Karališkos šeimos tragedija – princesė buvo priversta atsakyti visiems savo jaunikiams ir tapti savo motinos tarnaite

Sunku ir patikėti, kad taip galėjo nutikti ne kokioje kitoje, o karališkoje šeimoje ir priverčia susimąstyti, kaip toli gali nueiti motinos globa. Tai puikiai įrodo princesės Viktorijos gyvenimo istorija.

Princesė Viktorija buvo antroji karaliaus Edvardo VII, tuometinio Velso princo, ir Danijos karaliaus Kristiano IX ir Luizės Heseno-Kaselio dukters Aleksandros Danės antroji duktė ir ketvirtasis vaikas. Ji gimė 1868 m. liepos 6 d. Marlborough House, Velso princo ir princesės rezidencijoje Londone.

Ją 1868 m. rugpjūčio 6 d. pakrikštijo Londono vyskupas Arčibaldas Kempbelas Taitas ir suteikė Viktorijos Aleksandros Olgos Marijos vardą, tačiau šeimoje ji buvo vadinama Torija, kad skirtųsi nuo savo tetos, Prūsijos kronprincesės Viktorijos.

Įvairūs šaltiniai teigia, kad princesės Viktorijos motina Aleksandra turėjo savų planų mergaitės atžvilgiu. Dar ankstyvoje vaikystėje, kai Viktorija eidavo žaisti su kitais vaikais, motina būtinai paprašydavo tarnaitės ją pakviesti. Tačiau šiai atėjus pas motiną, ji sakydavo, kad jau neprisimena, kodėl ją kvietė. Toks motinos elgesys tęsėsi ir tęsėsi, tačiau Viktorija visada jai paklusdavo. Galbūt jau tada ji pradėjo jos interesus iškelti aukščiau už savo.

Laiminga vaikystė

Visais kitais atžvilgiais Viktorija nedaug kuo skyrėsi nuo savo bendraamžių. Ji augo smalsus ir protingas vaikas, mokėsi namuose kartu su seserimis. Mergaitė gavo puikų išsilavinimą: mokėjo kelias kalbas, gerai išmanė istoriją ir, žinoma, etiketo taisykles. Kartu ji domėjosi daugeliu dalykų, kurie nebuvo įtraukti į privalomų dalykų sąrašą. Princesė augo Marlborough House ir Sandringhame, prižiūrima auklėtojų. Kartais vasarą ji praleisdavo Danijoje, savo motinos tėvynėje.