„Čia mes visi jau ilgai laukiam, paskutinė esu aš,- kovingu tonu atsiliepė nenuspėjamo amžiaus pavargusio, bet gražaus veido moteris, pagal aštuoniasdešimtųjų metų stilių sugarbanotais, šviesiai padažytais plaukais.
„Ten dabar be eilės įėjo žmogus su dideliu krepšiu”,- dviprasmiškai šyptelėjusi garsiai paaiškino man, kai prisėdau šalia. Tik prie šios pacientės buvo tuščia vieta atsisėsti. Tipiška, pasipūtusi anų laikų miesčionė - pamaniau, paslapčiomis nužvelgusi jos rusiško aukso papuošalus: ilgą grandinėlę su kryželiu, laikroduką ir porą skoningų, kažkada brangiai kainavusių žiedų, ant gražiai sutvarkytų prakaulių rankų.
„Tikriausiai tas pacientas turi daug problemų“,- atsakiau, nenorėdama veltis į didelių krepšių nešimo gydytojams diskusiją ir įnikau į atsineštos pratęsti medicininės knygelės įrašus. Jaučiau į save įsmeigtą tiriamą žvilgsnį ir iš mandagumo atsisukau į neatlyžtančią kaimynę pradėdama pokalbį apie rudeninių orų kaitą. Ji pritarė, kad ligoniams tai ištverti ypač sunku. Paaimanavo, kiek mirčių aplinkui, ir pradėjo pasakoti, kad pati esanti net du sykius prikelta kaip Kristus iš mirties patalo. Susidomėjau iš kur tas moters įkvėpimas nugalėti mirtį.
Kornelija papasakojo, kad savo septyniasdešimtmečio jubiliejų minėjo kardiochirurgijos skyriuje, kur jai buvo atlikta labai sudėtinga širdies operacija. Sunki ligonė buvo susitaikiusi su mintimi, kad gali ir visai nepabusti po devynias valandas trukusios narkozės. Tačiau ji tvirtino, kad negalėjo sau leisti numirti, kas gi rūpinsis vargšu Rimučiu?
Pasirodo, Rimutis jos vienturtis sūnus, kurį gimdydama būdama devyniolikos, liko visam gyvenimui sužalota neapdairiai vaistus suleidusios medikės. Į veną pateko daug oro. Ji buvo beveik mirusi, tačiau reiklus kūdikio verksmas ir motiniškas instinktas pažadino jauną gimdyvę iš komos. Gimdymo namuose praleido keletą savaičių. Gydymo įstaiga buvo sunerimusi, gimdymą priėmusi gydytoja žadėjo pasirūpinti jos tolesniu gydymu bei invalidumo parūpinimu...
Grįžus su naujagimiu namo, vėl pajuto neapsakomus skausmus, negalėjo nė pajudėti, nė tinkamai pasirūpinti kūdikiu. Pati būdama diplomuota akušerė suvokė, kad tai labai pavojingi simptomai. Kreipėsi į gydymo įstaigą, ten jai buvo skirtas gydymas ir pripažintas invalidumas.
„Vieni medikai vos nepražudė, kiti stengiasi prikelti“, - apie savo karčią patirtį pasakojo moteris, kalbėdama apie nelemtą medikės klaidą, sugriovusią visą jos gyvenimą. Pavertusį jį nesibaigiančią odisėja po tuometines gydymo įstaigas.
Mintyse pateisinau jos kovingą pozą prie gydytojo kabineto durų, ji daug metų įpratusi grumtis ne tik už save.
Nuo tada Kornelija pasiligojusi visam likusiam gyvenimui. Pagal tuometinius įstatymus invalidumo pensijos gauti negalėjo, nes visiškai neturėjo darbo stažo. Dirbti pagal specialybę jėgų visiškai neturėjo.
Jauna šeima vertėsi vos sudurdama galą su galu.. Negana to, vyras ėmė baisiai gerti, taip norėdamas stiklelyje paskandinti užgriuvusius rūpesčius. O į sergančios, jam lovoje nenaudingos, žmonos priekaištus vis dažniau atsakydavo kumščiais. Neištvėrusi smurto pasiligojusi moteris su Rimučiu ant rankų išėjo kur akys mato. Laikinai prisiglaudė pas buvusią kurso draugę.
Draugė ją rekomendavo namuose prižiūrėti reumato susuktos jos viršininkės mamos. Pati iš skausmo sukandusi dantis, ligonei leisdavo vaistus, dėjo kompresus ir guodė. Paskui, kiek pagerėjus sveikatai, kad gautų butą, įsidarbino didžiulėje sovietinei karo pramonei dirbusios gamyklos medicinos punkte. Ten susipažino su vadovaujančias pareigas užimančiu savo antruoju vyru, kuris posūniu rūpinosi kaip savo vaiku.
Kornelijos gyvenimas tapo šviesesnis, vyro rūpesčiu ji buvo gydoma pačiose geriausiose tuometinėse sanatorijose ir kurortuose. O svarbiausia jai buvo tai, kad vienturtis sūnus, vienintelė paguoda senatvėje, turėjo viską.
Patylėjusi Kornelija, sunkiai atsiduso.
„Sūnus tapo alkoholiku, vos tik gauna kažkur litą, tuoj geria juodai”, - pašnabždomis pasakė ji, kietai sučiaupusi lūpas. Alkoholiko šeima išbandė daugybę pagalbos būdų: blaivino, bandė gydyti homeopatinėmis priemonėmis, prašė, maldavo eiti gydytis rimčiau.
„Net per vienturtės dukros vestuves prisigėrė iki žemės graibymo, padarė jai didelę gėdą. Niekas negelbsti, nes jis pats nenori gydytis", - pratarė moteris, kai ėmiau jai vardinti galimos pagalbos būdus sergantiems alkoholizmu. Žmona su dukra jį paliko. Motinos padovanotas ir išlaikomas butas dažnai virsta girtuoklių landyne.
„Mano širdis vos plazda, bet kitaip negaliu, kol gyva, turiu sūnumi rūpintis. Gal įvyks stebuklas…”- pratarė moteris, pakilusi nuo suolo, prasivėrus gydytojo kabineto durims ir pakvietus ją užeiti…
Negalėjau pamiršti šios istorijos vien todėl, kad panašius jausmus išgyvena tūkstančiai Lietuvos šeimų, kenčiančių dėl artimųjų alkoholizmo. Kas supras ir išgirs šios motinos, pasiryžusios už savo sūnų paaukoti sveikatą ir gyvybę, širdies aimanas. Kas įvertins tas materialias išlaidas dėl alkoholikų gydymo ir reabilitacijos ir jokiu matu neišmatuojamas jų artimųjų sielvarto gelmes, patirtas kančias?
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, pernai beveik tūkstantis asmenų pirmą kartą užregistruoti susirgę alkoholine psichoze ir 1,7 tūkst. asmenų – lėtiniu alkoholizmu. Praėjusių metų pabaigoje gydymo įstaigų apskaitoje iš viso buvo 3,6 tūkst. asmenų, sirgusių alkoholine psichoze ir beveik 51,7 tūkst. lėtiniu alkoholizmu. Palyginus su 2011 metais sergamumo alkoholine psichoze rodiklis išaugo 19,9 procento.
Alkoholis tebegeriamas kibirais tikrąja šia žodžio prasme. Dar labiau pribloškiantys Lietuvos statistikos departamento duomenys, patvirtinantys, kad pernai kiekvienas šalies gyventojas, įskaitant ir kūdikius, suvartojo vidutiniškai 13 litrų, o vienas penkiolikmetis ir vyresnis gyventojas – daugiau negu 15 litrų legalaus absoliutaus 100 proc. alkoholio. Tai sudaro net po 0,3 litro daugiau negu užpernai. O kiek dar suvartojama nelegalaus alkoholio?
Už šių skaičių slypi tūkstančiai tokių, kaip Kornelijos kančios, tragedijų, praradimų istorijų. Kas sustabdys šios ir kitų motinų kančios okeaną, diena po dienos praryjantį tūkstančius žmonių? Ar neverta dėl to skambinti visais pavojaus varpais?
