aA
Gruzinai turi Pirosmanį, lietuviai – Eleną Kniūkštaitę. Ši tapytoja, savo kūrybą parodose pristatanti nuo 1974-ųjų, yra viena įžymiausių Lietuvos tautodailininkių. Elena pasižymi savitu pasaulio matymu, kuriame tikrovės ir vaizduotės klodai taip neatskiriamai susipynę, kad sukuria naują magišką realybę. Drobėje žydinti garšva gali prilygti medžiui, o mėnesienos sodas, kuriame svajoklis angelas dūdele groja paukščiams, netikėtai sugrąžina tau ant lūpų seniai užmirštą vyšnių sakų skonį...
Elena Kniūkštaitė
© E.Katino nuotr.

Dailininkė dar prieš ketvirtį amžiaus buvo įtraukta į Pasaulinę naiviojo meno enciklopediją, išleistą Londone. Ji yra apdovanota Pauliaus Galaunės vardo Kultūros ministerijos premija, 2004 metais tapo respublikinio Adomo Varno tapytojų konkurso laureate. Pernai Tautodailininkų sąjungos fondas išleido apie Eleną Kniūkštaitę solidžią monografiją su svarbiausių jos darbų spalvotomis reprodukcijomis.

Elenos Kniūkštaitės paveikslai pabuvojo Paryžiuje, Maskvoje, Vengrijoje, jų yra įsigiję muziejai, kolekcininkai, privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje. Tapytojos kūriniai eksponuojami ne tik tautodailės parodose, bet ir ne sykį galerijose buvo pristatyti kartu su garsių profesionalų – Šarūno Saukos, Henriko Natalevičiaus, Algirdo Griškevičiaus, Stasio Jusionio, Vinco Kisarausko ir kt. kūryba, taip tarsi pripažįstant, kad ne diplomo turėjimas, o talentas įrašo į dailininkų luomą.

Rumšiškės – darbo ir įkvėpimo šaltinis

Elena yra baigusi fotografijos mokslus Vilniaus technologijos technikume, o tapyti mokėsi tik dailės mėgėjų studijoje „Paletė“ pas dailininką Rimą Bičiūną. Jau daugiau kaip tris dešimtmečius ji gyvena Rumšiškėse ir Liaudies buities muziejuje dirba restauratore.

Anksčiau Elena Kniūkštaitė turėjo savo kūrybinę dirbtuvę vienoje iš muziejaus trobų. Tačiau ten trūko šviesos, o žiemą – šilumos. Dabar dailininkė pasitinka mus šviesioje studijoje, pristatytoje prie jos gyvenamojo „alytnamio“.

„Dar tik metai, kai turiu šią kūrybinę patalpą. Per dvejus metus ją savo rankomis man pastatė sūnus Bernardas. Nors yra baigęs ekonomiką, viską pats padarė, tik stogui dengti samdėme meistrą“, – pasidžiaugia tapytoja. Drauge apžiūrinėjame daugybę seniau nutapytų ir visai naujų paveikslų.

Pasak Elenos kūrybą analizavusių dailėtyrininkų, jos darbuose atsispindi savita liaudiška pasaulėjauta, gilus žmogaus būties suvokimas. Iš ko parodų salėse išsyk atpažįsti – taip, čia neabejotinai Elenos Kniūkštaitės paveikslas? Iš nemažo formato („mažų tapyti nemoku, nebent natiurmortą su gėlėmis“), vaizdų dekoratyvumo, metaforiškumo, įtaigaus kolorito, melancholiškos nuotaikos ir... iš ypatingos šviesos – ji tarsi atkeliavusi iš sapno ar regėjimo.

Kūriniai skiriasi tapybos maniera, kompozicija, koloritu, bet visi jie giminingi tuo, kad spinduliuote spinduliuoja ramybės, paslaptingo grožio ir harmonijos aurą.

Elenos dirbtuvėje kaip didelės šeimos nariai gyvena 1982–aisiais tapytas vaikiškas sūnaus Bernardo geltonu paltuku portretas, Šventasis Pranciškus su garniu, vieniša katytė ant palinkusio medžio, ilgabarzdis Ganytojas su kaimene avelių ir... visas pulkas angeliukų. Jie tokie ypatingi menininkės kūrybos personažai, kad apie juos kiek vėliau pasišnekėsime atskirai.

„Dabar jau ruošiuosi savo jubiliejinei parodai, kuri kitąmet bus surengta Kauno paveikslų galerijoje. Tuo rūpinasi „Eglės galerija“, kurioje neseniai eksponavau savo kūrybą. Prieš tai buvo kūrybinė pauzė. Paveikė stresas, nuovargis: ne paveikslai galvoje, kai sunkiai sergančią mamą ant patalo reikėjo slaugyti“, – santūriai prasitaria Elena. Paskui ji mosteli ranka į kabantį ant studijos sienos paveikslą „Giminės“ (1974). Jame jauni išlikę jos tėtis ir mama, dėdės ir tetos, o šalia jų prigludusi pačios Elenos vaikystė su ilgu atlaidų saldainiu rankoje ir blizgančiu dviračiu... Tai vienas pirmųjų būsimosios garsios menininkės paveikslų, nutapytas pagal 1955–aisiais darytą šeimos nuotrauką.

Pradžioje buvo fotografija

„Gimiau ir iki aštuoniolikos metų pragyvenau Žadeikiuose. Paprastas, niekuo neišsiskiriantis gatvinis Žemaitijos kaimas...“ – sako Elena. Baigusi Kartenos vidurinę, išvažiavo mokytis į Vilnių. Piešti patiko nuo vaikystės, bet kalvio ir siuvėjos dukrai iš provincijos tokia svajonė pasirodė gal per drąsi. Kadangi domino ir fotografija, ėmė ją studijuoti Vilniaus technologijos technikume. „Baigusi mokslus keletą metų dirbau sostinėje fotoateljė. Man patiko daryti tik portretus, bet tokio darbo buvo nedaug. Grupinių nuotraukų nemėgau, o vestuvininkai plūdo kaip nuo konvejerio.

Kokia čia kūryba – tik spėk sustatyti visus...“ – prisimena Elena. Atgaiva tapo mėgėjiška dailės studija „Paletė“, kur mergina gavo dailės pagrindus, sulaukė profesionalų paskatinimo kurti, ėmė dalyvauti parodose. Gaudavo knygų apie garsiuosius pasaulio tapytojus primityvistus – gruziną Niko Pirosmanišvilį, prancūzą Anri Ruso, kurių paveikslai jaunystėje jai darė nemažą įtaką.

Ypač savamokslę dailininkę palaikė, drąsino garsus tapytojas Vytautas Ciplijauskas. Kai Elena nuo chemikalų gavo alergiją ir negalėjo dirbti fotoateljė, užgriuvo dar viena bėda – žuvo tėvas. Tada V. Ciplijauskas gabią, kūrybingą merginą rekomendavo dirbti neseniai įkurtame Liaudies buities muziejuje, kur ji gavo ir butą.

Taip 1976–aisiais Elena Kniūkštaitė atsidūrė Rumšiškėse, miniatiūrinėje visos senosios Lietuvos kopijoje. Į jos paveikslus persikėlė muziejaus trobos, malūnai, tilteliai, peizažo motyvai, gėlės ir medžiai. „Impulsas kūrybai man turi ateiti iš gamtos – pamatytas namas, saulėlydis, dangaus šviesa“, – sako tapytoja. Tačiau paveikslas – jau antrinė tikrovė, perkurta tapytojos vaizduotėje.

Elena netapo lauke iš natūros. Juodu tušinuku kartais pasipaišo eskizus, kuriuose užfiksuoja gimusį sumanymą. Nenuėjo veltui ir fotografės žinios bei patirtis – jų dėka tokia aiški, tvirta Elenos Kniūkštaitės paveikslų kompozicija ir toji ypatinga jų šviesa, padedanti be žodžių pasekti sumanytą istoriją.

Angelai gyvena žmonių gyvenimą

Portretai, natiurmortai, peizažai, sakraliniai siužetai – Elena Kniūkštaitė save yra išbandžiusi kurdama įvarius žanrus. Jau dešimt metų, kai jos paveiksluose apsigyveno angelai, kurie elgiasi kaip žmonės. Renka obuolius, meškerioja, globoja išmestą šunytį, valgo vyšnias, dirba darže, groja dūdelėmis, veda iš ganyklos karvę...

Pavargę po darbų prisėda ant suoliuko pailsinti klumpelėmis apautų mažų kojelių... Tie paveikslai labai jaukūs, dvelkiantys švelnumu, ramybe. Ir – paslaptimi, kuri tarsi veda žvilgsnį ir mintį tolyn, už drobės rėmo... Kur? Gal atgal į vaikystę, gal į amžinųjų vertybių ir tiesų, kurias žmonija jau baigia pamiršti, pasaulį?...

„Pirmus du paveikslus su angelais nutapiau 1999–aisiais. Pamenu, važiavau dviračiu, aplink visur žydėjo kvepiančios garšvos. Ir kažkaip sąmonėje susiprojektavo vaizdinys – du angeliukai tarp baltų garšvų, grojantys dūdelėmis“, – prisimena Elena.

„Man angelas – ne religijos objektas, o gėrio simbolis. Gamtos sudvasinimas. Kai peizaže yra angelas, gamta tarsi šventa. Žmogaus figūra subuitintų. Kodėl nutapiau „Angeliuką su karve“? Nes moteriškė, vedanti karvę, būtų visai kas kita. Buitiška. Nors... šiandien žmogus su karvute jau irgi yra kaip ir šventas. Jų taip mažėja. Matėte, kaip eina žmogus su karve? Lėtai, kantriai, derina žingsnį prie gyvulio. Ta eisena tarsi meditacija...“ – kalba dailininkė.

Rodydama visomis rudens aukso spalvomis švytintį peizažą, savotiškai interpretuotą kaip padėkos gamtai mišias, Elena sako, kad artėjant žiemai jai visada norisi geltonų spalvų. Ji prisimena ir šio įspūdingo paveikslo gimimo istoriją. Sako ėjusi rudens vakarą Rumšiškėse pro seną slyvų sodą, apšviestą žibintų. Tie rudi ir geltoni medžių vainikai atrodė kaip koks paauksuotas altorius. „Pagalvojau: ką dar nupiešti tame peizaže, kad jis neatrodytų tuščias, negyvas? Norėjau katiną. Bet lyg ir per buitiška pasirodė. Taip paskui po slyvomis atsirado angelai su monstrancija ant stalelio.“

Elenai Kniūkštaitei yra tekę kurti paveikslų ir pagal užsakovų pageidavimus. Vienas keisčiausių užsakymų – iš nuotraukos nutapyti būsimojo paveikslo gavėjo namą.

„Tai buvo pats paprasčiausias baltų silikatinių plytų namas, kokių Lietuvoje tūkstančiai. Užsakovas turėjo gražių ketinimų bičiuliui jubiliejaus proga padovanoti paveikslą, kuriame pavaizduoti jo namai. Bet man galvosūkis – už ko užsikabinti? Iš pradžių nervinausi, o paskui pasidarė įdomu. Nuotraukoje prieš namą buvo toks senoviškas gelžbetoninis elektros stulpas su atrama. Užsakovas priminė – tik nepieškit to stulpo. O man tai jau detalė. Liko paveiksle tas stulpas, o nuo jo sklido žibinto šviesa, apšviečianti keliuką link jubiliato namo ir juo ateinančius angeliukus su krepšiu... Užsakovas iš pradžių stebėjosi, o paskui kuo toliau, tuo labiau jam patiko. Tik paveikslo gavėjo reakcijos nežinau“, – pasakoja Elena.

Dailininkės paveikslų žmonės įsigyja ir vežti dovanų į užsienį. Dažniausiai tai būna siužetai su angeliukais ir kaimiškomis sodybomis. Elena Kniūkštaitė sako neužsirašinėjanti, kas iškeliauja iš jos namų. Paveikslai, kaip ir užaugę vaikai, pradeda savarankišką gyvenimą.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Juozaitis įspėja apie artėjančią emigracijos bangą ir siūlo mokyklose pradėti karinį mokymą (107)

Prezidento posto siekiantis filosofas, politikas ir rašytojas Arvydas Juozaitis teigia, kad vidaus...

Kilkaus nužudymo byloje – netikėtas posūkis: Baltrūnui, jo žmonai bei draugui panaikinti įtarimai (123)

Ketvirtadienį Aivaro Kilkaus nužudymo byloje įvyko permainos – Laurynui Baltrūnui, Daivai...

Lukašenka siunčia žinią JAV: štai čia maža nepasirodys, Maskvai ir Minskui teks reaguoti (65)

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka mano, kad jo šaliai drauge su Rusija būtina...

Dakare rankas susilaužęs Bardauskas deda tašką motociklininko karjeroje (3)

Šiurpūs sužalojimai, gausybė metalinių įtvarų ir kol kas nė vienos nakties, per kurią bent...

Karolinos Toleikytės mamos atvira išpažintis apie dukrą: kai ji praeidavo, vyrai netekdavo žado, o merginos piktai nužvelgdavo (134)

Tik mamos supras, ką reiškia vieną dieną savo mergaitei dar pinti kasas, o kitą – matyti ją...

Mylimajai Kenijoje pasipiršęs Mantas Katleris – apie kelionės „užkulisius“: Aistė tik per plauką nerado žiedo (8)

Atostogas Kenijoje komikas, internetinės laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ vedėjas Mantas...

Mitybos specialistė: jūs storėjate ne nuo kalorijų, o nuo savo emocijų

Nemaža dalis trenerių žmogaus sudėjimą vertina gana paprastai: per didelis kalorijų kiekis...

Rezonansinėje kyšininkavimo byloje – pokyčiai: į laisvę paleisti trys teisėjai ir vienas advokatas (422)

Rezonansinėje kyšininkavimo byloje į laisvę paleisti trys teisėjai ir vienas advokatas,...

Išmaišęs pasaulį grįžo į Palangą: čia mes turime tai, apie ką net nesusimąstome (38)

Susikrauti lagaminą ir išvykti gyventi į kitą šalį net nemokant vietinės kalbos, nežinant, ką...

Šarūnas Marčiulionis – valstiečių sąraše į Europos Parlamentą? papildyta (334)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) penktadienio popietę patvirtins visą kandidatų...