- Devynerius metus atidavei M.K. Čiurlionio mokyklai, o po to pūstą sijonėlį bei puantus iškeitei į žurnalistiką. Kodėl?
„Atsikandau“ baleto. Kai išėjau, daug metų net į mokyklos pusę nenorėjau žiūrėti. Ten buvo visko: ir šilto, ir šalto, bet esu įsitikinusi, kad gerų rezultatų galima pasiekti ir humaniškesnėmis priemonėmis, ne tik moralais, kad esi per stora, ar šlaunų matavimu centimetru. Be to, jei būčiau šokusi toliau, negalėčiau ne tik, kad valgyti, bet tikriausiai ir neturėčiau už ką. Ne paslaptis, kad menininkų atlyginimai - simboliniai. Man tai nepatiko. Darbas be proto sunkus, fiziniu krūviu prilygsta angliakasio. Be to, norėjau mokytis. Nes vien šokdamas ir neturėdamas protinio krūvio, manau, ilgainiui atbunki.
- Apie baletą įprasta kalbėti pakiliai, nostalgiškai, bet tavo balse pompastikos nesigirdi...
Džiaugiuosi, kad ten papuoliau, bet jei mano dukra norėtų tapti balerina, gerai pagalvočiau. Kai būdavo stojamieji, stebėdavome, kaip tėveliai atvedę atžalas džiaugdavosi papuolę į tokią prestižinę mokyklą. Kelis kartus buvo kilusi mintis nueiti ir jiems pasakyti: nežalokite vaiko. Nors reikia pripažinti, kad yra tėvelių, kurie per vaikus stengiasi į gyvendinti savo svajones.
Mokykloje vyravo samprata išdžiuvusi - lygu graži, o kiekvienas papildomas gramas išdarko. Būdamos penktokės eidamos svertis iš kuodo išsiimdavom visas gumytes, segtukus, apsirengdavom tik triko, kad, gink Dieve, nepridėtų kokio papildomo kilogramo. Kad neišgirstum frazės, jog esi per stambi.
- Iš tavo kabos galima pagalvoti, jog gyvenote kone pusbadžiu...
Buvo visko: merginos gerdavo tabletes malšinančias alkį, laisvinamuosius, vemdavo, o vakarais svajodavo apie maistą. Mes su seserim po pamokų vis pabėgdavom iki šalia esančios bandelių kepyklėlės, kurioje kartą mus užtiko pianistė... Prie visų žmonių atskaitė moralą, kad balerinoms turėtų būti gėda kimšti bandeles. Buvo ir tokių mokytojų, kurios ne tik, kad po šešių neleisdavo valgyti, bet ir stiklinė vandens buvo tabu. Pripažįstu, kad nenormalu, kai taip elgiasi suaugęs žmogus, bet, matyt, jis ir pats buvo taip auklėjamas. Buvo vos keli mokytojai, kurie laikėsi principo, kad balerina pirmiausia turi atrodyti sveikai.
- O kodėl žurnalistika?
Man visada patiko bendrauti. Tikiu, kad ne taip svarbu, kaip eisi – tiesiai ar aplinkui, vis tiek galiausiai nueisi ten, kur tau skirta. Bet truputį abejoju, ar šis darbas man patiktų ateityje. Nemėgstu rašyti, nes tekstas labai apriboja. Nors iki tol rašiau ir atrodė, kad viskas gerai, bet pirmame kurse mus pradėjo „laužyti“. Kokio ilgio turi būti sakinys, rašyti taip ir ne kitaip. Atsiduri griežtuose rėmuose, o jų aš apskritai nemėgstu. Mane galbūt trauktų televizija, radijas.
- Dalyvaudama šokių projekte išsekinai organizmą ir į finalą atvykai iš ligoninės. Nuo artimųjų negavai barti, kad nesaugai savęs?
Tikrai ne, nes tuomet mama visus devynerius metus, kol mokiausi baleto mokykloje, turėjo kasdien „išrašyti velnių“. Nes krūviai buvo tokie patys ir organizmas išsekdavo vienodai. Tiesiog tuomet galbūt likdavo daugiau laiko miegui ir nereikėdavo lakstyti į darbą. Be to, ir organizmas prie tokių krūvių buvo pripratęs. Kai pasižiūriu mokyklos nuotraukas, darytas pavasarį, visi bendramoksliai, tarp jų ir aš, atrodom „pažaliavę“. O mažakraujystė buvo tiesiog kasdienybė.
- Ar dabar, praėjus beveik mėnesiui po projekto, sveikata gerėja?
Nepasakyčiau, kad jaučiuosi taip gerai kaip anksčiau. Turbūt labiausiai pakenkė ne tiek fizinis krūvis, kiek nepastovus valgymas ir miego trūkumas. Esu iš tų, kurios nepamiegojusios aštuonias valandas jaučiasi blogai. Bet, mano galva, labiau kenkia ne fizinis, o psichologinis nuovargis. Man net širdį skaudėdavo nuo minčių pertekliaus, negalėdavau užmigti. Žinoma, ir energiniai gėrimai sveikatos nepridėjo. Bet be jų man buvo sunku net kojas vilkti. Dabar organizmą stiprinu sulčių kokteiliu. Morkos, medus, citrina, spanguolės, granatas ir burokėlis. Viską lygiomis dalimis sumaišau ir geriu po šaukštą du kartus per dieną. Ir savijauta pagerėjo.
- Be studijų ir darbo, esi iliuzionisto Manto Wizard asistentė, su kuriuo jus sieja romantiški jausmai. Iš šono žvelgiant asistentės darbas atrodo gana lengvas: šypsaisi, paduodi reikiamas priemones. O gal aš klystu?
Viskas priklauso nuo fokuso. Yra tokių, kur užtenka tik gražiai atrodyti ir šypsotis. Tačiau kuomet kuriama didelė iliuzija, pavyzdžiui, su asistentės skraidymu arba numeriai su kardais, tuomet iliuzionistas tik mosuoja rankomis ir gražiai šypsosi, o visą juodą darbą atlieka asistentė.
- Ar pati nenorėtum tapti iliuzioniste, nes spėju, kad daugelio triukų paslaptis jau esi įminus?
Oi, tai galėtų būti svajonių darbas, jei iš tikrųjų jį pamilsti. Keliauji aplink pasaulį, už pasirodymus gauni visai neblogą atlyginimą... Bet tai ne man. Iliuzionistas kaip chirurgas, kurio rankos turi būti miklios, protas šaltakraujiškas. Visuomet turi būti tikras tuo, ką darai. Jei sudrebės ranka, fokusas sugadintas. Bijau, kad man taip nutiktų, todėl ir nesiimu. Nors mokytis bandžiau.
