Laidoje „Pas Editą“ Katažina Zvonkuvienė net susigraudino, kai laidos vedėja Edita Mildažytė taip ją apibūdino.
KATAŽINA: Visa tai labai jautru ir paliečia širdį. Bet iš tikrųjų pirmą kartą esu šalia žmogaus, kuris įvardijo tą feniksą, nes širdyje visada tai jaučiau. Ne visada, gal paskutinius keletą metų, kad arba tai bus, arba taip yra, bet dar niekada garsiai šito niekas negirdėjo iš manęs pačios. Ir šiandien aš tai išgirstu iš jūsų lūpų. Ir man tai labai daug reiškia, nes iš tikrųjų taip ir yra. Aš tikrai lyg feniksas, kuris sudegė vienu metu, bet kuris pažadėjo sau, kad dar išskleis sparnus ir skris labai aukštai.
EDITA: Ir taip ir bus. Nekenčiu šios frazės „Kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius“, bet tai yra šventa tiesa, nes tik taip mes judame per gyvenimą. Seniau galvojau, kad skausmų upės nėra perbrendamos. Vis klausdavau draugių: „Ar aš kada nors dar juoksiuosi?“ „Ar būsiu laiminga?“ Ir taip, esu laiminga. Ir tu esi laiminga, nepaisant skaudžių išgyvenimų, kai per šias Velykas mirė tavo vyriausia sesuo Lilija.
KATAŽINA: Paskutiniais metais mes mažai matėmės, nedaug bendravome. Ji visada buvo polėkio mergina. Tik neseniai, kai ji apsilankė per Kalėdas, mes pakalbėjome seseriškai, atvirai ir taip, kaip paskutinį kartą buvom kalbėjusios tik mano paauglystėje. Šiandien atrodo, kad po kelių metų ji sugrįžo lyg atsisveikinti. Kad jos liga tokia progresuojanti, kad neaišku, sulauks ji senatvės ar ne – bet čia tik prielaidos. Buvo nuostabus laikas. Mes atnaujinome savo ryšį.
Prisimenu ir praėjusias Kalėdas, kurios, turbūt, širdyje išliks amžinai – paskutinį kartą tokia šeimos šventė buvo tik vaikystėje. Sėdėjome prie kalėdinio stalo pas mano kitą sesę – mama, mūsų šeimos.Visi giedojome kalėdines giesmes. Tai paskutinį kartą buvo mano vaikystėje – aš paimdavau gitarą ir mes giedodavome. Dabar atsivertėm – prisiminėm tuos tekstus. Mes visi šeimoje muzikalūs. Tai kai užtraukėme visos, Deivydo mama, kuri yra etnografė, sėdėjo ir gerte gėrė visa tai. Nuostabus buvo laikas, dabar tik viską noriu prisiminti tokiomis šviesiomis, ryškiomis spalvomis.
EDITA: Labai didžiuojuosi, kad mes išvis Lietuvoje jau pradedame suvokti ir išmokstame net ir mirties akivaizdoje prisiminti, kas buvo, kaip spėjome, kaip padarėme, kad susitikome, kad kažkas įvyko gero.
Yra nuostabus pasakymas, kad iš tikrųjų per gyvenimą mes einame tą patį kelią. Jeigu sutinkam, Dievas mus gražiai juo praveda, o jeigu priešinamės, tai tuo pačiu keliu kaip ožį bliaunantį pratraukia.
KATAŽINA: Čia visiška tiesa. Aš tuo tikrai šventai tikiu. Šie metai man tikrų tikriausi perversmo metai.
EDITA: Nes tu tiesiog išdrįsai pasakyti sau, kad būna visaip gyvenime, man taip atsitiko. Ir kai pasakei tai garsiai, tas pūlinys sprogo, nes yra baisu gyventi su tuo pūliniu, ar ne?
KATAŽINA: Baisu, Edita, labai baisu...
EDITA: Nes kaltini save ir aplinkinius?
KATAŽINA: Atrodė, gyveni miške pats vienas, su savo bėdomis ir bandai kapanotis taip, kaip išmanai pats, bet kelio nerandi. Pagalvodavau – ar aš šypsosiuosi kada nors? Man atrodė, kad gal greičiau jau pabaigti šį gyvenimą – buvo ir tokios mintys. Pačiai šiandien baisu visa tai prisiminti. Deivydas kažkada praeitą savaitę interviu išgirdo, kad aš užsidariusi tualete rėkdavau, kad nebenoriu gyventi. Sakė, tu rimtai taip rėkdavai? Sakiau – taip. Jis pasimetė, negalėjo suvokti, kad man iki tokio lygio blogai. Stengiausi nebūti maksimaliai savimi net jo akivaizdoje
EDITA: Aš tau pasakysiu, ko mane labai išmokė „Bėdų turgus“. Kartais žiūrėdavau į žmones, kurie, mano požiūriu, buvo atsidūrę beviltiškoje situacijoje, nepataisomai suluošinti ir t.t.. ir matydavau, kad jie nė kiek nepraradę gyvenimo džiaugsmo.
KATAŽINA: Ir aš pradėjau ieškoti kelio į save, kelio į džiaugsmus. Pamažu mane pradėjo džiuginti maži mažyčiai dalykėliai, kurie atrodytų kitiems visiškai nereikšmingi. Aš juos pradėjau pastebėti tik dabar, tik šiais metais, tik tą pusmetį paskutinį.
Dabar aš esu aš, jau nesigėdiju savo jausmų, nesigėdiju kaip aš atrodau, nesigėdiju to, ką aš dainuoju ir kaip apsirengusi lipu į sceną.
Aš turiu labai daug žaizdų, kurias pradėjau gydyti tik neseniai. Ir čia visiškai nebuvo tik dėl sūnaus, ne tik dėl Donato aš pradėjau jas gydyti. Dėl daugelio priežasčių. Ačiū Dievui, kad tos drąsos, suvokimo, supratimo pakako pripažinti, kad su manim kažkas negerai, kad reikia pirmiausiai padėti sau, o aš norėjau išgelbėti visą pasaulį.
EDITA: Bet kiek tu įkvėpimo tuo savo prisipažinimu kitiems žmonėms suteikei, kiek tu padrąsinai žmonių.
KATAŽINA: Netikėjau, kad sulauksiu tiek atsiliepimų, žinučių, skambučių, laiškų.Tiesiog nesitikėjau... Negalėjau emociškai nurimti, gal virš mėnesio kokio gero. Kiekvieną dieną verkiau, bet verkiau iš laimės. Tiesiog atsibusdavau ir galvodavau, Dieve, vos prieš kelis mėnesius aš negalėjau pakelti rankos ar kojos, nes nuo ankstyvo ryto jasudavausi jau pavargusi, nes buvau tiek užsidepresavusi. Ir staiga aš kiekvieną mielą dieną, kiekvieną rytą keliuosi ir dėkoju Dievui už tai, kad gyvenu puikų gyvenimą.
Visą laidą žiūrėkite čia:
