aA
Kai Violetai Ilgūnei diagnozavo vėžį, sūneliui nebuvo ir metų. Emigracijoje tuo metu gyvenusiai moteriai draugė tik po kelerių metų išdrįso prisipažinti: „Žinai, kai pamačiau tave tada ligoninėje su tuo prijungtu aparatu, tikrai pagalvojau – numirsi, neišgyvensi. Kalbėjau su tavimi, o įsivaizdavau, kaip tavo sūnus auga vienas... Tik su tėčiu....“. Savo istorija moteris dalijasi DELFI paskelbtame konkurse „Įveikiau vėžį“.
Violeta Ilgūnė
© DELFI / Rafael Achmedov

Mano vardas – Violeta. Nepasakyčiau, kad mėgau savo vardą. Kažkodėl tais postsovietiniais laikais man atrodė, kad geriau būčiau buvusi Jūrate, Jurga ar Egle. Tada lengviau būčiau pritapusi prie klasės draugų, vėliau bendrakursių ar darbe. Juk visuomet lengviau kaltinti kitą dėl savų nesėkmių negu pačiam prisiimti atsakomybę. Nors kokią atsakomybę tu gali prisiimti būdamas vaiku, jei net nežinai, kas tai yra? Kiek save pamenu, visada norėjau būti dėmesio centre, kažkuo išsiskirti iš kitų arba, kad mane išskirtų, pastebėtų, pagirtų. Matyt, visuomet kažko trūko. Galbūt pasitikėjimo savimi? Nors dauguma, kurie mane pažįsta ar pažinojo, pasakytų, kad visada buvau „ne pėsčia“ ir ko jau ko, o pasitikėjimo savimi turėjau apsčiai. Tačiau taip atrodė iš šalies. Viduje aš išgyvenau visiškai kitas emocijas nei matė aplinkiniai.

Mano ligos ir pasveikimo istorija neįmanoma be vaikystės ir jaunystės prisiminimų. Esu giliai įsitikinusi, kad visi patirti išgyvenimai turėjo įtakos mano ligai. Dar mokykloje pradėjau austi mintį apie studijas kuo toliau nuo gimtojo miesto. Galbūt sostinėje, maždaug už 300 kilometrų nuo gimtųjų namų, kuo toliau nuo mokyklos, patyčių, kuo toliau nuo tėvų, nuo tos vietos, kur visada jaučiausi nesuprasta ir nelaiminga. Troškau kuo greičiau tapti savarankiška, pabėgti ir pamiršti vaikystės nuoskaudas, nemeilę ir tą tuštumą užpildyti kažkuo kitu. Pamenu, dar paauglystėje svajojau tapti žurnaliste. Ne bet kokia, o būtent karo žurnaliste. Visuomet norėjosi vaikščioti ant skustuvo ašmenų. Bet mano svajonės baigėsi tik rašinėliais „Lietuvos pionieriaus“ laikraščiui bei pirmuoju uždarbiu dar rubliais ir kapeikomis. Bet kaip aš tuo didžiuodavausi! Mano nuotraukos kabėjo tėčio darbovietės darbuotojų gabių vaikų garbės lentoje.

Deja, savo svajonės neįgyvendinau. Nebuvau tokia stipri ir nesiekiau įgyvendinti tai, ko troškau. Net ir vėliau savo didžiulį troškimą tapti žurnaliste iškeitusi į paruošiamąsias architektūros studijas, mečiau ir šią idėją. Nežinau, kaip dabar būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu tada būčiau paprieštaravusi tėvų norui studijuoti informacines technologijas. Tuo metu kompiuteriai buvo pačioje užgimimo stadijoje ir visi aplinkiniai kalė į galvą, kad būtent jie užkariaus pasaulį. Jie ir užkariavo, bet kas man iš to? Taip ir dvejodama „savo ne savo“ pasirinkimu baigiau magistrantūros studijas. Dirbau, tęsiau studijas doktorantūroje, ieškojau laimės, meilės, gyvenau kaip dauguma kitų mano pažįstamų. Bet niekada nebuvau tokia kaip dauguma. Beveik visi sukūrė šeimas, susilaukė vaikų, lipo karjeros laiptais... O aš vis paslysdavau kur nors. Patekdavau tik į man būdingas situacijas, iš vieno konflikto visomis keturiomis grimzdavau į kitą. Nors, rodos, pati to nenorėdavau.

Pagaliau, būdama šiek tiek virš trisdešimties, sutikau jį. Gražų, sportišką, karinių struktūrų atstovą. Negaliu apsakyti to jausmo, kai pirmą kartą pamačiau savo būsimą vyrą. Bet tikrai širdimi pajutau, jog tai Jis. Mano žmogus. Daug visko kartu patyrėme ir išgyvenome. Beveik abu tuo pačiu metu buvome atleisti iš darbo. Įsipareigojimai bankui, ateities nežinia. Visa tai privertė vyrą emigruoti ir ieškotis laimės svetur. Ką čia laimės, darbo... Po gerų metų besilaukdama septintame mėnesyje ir aš susikroviau lagaminus. Kaip dabar pamenu savo kelionę. Didžiulis pilvas ant nosies, krūva daiktų sename pasate, katinas užantyje, keltas, tūkstantis kilometrų už vairo ir vyras šalia. Tik ant motociklo. Juk ištekėjau už baikerio.

Violeta Ilgūnė
Violeta Ilgūnė
© Asmeninio albumo nuotr.

Netrukus emigracijoje gimė sūnus. Gimdymas buvo sunkus, pogimdyvinės traumos, kalbos barjeras, vakarai be draugių, su pirmagimiu ant rankų. Sūnų kankino nuolatiniai diegliai. Visas dienas praleisdavau su juo ant rankų. Iki pietų ramu, po pietų šokam tango ir taip iki vėlumos, kol grįžta vyras. Prie viso to prasidėjo nuolatinis kraustymasis ieškant geresnio būsto. Neslėpsiu, buvo sunku. Norėjosi sugrįžti namo, pabėgti, išsiverkti ant peties. Bet nebuvo kam. Nuolat jaučiausi pavargusi, mieguista, emociškai nestabili. Viską suversdavau pogimdyviniam laikotarpiui. Apie fizinius pokyčius jau nekalbu. Priaugtas svoris, begalinis saldumynų noras, mityba „pievos“, karpos ant viso kūno, galvos grybelis ir daugelis kitų faktorių privedė prie tos dienos, kai maitindama krūtimi sūnų netyčia kairėje kaklo pusėje užčiuopiau padidėjusį limfmazgį. Kaip šiandien pamenu vyro reakciją: „Nekreipk dėmesio, man dažnai taip būna. Peršalai. Išgerk vaistų, viskas praeis.“

Bet vidinis balsas nedavė ramybės. Turėdama laisvą minutę, puoliau prie interneto ieškoti, ką galėtų reikšti tas padidėjęs limfmazgis. Visagalis Google nurodė tris galimas priežastis: tuberkuliozė, skydliaukės problemos arba vėžys. Nors protu bandžiau atmesti onkologiją, tačiau nuojauta sakė ką kita. Likimo ironija, bet Universitetinės ligoninės gydytojo skambučio sulaukiau savo sūnaus pirmojo gimtadienio dieną. Šiuo metu sūnus eina devintus metus. Daug laiko prabėgo, tačiau šių išgyvenimų neįmanoma pamiršti. Kažkokios detalės išblėsta, bet esminiai dalykai ir tai, kad buvo diagnozuotas vėžys, lieka. Kažkur giliai pasąmonėje visada žinai, jog sirgai. Neįmanoma žodžiais apsakyti to jausmo, kai gydytojas pasako: „Jums vėžys.“ Vėžys? Koks vėžys? Man? Nesąmonė!!! Negali būti jokio vėžio. Man tik 37! Vėžiu serga tik seni žmonės!

Maždaug tokie žodžiai pasipylė iš mano lūpų. Ašaros, rėkimas, neigimas, isterija. O kaip kitaip galėtų būti? Juk diagnozė – vėžys daugumai iš mūsų asocijuojasi su mirties nuosprendžiu. Net grįžusi namo bandžiau viską suversti kalbos barjerui, klaidingam vertimui. Neigimo etapas persivertė į kaltinimus. Kaltinimus kitiems, klausimus, kodėl aš, o ne kiti? Na taip, nebuvau tobula, šilkinė, bet buvo, yra ir bus už mane blogesnių. Juk nebuvau pati blogiausia šioje žemėje. Tai kodėl susirgau? Kodėl dabar turiu numirti net nesulaukusi savo sūnaus antrojo gimtadienio? Žemė man slydo iš po kojų, viską mačiau juodomis spalvomis. Nuvesdavau sūnų į darželį ir verkdavau šalia rengdama jį. Juk laviravau tarp gyvenimo ir mirties. Nežinojau, ar sulauksiu vakaro ir vėl pamatysiu sūnų. Tik tada pradėjau suvokti gyvenimo dovaną, gyvenimo skonį. Pradėjau užuosti kvapus, kurių niekada nejausdavau, pastebėti, kaip šerkšnas gula ant medžių, jausti kylančią ar besileidžiančią saulę. O kur buvau anksčiau? Plaukiau pasroviui, sukausi kasdienybės karuselėje, kaip ir dauguma kitų. Namai – darbas – susitikimai su draugais – šeima – ir vėl ryte darbas. Savaitgaliais kažkas naujo. Pirmadienį vėl ta pati rutina. Likimo ironija, bet liga atvėrė akis. Bandžiau „minti ant stabdžių“, gyventi čia ir dabar, negalvoti apie ateitį, prisiminti maldas, Dievą. Visgi, kokie mes, žmonės, dievobaimingi.

Onkologiniams ligoniams skirtoje konferencijoje
Onkologiniams ligoniams skirtoje konferencijoje
© Asmeninio albumo nuotr.

Neilgai trukus po gydytojo skambučio jau sėdėjau jo kabinete. Tai buvo 2012 m. rugsėjo mėnuo. Tada man buvo diagnozuotas paskutinės stadijos ryklės vėžys, paskirti 6 chemoterapijos seansai ir švitinimas. Chemoterapijos bijojau kaip velnias kryžiaus ir iš karto atsisakiau. Gydytojai ilgai įkalbinėjo, sakė, jog gydymas be chemoterapijos neturi efekto. Tačiau mano sprendimas buvo tvirtas.

Atsisakiau ir limfmazgio šalinimo operacijos. Nors jau gulėjau ligoninėje ir laukiau savo palatoje eilės operacijai. Bet pasitaikė puikus profesorius. Po pokalbio su manimi ir mano nuogąstavimų bei abejonių, jog nesu tikra, ar reikia tą limfmazgį šalinti, jis išleido mane namo. Nerealu! O juk atvykau iš vakaro ir jau laukiau narkozės. Buvo rizika pažeisti peties nervą. Galėjau tapti neįgalia, arba ne... Niekas dabar nežino, kaip būtų buvę. Klausiau savo širdies.

Liko tik švitinimas. Buvau giliai įsitikinusi, kad jį lengvai išgyvensiu ir viskas greitai baigsis. Pirmojo švitinimo seanso metu turėjau įveikti vieną iš fobijų, apie kurią iki to laiko nei neįtariau. Tai uždarų patalpų baimė. Kadangi vėžys buvo ryklėje, pagal mano fizinius parametrus buvo pagaminta speciali kaukė, kurią teko pasimatuoti pirmojo seanso metu atsigulus ant didelio stalo. Pirmoji kilusi asociacija – „Žmogus su geležine kauke“. Būtent taip ir jaučiausi. Bijojau, kad niekada jos nebenusiimsiu ir ji liks visam gyvenimui. Nieko nematai ir guli tamsoje. Tos dešimt minučių, kai tave švitina, tokios ilgos. Guli ir drebi, meldiesi, kad greičiau viskas baigtųsi ir galėtum atsimerkti. Galvoje sukasi visokios mintys, o į tave nukreipti radiacijos spinduliai daro savo darbą.

Vieno seanso metu, matyt, neteisingai buvo nukreipti spinduliai ir nusiėmus kaukę, nukrito didelis kuokštas plaukų. Prasidėjo ašaros ir klausimai, kas čia dabar? Kodėl krenta plaukai? Juk aš gydausi... Tuomet sekė pykinimas ir vėmimas, vakare temperatūra pakildavo iki 39 laipsnių, kūną krėtė šaltis, traukuliai, laužė kaulus. Vis sunkiau sekėsi nuryti maistą, vėliau ir seiles. Galų gale ir seilių nebeliko, džiūvo burna, pradėjo luptis kaklo oda. Pradėjo formuoti žaizdos, kurios vis negijo, nes vėl buvo švitinamos. Netrukus nebegalėjau praryti jokio maisto, tad nustojau valgyti. Pradėjo kristi svoris. Būdama 174 cm ūgio svėriau vos 48 kilogramus. Teko gultis į ligoninę.

Tada ir pradėjau domėtis, kas tas vėžys, kuo jis minta. Gydytojai nešė pieno kolageną, kitus riebius produktus, o aš juos išpildavau į kriauklę ar klozetą. Vengiau visko, kas susiję su pienu. Kito maisto net nenorėjau, nuolat pykino. Tada, prieš septynerius metus, informacijos internete nebuvo tiek daug, kiek dabar. Knisausi po įvairius šaltinius, ieškojau informacijos, bandžiau surasti žmones, kurie taip pat sirgo ar serga onkologine liga. Taip gimė idėja sukurti Facebook grupę „Išsigydžiau vėžį“. Būtent – išsigydžiau. Nors gydymas dar net nebuvo įpusėjęs. Nors tuo metu informacijos internete apie vėžį ir kuo jis minta nebuvo daug, tačiau man to pakako, kad per vieną dieną pakeisčiau mitybą. Iš mano virtuvės greitai dingo visų rūšių makaronai, cukrus, sausainiai, saldumynai, į šiukšlių maišą lėkė pieno produktai, miltiniai gaminiai, ryžiai, bulvės. Tapau žaliavalge.

Violetos žaliavalgiški sušiai
Violetos žaliavalgiški sušiai
© Asmeninio albumo nuotr.

Niekada negalvojau, kad man bus taip paprasta. Aš labai tikėjau ir vis dar tikiu, kad mūsų mityba, mintys, požiūris, tikėjimas, žmogaus lankstumas ir sugebėjimas paleisti senas nuoskaudas, pamilti, priimti save tokį, koks esi, turi įtakos išgijimui. Kiekvienas iš mūsų pasirenkame savo pasveikimo kelią. Mano kelyje buvo daug ieškojimų, įsiklausimo į save, savo nuojautą. Po nesėkmingų maitinimų per nosį, nuolatinių vėmimų buvau pajungta prie intraveninio maitinimo aparato. Pamenu mūsų šeimos draugės Ingridos, kuri tuo metu aplankė mane ligoninėje, žodžius. Aišku, juos man ji pasakė po kelerių metų: „Žinai, Violeta, kai pamačiau tave tada ligoninėje su tuo prijungtu aparatu, tikrai pagalvojau – numirsi, neišgyvensi. Kalbėjau su tavimi, o įsivaizdavau, kaip tavo sūnus auga vienas... Tik su tėčiu....“

Sūnus Tautvydas ligos metu tapo gyvenimo varikliu
Sūnus Tautvydas ligos metu tapo gyvenimo varikliu
© Asmeninio albumo nuotr.

Ir būtent sūnus tapo mano motyvacija sveikti. Mano nuomone, be motyvacijos, tikėjimo nebus ir pasveikimo. Šiandien mano grupėje „Išsigydžiau vėžį“ yra daugiau kaip 16 tūkstančių narių. Tai didžiausia tokio pobūdžio grupė, jungianti su onkologija susidūrusius žmones. Nežinia, kiek iš jų jau iškeliavo anapus. Tikrai ne vienas ir ne du. Tačiau džiaugiuosi, kad ši grupė jungia ne tik sergančiuosius, bet ir tuos, kurie būdami sveiki nori daugiau sužinoti apie kitokį gyvenimo būdą: šarminę mitybą, žmogaus vibracijas, psichosomatiką. Apie tai, ko dauguma iš mūsų net neįsivaizduojame egzistuojant, kol nesusergame. Apie tai, ko neišgirstame gydytojo kabinete.

Nors pirmieji mano tyrimai po gydymo nebuvo džiuginantys, tačiau pakartojus juos po trijų mėnesių paaiškėjo – vėžys pasitraukė. Tai, manau, lėmė pasirinktas gyvenimo būdas ir darbas su savimi, kuris tęsiasi iki šiol. Mūsų gyvenimas dryžuotas: po juodo periodo visada seka šviesusis. Ir netrukus mano gyvenime tas šviesus etapas prasidėjo.

Violetos Ilgūnės šeima
Violetos Ilgūnės šeima
© Asmeninio albumo nuotr.

Praėjus tik metams po išgirstos diagnozės sužinojau, kad laukiuosi. Juokingiausia buvo tai, kad prasidėjęs pykinimas, trumpalaikis silpnumas privertė ir vėl sugrįžti prie vėžio diagnozės. Juk buvo praėję tik metai. Pamenu, visiems dievagojausi, kad vėl atsinaujino vėžys. Vėl psichologiškai atkritau, pradėjau galvoti, kas manęs laukia. Tik brolienė mestelėjo mintį, kad galbūt aš laukiuosi. Pasitikrinau ir negalėjau patikėti. Ėjo jau ketvirtas nėštumo mėnuo. Kadangi po švitinimo sutriko ne tik seilių gamyba, gedo dantys, nuolat džiūvo burną, bet sutriko ir menstruacijų ciklas, todėl nei neįtariau, kad laukiuosi. Šiandien mes auginame nuostabią mergytę Sofiją. Jai eina šešti metukai. Kitais metais keliaus į mokyklą.

Violeta pastojo praėjus maždaug 9 mėnesiams po švitinimo
Violeta pastojo praėjus maždaug 9 mėnesiams po švitinimo
© Asmeninio albumo nuotr.

O spindulinio gydymo pasekmes jaučiu ir dabar – tą primena nuolatinis sausumas burnoje. Dėl to labai genda dantys. Tačiau kaip keistai beskambėtų, labai džiaugiuosi, jog liga buvo konstatuota būtent emigracijoje. Šiuo metu ir iki gyvenimo pabaigos Norvegijos valstybė man apie 90 proc. kompensuoja stomatologo paslaugas.

Ir ligos metu manimi buvo pasirūpinta net sugrįžus iš ligoninės, ko būtent pasigenda Lietuvoje gyvenantys ir onkologinėmis ligomis susirgę tautiečiai. Kas savaitę mane lankė vėžio koordinatorė. Domėjosi mano liga, šeima, bendradarbiavo su Darbo birža, vaikų darželiu ir Lietuvoje baubo vardą turinčia Barnevernet istaiga. Būtent ši įstaiga apmokėjo sūnaus darželį. Susirado mane patys, sužinoję iš vaikų poliklinikos, jog susirgau. Lietuvoje tikrai trūksta psichologinės pagalbos ir informacijos būtent tokiems ligoniams...

Esu dėkinga likimui už visą savo ligos patirtį. Be jos nebūčiau čia ir dabar. Dėkoju sūnui, kuris tapo mano stimulu gyventi. Dėkoju gyvenimo draugui – savo vyrui, kuris buvo šalia. Esu dėkinga mamai, tėčiui ir prašau jų atleidimo už tai, kad buvau nesupratinga ir užsispyrusi, kad bandžiau mokyti juos ir būti aukščiau jų.

Violetos Ilgūnės vaikai Tautvydas ir Sofija
Violetos Ilgūnės vaikai Tautvydas ir Sofija
© Asmeninio albumo nuotr.

Negaliu pasakyti, kad paprasta keistis. O ypač, kai esi užsispyręs žmogus. Net ir dabar, praėjus septyneriems metams po išgirstos diagnozės, vis dar mokausi gyventi, laviruoti ir mylėti save bei kitus. Sunku, be galo sunku. Bet kai matau rezultatus, net ir menkus, džiaugiuosi kaip vaikas. Aš sutinku su rytų filosofija, kuri teigia, kad onkologija yra žmogaus nesugebėjimas būti čia ir dabar. Dauguma iš mūsų skubame, lekiame, bandome kuo greičiau pradėti dirbti, įsigyti būstą, vesti, ištekėti, pagimdyti vaikus, nusipirkti prabangesnį automobilį. Tuo ir baigiasi daugumos iš mūsų gyvenimo tikslai ir skonis. Tikiu, kad ši liga yra nemeilės sau ir nuoskaudų liga. Tikiu, kad mano atveju diagnozė buvo ne vėžys, mano diagnozė – Gyvenimas. Naujas gyvenimas.

Gyvenimas dryžuotas. Po juodo etapo visada seka baltas. Svarbiausia – tuo tikėti. Visiems, susidūrusiems su šia liga, linkiu tikėjimo ir meilės sau.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(443 žmonės įvertino)
4.6140

Top naujienos

Masiulis: Grybauskaitė perdavė prašymų „MG Baltic“, ir ne vieną papildyta 12:47 (297)

Kyšio ėmimu įtariamas buvęs Liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis sako, kad tuometinė...

Bankai uždarė 450 skyrių: gyventojai priversti vykti į kitus miestus, kad pasiektų savo pinigus (177)

Lietuvoje drastiškai mažėja kredito įstaigų skyrių skaičius. Jų iš 900 2011-aisiais 2019...

Vilnius–Kaunas magistralės laukia didžiuliai pokyčiai: leis važiuoti 130 km/h greičiu (19)

Iki 2021 m. pavasario visa magistralė Vilnius–Kaunas atitiks automagistralėms keliamus...

Žiniasklaida: Lukašenkos pasisakymai Austrijoje pribloškė Europos žurnalistus (180)

Baltarusijos diktatorius savo pareiškimu pribloškė Europos žurnalistus, rašo charter97.org....

Grybauskaitės atstovė spaudai perdavė Prezidentės poziciją dėl Masiulio žodžių (23)

Kol vyksta teismo procesas koncerno „ MG Baltic “ politinės korupcijos byloje, prezidentė Dalia...

Kaip galima tai parduoti: vertingesnio pastato Kaune turbūt nesurasime (11)

Trečiadienį Seimo Kultūros komitete buvo svarstytas Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų...

Siūlo nebemokėti atostoginių: darbuotojas turėtų pats susitaupyti nuo algos (874)

Kilusi diskusija dėl atostoginių mokėjimo tvarkos sulaukia dviprasmiškų vertinimų. Ekonomistų...

Kas nutiks, jei migdolus valgysite kasdien

Migdolai gali tiesiogine prasme išgelbėti gyvybę. Amerikos širdies asociacijos atliktame tyrime...

Po šoką sukėlusių tyrimų Alytuje – mero nuogąstavimai: rezultatai laboratorijose skiriasi šimtus kartų (52)

„Šiuo metu vyksta tyrimai. Žinoma, norėtųsi, kad tie tyrimai būtų nuodugnesni ir gilesni....

Sprendimas dėl Venckienės bus priimamas Vilniuje papildyta (103)

Neringos Venckienės skundas dėl suėmimo pratęsimo bus nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme.