­men­tas iš po­kal­bio su mo­čiu­te, tur­būt api­ben­dri­nan­tis vis­ką, kas ap­ra­šy­ta.

– Kaip re­a­guo­tu­mė­te, jei in­ter­ne­tas į Jū­sų gy­ve­ni­mą bū­tų at­ėjęs prieš dvi­de­šimt me­tų?

– Oooo... ste­buk­las bū­tų... O Jė­zau... Da­bar gy­ve­nu sa­vo gra­žiau­sias die­nas, esu dvi­de­šim­čia me­tų jau­nes­nė. Gai­la, kad ne­gi­miau anks­čiau. Bū­čiau dar il­giau pa­si­nau­do­ju­si.