Senoviniai vaistai
Senovės Romoje Plinijus Vyresnysis pasiutligę rekomenduodavo gydyti uždengiant įkandimo vietą šviežia veršiena, o pacientui būdavo leidžiama valgyti tik laimus ir ėriuko taukus, užsigeriant vyno ir užvirinto barsuko mėšlo mišiniu, rašo thevintagenews.com.
Pasukus labiau į kosmetinę pusę, galime sužinoti, kad romėnai šlapimu balindavo dantis. Po kurio laiko šlapimas išskirdavo amoniaką – antibakterinį ir balinantį junginį, todėl ši priemonė neatrodo tokia absurdiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kad pagydytų maliariją, III amžiaus gydytojai patardavo pacientams ant popieriaus rašyti žodį „Abrakadabra“ – kiekvienoje eilutėje vis viena raide mažiau. Ši popierių devynias dienas reikėdavo nešioti apvyniotą aplink kaklą, o tuomet paleisti pasroviui rytų kryptimi.
Kai kuris nors būdavo sužeidžiamas, žaizdą duodavo išlaižyti šuniui. Toks gydymo būdas nėra nepagrįstas, nes tyrimai yra parodę, kad šuns seilės turi fermentų, kurie suardo pavojingų bakterijų sieneles.
Patarimai iš medicinos knygų
Metų metais įvairiausi tekstai suteikdavo gydytojams patarimų apie įvairiausius gydymo būdus nuo dažniausiai pasireiškiančių negalavimų.
X amžiaus senąja anglų kalba parašyta medicininių receptų knyga „Bald’s Leechbook“ (dar žinoma kaip „Medicinale Anglicum“) kataraktą pataria gydyti ant akių tepant medų bei dedant gėlių žiemių kompresus. Patinusias akis reikėjo gydyti išpjaunant gyvo krabo akis ir uždedant jas ant paciento kaklo.
Britų evangelistas Johnas Wesley 1740-ųjų pabaigoje parašė knygą „Primitive Physick“, arba „An Easy and Natural Method of Curing Most Diseases“ („Lengvas ir natūralus būdas, kaip išgydyti daugumą ligų“). Astmos kankinamiems pacientams jis patardavo dvi savaites valgyti vien tik virtas morkas. Širdies permušimus jaučiantis žmogus turėjo gerti šaltą vandenį ir užsidėti ant krūtinės actu suvilgytą skudurą, o tada jį įelektrinti.
Norėdamas sustabdyti kraujavimą iš nosies, žmogus turėjo keletą pasirinkimų: pridėti prie nosies įkaitintą žarsteklį arba acte išmirkytą skudurėlį arba palaukti, kol kraujavimas liausis savaime.
1910 metais pasirodė daktaro Thomaso Jeffersono Ritterio knyga „Mother’s Remedies: Over One Thousand Tried and Tested Remedies from Mothers of the United States and Canada“ („Motinų vaistai: daugiau kaip 1000 išmėgintų ir patikrintų gydymo priemonių, kurias naudoja motinos iš Jungtinių Valstijų ir Kanados“). Be to, kad šienligei gydyti buvo rekomenduojamas kokainas (apie tai dar kalbėsime), šioje knygoje buvo ir ne tokių pavojingų patarimų. Pavyzdžiui, suskeldėjusias rankas buvo patariama tepti grietine, kurią prieš tai reikėdavo įvynioti į audeklą ir vieną parą palaikyti užkastą žemėje.
Trichofiliją Th. J. Ritteris patarė gydyti parako ir acto pasta, kuria reikėjo tepti pažeistą vietą.
Kokainas nuo šienligės ir dar daugiau
Nors šiandien kokainas yra uždraustas, kadaise jis buvo plačiai prieinamas. XIX amžiaus pabaigoje jis buvo naudojamas per akių operacijas, kai buvo pastebėta, kad keli lašai kokaino priverčia akį nejudėti, numalšina skausmą ir per operacijas sumažina kraujavimą.
Netrukus kokainas pradėtas naudoti ir kitais medicininiais tikslais. Jis buvo kaip priemonė, kuri neva gydo danties skausmą, depresiją, sinusitą, apatiją, alkoholizmą bei impotenciją. Kokaino buvo galima įsigyti toniko, pastilių arba miltelių pavidalu.
Kokainas buvo itin populiari priemonė nuo kosulio, šienligės, kataro ir kitų kvėpavimo takų ligų.
Kokainas netgi buvo vartojamas nuo nervingumo, galvos skausmų ir nemigos. Dėžutė kokaino kainuodavo 50 centų, taigi jis būdavo gana įperkamas.
Iki 1902 metų Jungtinėse Valstijose atsirado maždaug 200 tūkst. nuo kokaino priklausomų asmenų. Galiausiai 1914 metais Harrisono narkotikų aktas šią medžiagą uždraudė.
Heroinas – vaikams
XIX amžiaus pabaigoje paplito ir heroinas, kuris buvo reklamuojamas kaip morfino pakaitalas. Pardavėjai tikino, kad jis yra penkiskart efektyvesnis ir nesukelia tokios stiprios priklausomybės, nors vėliau paaiškėjo, kad priklausomybė nuo jo būna dvigubai didesnė.
1898 metais itin populiariu vaistu buvo heroinu padengtas aspirinas, skirtas karščiuojantiems, kosintiems ir nuo gerklės skausmo kenčiantiems vaikams.
Galiausiai, kai šio narkotiko pašalinis poveikis ir sukeliama priklausomybė tapo akivaizdūs, Maisto ir vaistų administracija 1924 metais jį uždraudė.
Mirtini vaistai
Jei heroinas ir kokainas sukeldavo pacientams priklausomybę, tai kiti vaistai sukeldavo net pacientų mirtį.
XIX ir XX amžiuje astma sergantiems žmonėms būdavo siūloma... rūkyti. Maža to, kad tai itin nesveika rekomendacija, į anų laikų cigaretes būdavo dedama ne tik tabako, bet ir vaistinių šunvyšnių (turinčių daug atropino) bei durnaropių (turinčių daug stramonio).
Chloroformas buvo dar viena priemonė, rekomenduota astmai gydyti (gal geriau žmonės dvi savaites būtų valgę tik morkas – tai bent jau neturėjo sukelti jokios žalos).
Gyvsidabriu šimtmečiais buvo gydomas sifilis, vidurių užkietėjimas bei gripas. Net jei gydytojai žinodavo, kad gyvsidabriu galima apsinuodyti, jie paprasčiausiai sumažindavo jo dozes.
XX amžiaus pradžioje kovai su sifiliu būdavo pasitelkiama maliarioterapija. Sergantieji sifiliu būdavo sąmoningai apkrečiami maliarija, kad prasidėjęs karščiavimas pražudytų temperatūrai itin jautrias sifilio bakterijas. Maždaug 15 proc. pacientų nuo tokio gydymo mirdavo, bet tų, kurie išgyvendavo, laukdavo reikšmingas pagerėjimas.
Radis kadaise buvo laikomas vaistu nuo artrito, impotencijos bei senėjimo. Jis taip pat būdavo dedamas į energinius gėrimus.
Savo 1910 metų knygoje Th. J. Ritteris nuo galvos skausmo pataria išgerti „nux vomica“, atskiesto šaukšteliu vandens. Šiandien ši medžiaga yra žinoma strichnino pavadinimu ir įeina į žiurkėms skirtų nuodų sudėtį.
Nuo trepanacijos iki lobotomijos
Dar prieš 7 tūkst. metų žmonėms kaukolėse būdavo pragręžiamos skylės – ši procedūra vadinama trepanacija. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad per šias skyles turėdavo pasišalinti piktosios dvasios, sukėlusios, kaip manyta, psichines ligas. Kiti spėlioja, kad šiuo būdu buvo gydoma epilepsija, galvos skausmai, pūliniai ir kraujo krešuliai galvoje. Neįtikėtina, bet yra įrodymų, kad po tokio gydymo kai kurie pacientai išgyvendavo.
XX amžiuje populiariu psichinėmis ligomis sergančių pacientų gydymo metodu tapo lobotomija. Walteris Freemanas išrado „prefrontalinę lobotomiją“, kurios metu per akiduobes į kaukolės vidų būdavo pragręžiamas arba įkalamas instrumentas, primenantis ploną ledo kirtiklį. Tokios operacijos tikslas būdavo suardyti jungtį tarp frontalinės smegenų skilties ir gumburo, nes manyta, kad ji yra atsakinga už žmogaus emocijas, ir ją suardžius, pacientas turėdavo tapti ramesnis.
1936 metais gyvam asmeniui jis atliko pirmąją operaciją ir ji buvo sėkminga, bet vėliau sekė daug nesėkmių. Mirtingumas, susijęs su šia procedūra, siekė 15 proc., o išgyvenusieji dažnai likdavo vegetacinės būklės.
Nepaisant graudžios statistikos, lobotomijos tapo populiarios – veikiausiai dėl to, kad prižiūrėti nuslopintus pacientus būdavo lengviau. Per patį lobotomijų piką 1949 metais Jungtinėse Valstijose buvo atliktos 5 074 lobotomijos operacijos. Beveik 60 proc. pacienčių buvo moterys.
Nors mus gali imti šiurpas nuo tokių praeities vaistų ir gydymo metodų, turėtume savęs paklausti: kurie šių laikų medikamentai ir gydymo būdai atrodys ne ką mažiau absurdiški ar šokiruojantys ateities kartoms?
