Ką tik lietuviškai pasirodė pirmoji jos sagos apie Pasakų šalį knyga „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ (iš anglų k. vertė Vytautas Stankus, išleido „Tyto alba“) įvertinta Andre Nortono, CulturGeeks ir Locus premijomis. Rudenį pasirodys dar dvi C. M. Valente‘s knygos – „Mergaitė, kuri nusileido po Pasakų šalimi ir ten kėlė linksmybes“ ir „Mergaitė, kuri pakilo virš Pasakų šalies ir perskėlė mėnulį“.
„Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ – tai pašėlusi istorija apie drąsią, smalsią ir protingą mergaitę, kurios nuotykiai prasidėjo pačią nuobodžiausią gyvenimo dieną.
Niekad nesiskųskite, kad jums nuobodu, nes nutiks kaip vienuolikametei Rugsėjei iš Omahos, kuriai taip įgriso gyventi su tėvais, kad galiausiai Žaliasis vėjas, atskridęs ant dėmėtos leopardės, išnešė ją į Pasakų šalį. O ten – keisčiausios taisyklės ir nuotykiai. Fėjos ir raganos, muilo golemė, nakvišos ir daugybė kitų gyventojų. Jie draugai ar priešai? Rugsėjė turi suprasti, kur pateko, kaip elgtis, ką valgyti ir ką veikti šalyje, kur niekas neatrodo taip, kaip įprasta. Be to, Pasakų šalį ištiko bėda. Vietoj Gerosios Karalienės Dedešvos šalį dabar valdo negailestinga Markizė, kuri daro, ką tik nori. Pavyzdžiui, uždraudžia kakavą ir surakina visų skraidančių būtybių sparnus...
Autorę apie Mergaitę Rugsėję ir Pasakų šalį kalbina rašytoja ir knygų tinklaraštininkė Tehani Wessely.
- „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ pirmiausia buvo paminėta kitoje Jūsų knygoje – romane „Palimpsestas“. Savo tinklaraštyje gan išsamiai aprašėte, kaip gimė knyga. Bet būtų įdomu sužinoti apie patį rašymo procesą. Kiek iš tikrųjų buvote išplėtojusi pačią istoriją, kai pradėjote kiekvieną savaitę skelbti po skyrių internete?
- Pirmiausia turėjau tik pavadinimą ir tai, ką buvau parašiusi apie knygą „Palimpseste“, – iš esmės vieną pastraipą, kuri vėliau atsidūrė pirmajame knygos skyriuje. Nė neįsivaizdavau, apie ką galėtų būti ta knyga, turėjau tik du personažus – Rugsėję ir Žaliąjį vėją. Bet kadangi ši istorija egzistavo „Palimpsesto“ pasaulyje, teko laikytis tam tikrų taisyklių, o aš labai mėgstu rašyti varžoma kokių nors reikalavimų ar rėmų. Šiuo atveju man reikėjo sukurti paralelinį pasaulį, panašų į tą, kuris egzistuoja „Ozo šalies burtininke“, „Narnijos kronikose“ ir kitose populiariose XX-ojo amžiaus pradžios knygose.
Šiai fantastikos žanro atmainai – turiu galvoje paralelinių pasaulių fantastiką – būdingas savotiškas ritmas, tam tikra sakinių struktūra, ją smarkiai paveikė, netgi suformavo J. M. Barry „Piteris Penas“. Tokio pobūdžio kūriniuose gausu autoriaus pastabų, skirtų skaitytojui, ir už vaikiškos istorijos paprastai slypi daugybė aliuzijų į suaugusiųjų problemas. Nuo pat pradžių žinojau, kad tai nebus eilinė istorija apie mergaitę, norinčią grįžti namo.
Ne todėl, kad nemėgstu grįžimo namo motyvo ar kad mane erzina knygos apie paralelinius pasaulius – tokį sprendimą priėmiau dėl to, kad „Palimpseste“ rašiau, jog būtent „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ paskatino vieną iš pagrindinių veikėjų skaityti knygas. Užsiminiau, kad ją sužavėjo Rugsėjės tvirtybė ir pats faktas, kad ji priėmė Žaliojo vėjo pasiūlymą ir neišsigando nepažįstamo pasaulio. Kaip suprantate, turėjau remtis tuo, ką jau buvau parašiusi, ir konstruoti atitinkamą naratyvą. Man liko viena smulkmena – sukurti visa kita.
Kai kiekvieną savaitę skaitytojui pateiki po naują skyrių, negali grįžti atgal ir ką nors keisti. Jei ką parašai, tai ir turi likti, net jei tau ir nepatinka. Todėl ši knyga kažkuo primena dėlionę – kuo toliau keliavau dėliodama Rugsėjės nuotykius, tuo sunkiau darėsi pajudinti ankstesnes detales, man nuolat reikėjo ieškoti sprendimo, kaip paaiškinti įvairiausias Markizės ir Pasakų šalies paslaptis, – tai priminė žudiko paieškas kokiame nors detektyve. Įsivaizduokite, turite X ir Y, kurie yra nekintami, o rezultatas turi būti Z, reikia tik sugalvoti, kaip gauti tą Z...
Tai buvo fantastiška, man labai patiko pats rašymo procesas. Žinoma, aš visada stengiausi laikytis tam tikro grafiko, kad skelbdama naują dalį turėčiau parašiusi dar bent keturis skyrius. Baigiau rašyti istoriją, kai skaitytojai skaitė šešioliktą ar septynioliktą skyrių, taigi, man neteko kaskart patirti streso dėl to, kad vėl artėja pirmadienis ir aš turėsiu įdėti naują skyrių... Viskas būdavo paruošta iš anksto. Manau, tai svarbu tokio pobūdžio projektams, nes galima iš proto išsikraustyti vien pagalvojus apie tai, kad artėja galutinis terminas, o tu neturi teksto...
- Ar jus nustebino skaitytojų aktyvumas ir „Pasakų šalies“ populiarumas? Kaip manote, kas paskatino tokį susidomėjimą?
- Buvau šokiruota. Tuo metu jau turėjau būrį ištikimų skaitytojų, tad pamaniau, kad jiems ši istorija patiks. Bet nė neįtariau, kad tas būrys gali taip greitai padidėti. Suprantate, net ir šiais laikais priversti žmones perskaityti visą romaną kompiuterio ekrane yra rimtas iššūkis, sakyčiau, žygdarbis. Žinoma, čia svarbų vaidmenį suvaidino socialiniai tinklai – Twiter, Livejournal ir Facebook vartotojai žaibiškai nusičiupo žinią apie mano „Pasakų šalį“ ir ją plačiai paskleidė.
Man pasisekė, kad turiu draugų tarp rašytojų – jie aktyviai dalijosi nuorodomis socialiniuose tinkluose, o skaitytojai tuoj pat įkūrė knygos gerbėjų bendruomenę bei ėmė skelbti įvairius meninius projektus, susijusius su knyga. Man pasisekė, nes tiesiog palankiai susiklostė aplinkybės: socialinių tinklų sukeltas bumas, tinkamas kūrinys, kurį parašė rašytojas, atsidūręs finansinėje duobėje (tuo metu man kaip tik baigėsi santaupos, o mano būsimas sutuoktinis buvo atleistas iš darbo ir devynis mėnesius negalėjo įsidarbinti) ir truputis sėkmės – tiek ir tereikėjo...
Užteko Neilui Gaimanui, Warrenui Elisui, Johnui Scalzi, „The Guardian“ ir „BoingBoing“ pasidalyti nuorodomis, ir mano istorija apie mergaitę, pakliuvusią į Pasakų šalį, sulaukė milžiniško dėmesio. Neturiu supratimo, kaip kai kurie iš tų žmonių apie ją sužinojo, bet jie tikrai prisidėjo prie jos populiarinimo. Būtent jie paskleidė tą virusą... Manau, taip nebūtų nutikę, jei kūrinys nebūtų to vertas, bet turiu pripažinti, kad taip greitai išpopuliarėti įmanoma tik su garsiausių tinklaraštininkų palaiminimu... O tąsyk visas virtualusis fantastikos gerbėjų ir tinklaraštininkų pasaulis virte virė nuo kalbų apie „Pasakų šalį“...
Žinoma, didelės įtakos turėjo ir tai, kad „Pasakų šalis“ yra paaugliams skirtas projektas – tėvai galėjo parodyti vaikams, kur jį rasti, be to, tai patraukli istorija. Knygą „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ rašiau tokiems vaikams, kokia pati buvau, kokie mes visi kadaise buvome. Suaugusiesiems ji primena, ką reiškia būti vaiku, o tas jausmas, kaip liudija sparčiai didėjančios gerbėjų gretos, mums dabar yra aukso vertės... Manau, iš dalies todėl ji taip ir išpopuliarėjo.
- 2011-aisiais knyga pasirodė popieriniu pavidalu – „Pasakų šalies“ saga to išties nusipelnė, bet spėju, kad jums dar teko prie jos papildomai padirbėti. Ar leidžiant knygą būta kokių nors pataisymų?
- Žinoma, leidžiant knygą rankraštis buvo deramai suredaguotas. Kadangi egzistavo internetinė knygos versija, negalėjome smarkiai keisti teksto. Vis dėlto nusprendėme pakeisti Rugsėjės amžių – dabar jai dvylika, o ne vienuolika, o tai reiškia, kad tęsinyje ji jau bus įžengusi į paauglystę. Be to, pridėjome keletą smulkmenų – veikėjų sąrašą ir keletą sakinių pabaigoje. Bet parengiamieji darbai spaudai praėjo ramiai ir nesukėlė daug rūpesčių. Redagavimo procesas tikrai nebuvo skausmingas – manęs tik paprašė atsisakyti žodžio „neištikimybė“ – tiek tų pakeitimų!..
- Papasakokite apie antrą knygą. Ir kodėl buvo taip svarbu, kad tęsinyje Rugsėjė būtų paauglė?
- Antroji knyga „Mergaitė, kuri nusileido po Pasakų šalimi ir ten kėlė linksmybes“. Joje atskleisiu, kas nutiko Rugsėjės šešėliui, – kaip paaiškėja, jis pridaro daug rūpesčių Pasakų šalyje. Pridėjusi Rugsėjei vienus metus, tęsinyje galėjau rašyti apie ją kaip apie trylikametę ir įvesti šiokių tokių romantinių detalių, mat Rugsėjė jau yra pasiekusi tą amžiaus ribą, kai ji keičiasi ir pamažu tampa kitu žmogumi, daugiau sužino apie save ir suaugusiųjų pasaulį. O vienuolikametei tas nedera...
- Vaikai dažnai patenka į Pasakų šalį. Ar yra amžiaus riba, kurią pasiekus nebeįmanoma patekti į Pasakų šalį? Ar Rugsėjė kada nors bus per sena?
- Atsakiusi atskleisčiau per daug siužeto detalių, taigi mano atsakymas bus kiek miglotas. Aš negaliu pakęsti minties, kad magija turi galiojimo laiką, kad galima išaugti iš nuotykių ir kad bręsdami mes pamažu netenkame galimybių pažinti pasaulio spalvas. Aš nekenčiu tokių teiginių knygose ir negaliu pakęsti žmonių, kurie gyvenime elgiasi taip, lyg tie teiginiai būtų pagrįsti... Bet spręskit patys!
- O kodėl Rugsėję apgyvendinot Antrojo pasaulinio karo laikais? Gal tam buvo kokia konkreti priežastis?
- Buvo vienintelė priežastis – norėjau, kad Rugsėjės mama būtų... Rouzė kniedytoja (Rose the Riveter – JAV socialinės kultūros ikona, moterų, per Antrąjį pasaulinį karą dirbusių fabrikuose, simbolis – vert. past.). Nepamirškite, kad „Palimpseste“ aš minėjau, jog „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ buvo mėgstamiausia vienos iš herojų vaikystės knyga, taigi, ji turėjo būti ganėtinai seniai parašyta. Man reikėjo imituoti klasikinės vaikų literatūros stilistiką ir tą laikotarpį. Todėl nuo pat pradžių žinojau, kad veiksmas vyks praeityje. Niekur neminiu, kad tai Antrojo pasaulinio karo laikai, bet visi taip nusprendė, nes Rugsėjės mama dirba kniedytoja fabrike...
- Kuris iš Rugsėjės sutiktų Pasakų šalies gyventojų Jums mieliausias? Arba apie kokį veikėją Jums buvo įdomiausia rašyti?
- Man labai patiko raganos pirmoje knygoje – galbūt jas kada nors dar aplankysiu. Jos tokios rimtos, o kartu ir nepaprastai juokingos! Buvo smagu apie jas rašyti, kurti tą keistą, visiškai kitokią raganavimo versiją. Iš antros knygos veikėjų didžiausią silpnybę jaučiu Helovinei, Pasakų požemės karalienei, bet ne mažiau man patiko rašyti ir apie Arbatėlės kunigaikštį su Kavos vietininke. Jie be galo komiški ir kunkuliuoja džiaugsmu, bet po jų maivymosi kauke slepiasi baimė. Man patinka tokios prieštaros.
- Dabar, kai išbandėte ir vaikų, ir suaugusiųjų literatūros barus, pasakykite, ar yra skirtumas, kam rašyti?
- Man atrodo, kad rašant knygą vaikams ir paaugliams, galima šiek tiek pasiduoti savo įgeidžiams. Galiu stabtelėti vidury skyriaus ir parašyti ką nors išmintingo apie gyvenimą mūsų planetoje. Suaugusiesiems skirtuose romanuose negaliu to daryti, nes tuoj pat būsiu apkaltinta perdėtu sentimentalumu. O aš stengiuosi nebūti sentimentali, ir nemanau, kad rašydama knygą suaugusiesiems aš tiek kartų vartočiau žodžius „fėja“ ar „Pasakų šalis“. Labai lengva peržengti ribą – tada suaugusieji iškart pavadintų knygą per daug vaikiška. Todėl man taip patinka rašyti vaikams – jie niekada nesakys nieko panašaus!
- „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ pelnė CulturGeeks, Andre Nortono ir Locus apdovanojimus. Ką toks pripažinimas reiškia jums kaip rašytojai?
- Jų reikšmė skirtinga. Pavyzdžiui, CulturGeeks apdovanojimas yra puikus pavyzdys, kaip nedidukas internetinis romanas gali atkreipti tikrų moksliukų dėmesį ir netgi būti pripažintas geriausiu dešimtmečio internetiniu romanu. Šį apdovanojimą pelnęs autorius negauna jokios statulėlės, lentelės ar čekio, jo reikšmė grynai kultūrinė. Iš esmės, aš stovėjau ten, šalia didžiausių šių laikų fenomenų, manęs niekas neišjuokė, dar daugiau – pagerbė... Tai daug reiškia.
O Andre Nortono premija... Ką gi, niekada nemaniau, kad ją gausiu. Nuo tos akimirkos, kai sužinojau, kad esu nominuota, stengiausi per daug nesitikėti. Aš tiesiog nemaniau, kad mano kuklus internetinis projektas gali varžytis su populiariausiomis knygomis. Bet Nortonas reiškia pripažinimą. Tai reiškia, kad nesi tiesiog populiarus tinklaraštininkas, kuriam reikia trūks plyš susirinkti pinigus nuomai, ar kad tau tiesiog pasisekė trumpam patraukti garsių dėdulių dėmesį. Tai reiškia, kad parašei gerą knygą.
Kai laimėjau, pasijutau taip pat, kaip ir tą dieną, kai pardaviau leidybos teises „Feiwel and Friends“. Tai jau nebebuvo eilinė internetinės savilaidos knygiūkštė, sulaukusi šiokio tokio dėmesio. Tai buvo tikra knyga, tokia pati kaip ir kitos tradiciniu būdu išleistos knygos. Jaučiausi puikiai, juk aš iki tol nebuvau rašiusi knygų paaugliams, nebuvau nominuota ir tokioms garsioms premijoms. „Pasakų šalis“ tapo kažkuo didesniu, nei galėjau įsivaizduoti tada, kai 2009-ųjų birželį sėdau jos rašyti.
Tai iš tikrųjų laivas, kurį mes patys pasidarėme – sakau „mes“, nes šiuo atveju autorius negali priskirti visų laurų vien sau. Jie priklauso visiems, kurie knygą skaitė ir pasakojo apie ją kitiems, visiems, kurie ją pamėgo, ja patikėjo ir mėnesių mėnesius kiekvieną pirmadienio rytą laukdavo naujų skyrių...
