Žvelgiant į švytinčią jauną moterį sunku net įsivaizduoti, kad prieš gerus metus ji ne tik išgyveno košmarišką skausmą, operaciją, insultą, bet ir klinikinę mirtį.
Klausantis istorijos, kurią pasakoja Kristina, šiurpsta oda. Tai, kad ji šiandien gyva, prilygsta stebuklui, bet kad jis įvyktų, ir pačiai Kristinai reikėjo įdėti daug valios pastangų.
Kristinos istorija prasidėjo, regis, visai nekaltai. Moteriai tiesiog pradėjo skaudėti dantis. Atrodė, nieko baisaus – nueis pas odontologą, ir problema bus išspręsta.
Tačiau, nuodugniai viską patikrinęs, medikas patikino, kad jos dantys sveiki, bet tai išgirdus džiaugsmo nebuvo, nes skausmas darėsi nepakeliamas, o jo priežastis visiškai neaiški.
Tada prasidėjo jaunos moters vizitai pas daugybę gydytojų: buvo aplankyta daugybė odontologų, neurologų, konsultuotasi ir su psichiatrais.
„Visus metus, kol man nebuvo nustatyta tiksli diagnozė, buvau nedarbinga. Galima sakyti, kad tuo metu net negyvenau.
Negalėjau nieko daryti: nei išeiti į lauką, nei kalbėti, jei valgydavau kažką šalto ar šilto, prasidėdavo skausmai. Skausmas galėjo prasidėti dėl menkiausios priežasties, pavyzdžiui, dėl įjungto televizoriaus ar šildomų grindų.
Skausmo priepuoliai būdavo tokie stiprūs, atrodydavo, jog vienu metu kažkas dantis gręžia ar rauna be skausmą malšinančių vaistų. Gimdymo skausmas palyginti su manuoju tik gėlytės.
Numalšinti jį būdavo labai sunku, vienas priepuolis truko net 7 valandas. Kai tiek laiko būni tiesiog paralyžiuotas skausmo, tau niekas neberūpi, tu nebežinai nei savo vardo, nei pavardės“, – skaudžią patirtį prisimena Kristina.
Būdavo dienų, kai jauna moteris išgerdavo po dvi pakuotes skausmą malšinančių vaistų, tačiau ir tai ne visada padėdavo.
„Geriausiai padėdavo miegas, tad miegojau ir miegojau, dažnai net po 20 val. per parą. Galima sakyti, kad vyras ir mažamečiai vaikai manęs tuo metu net nematė.
Jie nuolatos namuose vaikščiojo ant pirštų galiukų ir kalbėjo pašnibždomis, kad tik manęs nepažadintų, nes matyti mano kančią ir jiems jau buvo nebepakeliama“, – pasakojo Kristina.
Netikėtumas ant operacinio stalo
Tik po metų medikams pavyko nustatyti diagnozę – trišakio nervo neuralgija, kuri Kristinos atveju dar buvo persipynusi su migrena.
„Netgi moksliškai yra patvirtinta, kad tai skausmingiausia liga pasaulyje“, – patikino moteris.
Tačiau nustatyti ligos priežastį nepakako, reikėjo ją pašalinti. Tuomet, pasak jos, prasidėjo serija neveiksmingo gydymo, bet skausmai nesiliovė, todėl galų gale buvo nuspręsta atlikti operaciją.
„Pati operacija vyko lyg ir gerai, man pjovė galvos skalpą. Paprastai, pasak medikų, tokiose operacijose nebūna netikėtumų, bet mano atvejis buvo išskirtinis ir jiems.
Kadangi aš buvau išgėrusi labai daug vaistų, suleidus narkozę ir kitus medikamentus, mano širdis nebeišlaikė, visos kraujagyslės susitraukė, panirau į komą ir ištiko klinikinė mirtis.
Medikai vėliau prisipažino nebesitikėję, kad mane pavyks atgaivinti. Gaivino visais įmanomais būdais tik todėl, kad taip reikia, bet mano kūno nebesaugojo.
Elektrošoku buvo nudeginta krūtinė, ant kūno vienos mėlynės po dirbtinio kvėpavimo, net specialią plokštelę galvoje įdėjo bet kaip, nes manė, kad šis kūnas vis tiek jau bus laidojamas... Tad dabar operuotoje vietoje galvoje yra duobė...“ – šiurpias detales pasakojo Kristina.
Dabar moteris jau gali juokauti, kad ji medikus nustebino net du kartus – pirmąjį, kai netikėtai mirė ant operacinio stalo, antrąjį – kai atsigavo.
Ar tai tik sapnas?
Klinikinė mirtis truko dvi minutes. Kristina iki šiol prisimena vaizdus, kurie ją lydėjo, jos manymu, kaip tik tuo metu.
„Sunku apie tai kalbėti, nes žmonės gali įvairiai pagalvoti...
Nežinau, ar tai buvo tik sapnas, juk esu režisierė, tad mano vaizduotė labai laki, bet aš iki šiol prisimenu jausmą, kad mane tarsi nustumia nuo skardžio, o mano kūnas prismaigstytas kateterių, perpjauta kaukolė...
Krentu į tamsią, bet minkštą ir purią žemę, nuo manęs atsikabina visi kateteriai, gyvybę palaikantys laideliai ir man taip gera, šilta, minkšta, malonu, nieko nebeskauda.
Aš suvokiu, kad mano kančios baigėsi. Žemė mane tarsi apglėbia ir patiriu nenusakomo gėrio būseną. Nieko panašaus gyvenime nesu patyrusi.
Tada atsiduriu savo namuose, tarsi kybočiau palubėje. Buvo prieškalėdinis laikotarpis, tad matau ant žemės sėdinčius savo vaikus, jie lupa mandarinus ir žiūri vakaro filmą. Jaučiu, kad vyras irgi yra kažkur šalia...
Suvokiu, kad vaikai dar per maži ir aš dar negaliu mirti. Po šios minties tarsi atsispiriu nuo žemės, prie manęs vėl prisijungia visi laideliai, kateteriai, pajuntu beprotišką skausmą. Ir išgirstu mediko žodžius: „Gyvens.“ Kaip tik tuo metu man buvo atliktas elektrošokas. Tuomet vėl panirau į tamsą“, – pasakojo moteris.
Medikų prognozės nedžiugino
Reanimacijoje Kristina beveik be sąmonės išbuvo kelias dienas. Kadangi skausmas vėl buvo žvėriškas, jai nuolatos buvo leidžiamas morfinas, tad iš to periodo moteris sako beveik nieko neatsimenanti.
„Kai jau prabudau palatoje, nežinojau, kas su manimi buvo nutikę, tik mačiau, kad visas personalas mane keistai stebi, šnabždasi tarpusavyje. Pažvelgusi į tos dienos datą, suvokiau, kad man iš gyvenimo dingo trys paros. Iš reanimacijos palatos atsiminiau tik mažas nuotrupas, personalo frazes: „Tai buvo stebuklas“, „Tai dar viena istorija, apie kurią rašys“.
Kai jau prabudau palatoje, nežinojau, kas su manimi buvo nutikę, tik mačiau, kad visas personalas mane keistai stebi, šnabždasi tarpusavyje.
Suvokiau, kad kažkas įvyko negero, bet nežinojau kas. Gydytojas prisivertė ateiti pas mane tik po kelių parų. Personalas mane perspėjo, kad jam reikia pasiruošti pokalbiui su manimi, nes buvo labai sukrėstas. Bet aš jam buvau labai dėkinga, kad pavyko mane išgelbėti. Be reikalo tiek ilgai ruošėsi“, – kalbėjo moteris.
Po operacijos Kristina negalėjo valdyti visos kairės kūno pusės, mat ją prieš klinikinę mirtį buvo ištikęs ir insultas.
„Gydytojai iš karto perspėjo, kad net ir geriausiu atveju, jei motorika atsistatys, automobilio nebegalėsiu vairuoti.
Tai mane dar labiau motyvavo daryti viską, kad tik galėčiau sugrįžti į visavertį gyvenimą.
Mane medikai net stabdydavo, norėjo net pririšti, nes bet kurį pratimą darydavau be atvangos, negailėdama savęs, net pradėdavo pykinti“, – pasakojo moteris.
Operacija nepadėjo
Operacija jai buvo atlikta pandeminiu laikotarpiu, tad namo moterį išrašė jau po dviejų savaičių. Tuometinė tvarka neleido ilgiau būti medicinos įstaigoje.
„Mano vaikams tuomet buvo tik 3 ir 6 metai. Grįžau visiškai neįgali ir palūžusi. Laimei, po dviejų dienų išvykau į sanatoriją ir ten pamažu atsistojau ant kojų. Tiesiog pasakiau sau: „Jei likau gyventi šioje žemėje, turiu būti stipri, graži ir sėkminga“, – išgyvenimais dalijosi režisierė.
Valios pastangų dėka jau po 3–4 mėnesių Kristina galėjo grįžti į įprastinį gyvenimą ir savarankiškai važiuoti automobiliu į prekybos centrą.
Tiesiog pasakiau sau: „Jei likau gyventi šioje žemėje, turiu būti stipri, graži ir sėkminga.“
Liūdniausia, kad operacija visiškai nepadėjo, skausmai neatsitraukė. Tad medikų eksperimentai tęsėsi toliau. Vėliau prasidėjo ir alternatyviosios medicinos paieškos.
„Net graudu prisiminti, kiek laiko ir pinigų išleista, kiek nusivylimų patirta. Atrodo, išbandžiau viską nuo močiučių patarimų iki burtų ir magijos. O baisiausia, kad po operacijos visiškai nebegalėjau gerti vaistų“, – pasakojo moteris.
Išmoko save tausoti
Dabar Kristina sakė jau išmokusi gyventi su liga. Stengiasi tausoti save, kad nepatirtų streso, kuris gali išprovokuoti skausmą.
„Dabar išmiegu 10 valandų per parą, nes tai vienintelis mano vaistas. Ligą padeda suvaldyti ir akupunktūra“, – sako Kristina.
Pasiteiravus, ar šis įvykis ją kaip nors pakeitė, Kristina svarstė, kad viskas, kas mūsų gyvenime nutinka, yra pamokos. O ligos parodo, kad kažką neteisingai darome.
„Visą laiką buvau didelė perfekcionistė. Labai myliu savo darbą, bet dabar žinau, kad turiu save tausoti, nes kitaip vėl prasidės skausmai. Klinikinė mirtis man padėjo suvokti, kad gyvenime per daug viską sureikšminame.
Klinikinė mirtis man padėjo suvokti, kad gyvenime per daug viską sureikšminame.
Anksčiau buvau labiau griežta sau, atrodė, kad viską darau dėl kitų, o ne dėl savęs, perdėtai vertinau darbą.
O dabar stengiuosi rasti daugiau laiko sau, knygai, miegui, grožiui. Ir žinote, keisčiausia, kad darbas dėl to visai nenukenčia. Kai esi pailsėjęs, laimingas, sveikas, esi kur kas produktyvesnis“, – pasakojo Kristina.
Šias jos mintis tarsi patvirtina faktas, kad būtent šiemet vykusiame Klaipėdos rajono savivaldybės mero padėkos vakare ji buvo nominuota Metų kultūros žmogumi.
„Esu labai dėkinga, bet jaučiuosi keistai, esu iš tų žmonių, kuriems nereikia apdovanojimų ar pagyrų. Nemoku priimti jų. Net jei kas pasako, kad esu graži, puolu ginčytis. Dar reikia mokytis priimti gerus žodžius“, – tikino režisierė.
Svajoja gyventi vienkiemyje
Iš Mažeikių kilusi Kristina režisūros studijuoti atvyko į Klaipėdą, tad ir pasiliko šiame krašte. Ilgą laiką jiedu su vyru gyveno uostamiestyje, o Kristinai į darbą tekdavo važinėti į Gargždus, mat Gargždų kultūros centre ji dirba jau 13 metų.
„Esu labai patenkinta, kad su vyru apsisprendėme išsikelti gyventi į Gargždus. Nors labai myliu savo darbą, niekada nebuvau karjeristė, tad niekada nemaniau, kad būtinai reikia gyventi didmiestyje. Mane labiau žavi ramus gyvenimas.
Esu vienkiemio žmogus. Kai vaikai užaugs, svajoju nusipirkti namą vienkiemyje, kad aplink nebūtų jokių kaimynų. Nors, regis, aš labai lengvai bendraujanti, renginių metų nuolat apsupta žmonių, bet geriausiai jaučiuosi viena gamtoje.
Galbūt tiesiog po triukšmingų renginių, kur daug garso, šviesų, norisi atsvaros – tylos ir ramybės“, – atviravo režisierė, taip tarsi patvirtindama, kad labai dažnai žmonės yra visai kitokie, nei juos mes matome scenoje.
„Tikrai ne visi žmonės, kurie scenoje tarsi šviečia gera nuotaika, yra laimingi ir sveiki. Pavyzdžiui, aš šiemet Sausio 13-osios renginį vedžiau turėdama 39 laipsnius temperatūros. Juk negali atšaukti valstybinės šventės. Taip, mano darbe dažnai viskas gražiau atrodo žvelgiant iš šono“, – mirktelėjo pašnekovė.
