Kasdienybė tarsi džiazas
Pokalbiui apie tai, kas džiugina, kelia nerimą ir teikia vilties, pasirinkome vėlyvą pirmadienio vakarą. Iki vidurnakčio buvo likusi valanda, tad Egidijus galėjo atsikvėpti ir tarti: praėjo dar viena diena.
Koks buvo šis pirmadienis?
Tai diena, kai daugiau laiko galiu skirti administraciniams darbams. Aktoriai pirmadienį ilsisi, nes nėra spektaklių. Ši diena skirta įsibėgėti. Antradienio ryte – gamybinis susirinkimas. Susirenka visų skyrių vadovai, sudėliojame savaitės darbus ir jau tada šauname tą užtaisą. Teatras – gyvas organizmas, gyvų žmonių kuriama kasdienybė pilna netikėtumų, todėl neįmanoma numatyti visų ėjimų į priekį. Čia ir grožis. Kiekvieną akimirką turi rasti vis kitą ėjimą.
Jums kalbant darau išvadą, kad improvizacinis motyvas kasdienybėje labai svarbus. Vadinasi, mėgstate džiazą?
Džiazą labai vertinu. Mėgstu klausyti jo vienas. Nesakau, kad nepatinka festivaliai, pavyzdžiui, „Kaunas jazz“ – puikus renginys, bet man daug mieliau šiai muzikai atsiduoti vienumoje.
Energijos paslaptis
Kažkada gyvendamas Kauno senamiestyje kalbėjote, kad svajojate pasistatyti namą. Dabar jame gyvenate. Ar kartu į naujus namus atkeliavo ir antikvariniai baldai?
Taip. Jie kartu su manimi. Atiduotus, nurašytus nereikalingus baldus restauravau savo rankomis. Man buvo smagu prisiliesti ir atgaivinti snūduriuojančią gyvybę. Tad nieko nuostabaus, kad jie ir toliau gyvena su manimi. Aš iš tų, kurie sunkiai ką nors keičia, ar tai daiktas ar žmogus. Gyvenimas kaip upė su krantais. Norisi, kad ta upė bėgtų tarp krantų, kurie man brangūs ir įdvasinti. Be abejo, atsiranda ir naujų dalykų, bet tenka atsirinkti, kad tai būtų tikra.
Esate sakęs, kad priklausote žmonėms, nemokantiems pasakyti „ne“. Ar ne todėl ėmėtės teatro vadovo pareigų?
Pasakyti sau „ne“, vadinasi, atimti galimybę. O galimybė suteikiama vieną kartą. Jei sutinki vietoj „ne“ pasakyti „kodėl gi ne“, tuomet atsiveria nauji keliai, naujos galimybės, naujas etapas gyvenime. Kalbu ne apie karjerą, o apie dvasinę brandą. Prisiimi atsakomybę ir stengiesi vėliau ją pateisinti. Niekas man nedraudžia suvokus, kad tai nepakeliama, pasakyti „Ačiū, tikrai ne.“
Dažną stebina nepaprasta jūsų energija. Avinas pagal horoskopą, gimęs Arklio metais, žemaitis iš Tauragės. Gal tai suteikia energijos?
Nelabai aš tikiu tais dalykais. Astrologija, horoskopai – provokacija arba pasiteisinimas. Manau, kad mano energijos paslaptis yra ta, jog aš nieko nedarau kaip darbo, negalvoju, ačiū Dievui, kažkas baigėsi. Čia kaip namų tvarkymas: nušluostei dulkes, išplovei grindis, pamerkei gėles ir džiaugiesi, kaip gražu. Sėdi, geri arbatą ir širdyje gera. Svarbu nesureikšminti. Juk nepavargsta žmogus alsuodamas.
Tikri dalykai
Iš Tauragės rajono 1986 metais atvažiavote studijuoti aktoriaus meistriškumo į Vilnių. Kokie vaikystės prisiminimai?
Esu kaimo vaikas. Mano tėviškė – Trumpininkai. Ypatingo grožio kaimas už 300 metrų nuo Mažosios Lietuvos sienos. Buvau vaikas, kai prasidėjo melioracija, mačiau, kaip į duobes vertė didelius gražius medžius, jų šaknis. Labai skaudžiai tai išgyvenau, mačiau, kaip mano tėvai ir kaimynai verkė. Vėliau tėvai pasistatė namą Sartininkuose. Gyvenimas tapo skurdesnis. Visuomeniškesnis, bet iš esmės kaip medžio be šaknų. Praėjus daugeliui metų suprantu, kaip tie dalykai įgauna svarbą. Turiu sodybėlę, kur nuvažiavęs atgaunu dvasinę pusiausvyrą. Tikri dalykai ateina iš gamtos, iš tylos.
Esate iš daugiavaikės šeimos. Kokiais keliais pasuko jūsų brolis ir seserys? Gal irgi meno link?
Esu antras šeimoje. Pirmas gimė brolis, po manęs – trys seserys. Esu laimingas, nes visada turėjau puikią šeimą, mylinčius tėvus. Iš šeimos ir pats tos meilės mokiausi. Už tai galiu dėkoti tik Dievui. Polinkių į meną turi visi, nes ir mama, ir tėtis mėgo vaidinti, dainavo. Tačiau abiejų seneliai buvo stiprūs ūkininkai, tad galimybė siekti aukštojo mokslo iš mano tėvų buvo atimta. Jei būtų kitos sąlygos, tėtis gal būtų buvęs ne vairuotojas. Nors šį darbą dirbo su dideliu atsidavimu. Mama augino vaikus. Viena sesuo mokytojauja, kita – felčerė, trečia mamos – pėdomis eina – augina vaikus, brolis verslininkas, o vaikaičiai jau linksta į meną. Žadina iš senelių paveldėtus talentus.
Ar dažnai grįžtate į namus?
Stengiuosi per mėnesį kartą aplankyti tėvus, tačiau, prisipažįstu, kartais nugali tinginys. Laisvo laiko ne kažin kiek, o iki Tauragės – kaip nekaip 200 kilometrų. Per didžiąsias šventes būtinai grįžtu. Visi kartu einame į Sartininkų bažnyčią. Man ji pati gražiausia. Todėl, kad tai vaikystės bažnyčia.
Tikėjimas tarsi laukas
O kaip vertinate žmones. kurie vietoj bažnyčios renkasi teatrą, eina į koncertus, tokiu būdu patirdami dvasinį išgyvenimą?
Sakyčiau, kad tai minties vinguriavimai. Religinis praktikavimas kelia visai kitus reikalavimus. Tai, ką patiri per tikėjimą savo širdies gelmėje, iš esmės skiriasi nuo to, ką patiri emocionaliai žiūrėdamas spektaklį ar klausydamas koncerto. Tikėjimas racionaliai veda dvasios brandumo link. Daug kas sako: man nieko nereikia, galiu prie ąžuolo ar tekančios upės su Dievu pasikalbėti.
Manau, reikia ieškoti Dievo, eiti link jo, stengtis prakalbinti. Tai nėra taip paprasta. Žmogų sunku prakalbinti, o su Dievu rasti bendrą kalbą dar sunkiau. Tikėjimą paveldėjau iš tėvų. Mano tikėjimas – kaip suartas laukas su kyšančiomis ražienomis. Atradusiesiems Dievą brandžiame amžiuje kartais pavydžiu emocionalumo, lengvos euforijos.
Iš Kauno dramos teatro aktorių teko išgirsti, kad jums puikiai sekasi eiti vadovo pareigas. Ir kad būtų gerai, jei liktumėte dar vienai kadencijai.
Nieko panašaus nesu girdėjęs, nekeliu klausimo dėl antros kadencijos. Laukiu, kada baigsis pirma. (Juokiasi.)
O vis dėlto, jei kolektyvas paprašys. Juk nemokate pasakyti „ne“?
Nebuvo taip, kad kolektyvas paprašė ir aš pasiaukojau. Tuomet Jonas Jučas, buvęs kultūros ministras, pasiūlė eiti tas pareigas. Matyt, patikėjo, kad galiu. Kaip bus vėliau, matysime, kai ateis laikas. Aš kartais mėgstu nakties metu pasikalbėti su savimi. Tada ateina visi atsakymai. Vadovauti teatrui nėra lengva. Norėčiau daugiau laiko skirti sau. O dabar yra kaip yra.
Nereikia, kad girtų
Šie metai Kauno dramos teatrui – išskirtiniai. Švenčiama 90-ies metų sukaktis. Didžiosios scenos remontas dar neužbaigtas, bet meninis gyvenimas verda.
Pakvietėme statyti spektaklius visus buvusius šio teatro režisierius: Joną Jurašą, Gytį Padegimą, Gintarą Varną, Joną Vaitkų. Ši idėja taip pat gimė iš tylos. Suprantu, kad viskas, ką darau, vieniems patinka, kitiems anaiptol. Tačiau turiu labai gerą savybę: man nereikia, kad girtų. Skaudu, kai nesupranta. Tačiau tai stengiesi nuryti kaip kokius žuvies tauškus. Kuo greičiau, pasiraukydamas. Kita vertus, žuvų taukai – sveika. (Juokiasi.) Teatre 136 žmonės ir kiekvienam reikia išskirtinio dėmesio. Jautiesi kaip motina ar tėvas. Požiūris į kiekvieną turi būti teigiamas. Mano manymu, tik teigiami dalykai provokuoja kūrybingumą, tampa postūmiu į priekį.
Lietuvoje kalbama ne tik apie ekonomikos krizę. Kultūra, žiniasklaida taip pat išgyvena ne pačius geriausius laikus.
Jūsų laikraštį galima pagirti ir padėkoti jam. Išlaikote vidurio tiesos poziciją, o kiti leidiniai darosi šališki. Jūs budite ir saugote vertybes. O sakantieji, kad kaimo žmonės – runkeliai, dažnai pamiršta, kad visi mes iš kaimo. Tik nevisavertė asmenybė stengiasi įžeisti tai, kuo iš tiesų pati ir yra.
Ar neapima liūdesys mąstant apie mūsų kultūros ateitį? Nuolatinis lėšų stygius ne vieną varo į neviltį.
Suprantu, kad reikia visiems. Labai daug kultūros pastatų kritinės būklės. Dažnas vadovas visais įmanomais būdais stengiasi per Seimo narius, per vyriausybę „pramušti“ pinigus. Aš sakau, kad kultūra yra bendra. Visiems reikia. Kita vertus, viskas tvarkosi. Pažiūrėkime, kaip pasikeitė Lietuva, kaip atrodo gydymo įstaigos, mokyklos. Dabar atėjo laikas pasitempti teatrams, muziejams, bibliotekoms. Ateina ir į tas erdves pinigai. Praeis kokie penkeri metai, ir mes turėsime kitą vaizdą. O dabar pinigų yra kiek yra, ir daugiau jų nebus.
• Aktorius E.Stancikas gimė 1966 m. Tauragės rajone. 1986–1990 m. Lietuvos muzikos akademijoje studijavo aktoriaus meistriškumą.
• 2003 m. baigė magistrantūros studijas Kauno technologijos universitete Vadybos ir ekonomikos fakultete.
• Nuo 1990 m. – Kauno valstybinio dramos teatro aktorius.
• 2007 metais paskirtas to paties teatro direktoriumi.
• 2005 m. vaikų teatro festivalyje „Hanso Kristijano Anderseno metai teatre“ pelnė publikos simpatijų diplomą už Varnos vaidmenį spektaklyje „Kiauliaganys“.
• 2003 m. Latvijos Valkos teatro festivalyje apdovanotas prizu už geriausią vaidmenį spektaklyje „Ir reikia eiti“.
