– Visažinė „Vikipedija“ skelbia gausybę spektaklių ir kino filmų, kuriuose vaidinote. Ar vaidmenų našta nespaudžia nugaros ir neprideda puikybės? Juolab kartais girdėti, esą ta Onaitytė – arogantiška, pasipūtusi...
Išties taip apie mane kalba? Keista. Tikrai nesijaučiu reikšmingesnė ar svarbesnė už kitus... Aktorius dažnai būna užsisklendęs savyje: prieš spektaklį ar repeticiją eidamas gatve kartoja tekstą, po spektaklio „aptarinėja“ su savimi, paskendęs apmąstymuose. Galbūt praeivis čia ir įžvelgia kitokius atspalvius. O vaidmenys – mano turtas, mano patirtis, emocijos, jausmai. Jie tikrai nespaudžia, neapkrauna, juolab neprideda puikybės.
– Kurio iš sukurtų personažų charakteris artimiausias jums pačiai, kuris herojus panašiausias į Jūratę Onaitytę?
Negalėčiau įvardyti kurio nors vieno. Į visus vaidmenis įdėjau dalelę savęs. Aš juos sukūriau – ieškodama, improvizuodama... Kiekvieną vaidmenį stengiuosi priartinti prie savęs – ieškau panašaus žvilgsnio ar kokios nors savybės. Kartais labai pasiilgstu savo personažų. Pastaruoju metu ilgiuosi Hedos Gabler. Tos, rodos, šaltos, netgi cinikės Hedos, kuri viduje yra be galo jautri, nekenčia melo, veidmainystės, prisitaikėliškumo, yra ironiška ir saviironiška.
– Mėgstate pasišaipyti iš savęs?
Saviironija – sveikas dalykas. Oi, mėgstu iš savęs pasijuokti, prisiminusi kokį keistą savo poelgį ar frazę. Visai smagu draugiškai save „pašpilkuoti“. Mėgstu žmones, turinčius humoro jausmą.
– Prasitarėte, kad nemėgstate fotografuotis, o fotosesijos jus vargina. Tikriausiai teatras – arčiau širdies nei kinas?
Būdama studentė maniau, jog esu visiškai nefotogeniška ir tiesiog netinku kinui. Vis „kabinėjausi“ prie savęs, ieškodama trūkumų. Tačiau teko vaidinti ne viename kino filme... Supratau, kad asmenybės grožis sklinda iš vidaus. Darbas kine – savitas ir žavus. Kitąsyk nereikia žodžių – kalba vien akys.
– Ar baiminatės skubančių metų, kurie lekia vis pirmyn ir pirmyn?
Oi, ne! Tikrai nesu iš tų moterų, kurios skrupulingai stebi savo atvaizdą veidrodyje, jautriai skaičiuodamos kiekvieną naują raukšlelę. Laiko tėkmė – neišvengiama. Baiminsiesi dėl to ar ne, nieko nepakeisi. Senėjimas – natūralus procesas. Mane žavi užsienio senutės. Jų akys švyti, o lūpos nuolat šypsosi. Ir tos jų raukšlės veide – tokios švelnios ir gražios. Štai tokia senatvė negąsdina.
– O kas gąsdina?
Gąsdina pikta, viskuo nepatenkinta, susierzinusi ir nuolat bambanti senė. Pavydo ir pagiežos perkreiptu veidu. Tuomet raukšlės – kitokios. Ir senatvė atrodo bjauri ir žiauri. Kiekvienam gyvenimo etapui reikia pamažėl ruoštis, pratintis, tuomet nauji kūno pokyčiai ir sielos potyriai negąsdins. Priešingai, suteiks naujų spalvų ir prasmės.
– Kaip jūs rengiatės naujam gyvenimo etapui?
Pavyzdžiui, savo keturiasdešimtmečiui psichologiškai labai ruošiausi. Mat girdėjau kalbų, kaip kartais moterims būna sunku ir graudu sulaukus tokio jubiliejaus. Kartais, prisiminusi artėjantį gimtadienį, įtikinėdavau save, kad kiekviename gyvenimo etape atsiveria naujos galimybės. Buvau laiminga pagaliau sulaukusi „lemtingo“ ryto ir įžengusi į penktąją dešimtį. Panašiai rengiausi ir penkiasdešimtmečiui.
Vėlgi – pozityviai nusiteikusi. Juk po penkiasdešimties lieka mažiau prievolių, atsiranda didesnis laisvės pojūtis: vaikai – užauginti, veiklos pakanka, kad tik sveikatos užtektų...
– Norite pasakyti, kad visos situacijos ir įvykiai priklauso nuo požiūrio?
Be abejo. Dar viena svarbi detalė – stengiuosi atrodyti pasitempusi. Nenoriu nuvilti savo žiūrovų, ypač savo kartos žiūrovių. Nenoriu, kad jos, išvydusios mane gatvėje, būtų nemaloniai nustebintos, girdi, ta aktorė taip paseno, nejau ir aš taip pat? Metus galima šiek tiek apgauti. Pirmiausia – teigiamu nusiteikimu.
– Išduokite geros nuotaikos receptą.
Pasakysiu vieną receptą, kurį siūlo toltekų išmintis. Norėdami sutarti su savimi, bent kelis kartus per dieną pažvelkite į save veidrodyje ir balsu kartokite: „Myliu save tokį, koks esu. Gyvenimas yra beribis. Mano pasaulyje – viskas gerai. Aš vertas meilės, sveikatos, kūrybos, gausos ir t. t.“ Pamatysite, kokia nuoširdi, miela ir natūrali šypsena nuskaidrina veidą. Jis tarsi nušvinta. Išbandytas dalykas, drąsiai rekomenduoju!
– Dažnai aktoriai turi savo svajonių vaidmenį, kurį sukūrę esą gali ir numirti... Kokia jūsų svajonių herojė?
Niekada neturėjau kokio nors išskirtinio noro suvaidinti vieną ar kitą personažą. Manau, visko gavau su kaupu. Džiaugiuosi savo kūrybiniu keliu ir vaidmenimis, kuriuos pasiūlė režisieriai. Mano manymu, visko, apie ką svajojau, patyriau. Labai norėjau „panardyti“ F. Dostojevskio kūryboje – gavau Katerinos Ivanovnos vaidmenį „Nusikaltime ir bausmėje“, žavėjausi Blanšos personažu T. Viljamso pjesėje „Geismų tramvajus“ – teko laimė suvaidinti Blanšą TV spektaklyje.
– Aktorius scenoje verkia ir juokiasi, patiria įvairiausių emocijų. Ar lengva po spektaklio „sugrįžti“ į save?
Labai sunku. Sunku ne „išeiti“ iš vaidmens, o nurimti. Mėgstu tai daryti palaipsniui. Nelengva, kai po spektaklio, būdavo, laukia koks nors vakarėlis ar pan. Kai reikia greitai nusivalyti grimą, „išjungti“ emocijas ir būti Jūrate Onaityte. Nemoku vieną minutę būti Heda Gabler, kitą – savimi. Emocijos turi slūgti, rimti pamažėl, tuomet viskas savaime stoja į savo vietas. Paprastai po spektaklio teatrą palieku kone paskutinė, mėgstu pėstute eiti gatve. Tuomet nurimstu ir „sugrįžtu“ į save. Ir namie po spektaklio nepasilieku jokių darbų. Grįžtu labai pavargusi. Ne tik psichologiškai, dažnai ir fiziškai.
– Ar prieš išeidama į sceną atliekate kokį nors ritualą? O gal jau užsiauginote storą odą ir seniai nebejuntate to scenos drebuliuko?
To jaudulio niekur nepaslėpsi ir nenudanginsi. Jaudinuosi prieš kiekvieną spektaklį. Ir manau, kad tai – natūrali emocija. Juk ir sportininkai, atrodo, fiziškai tvirti ir stiprūs vyrai, prieš varžybas kartais vos tramdo jaudulį. Mėgstu stebėti jų emocijas. Turiu savo ritualų, tačiau nenorčiau viešai jais dalytis: gali tapti neveiksmingi.
– Valdyti emocijas tikriausiai išmokote dar studijų metais. Papasakokite apie studijų, studentavimo laikus.
Aš rimtai studijavau, daug ir sunkiai dirbau, mokiausi, ieškojau, atradau. Dažnai pavydėdavau studentams, kurie turi daug laisvo laiko. Aš jo beveik neturėjau. Studijos buvo pragariškas metas. Baigusi konservatoriją ir gavusi paskyrą į Kauno dramos teatrą mėnesį... miegojau. Tikrai taip, mėnesį. Tikriausiai atslūgo ilgus metus persekiojusi įtampa, ir miegas ėmė viršų. Studijų metais miegodavau vos po keturias valandas. Dabar, kai pagalvoju, atrodo kažkoks košmaras, o tuomet tai buvo lyg ir norma.
– Spaudė velniškas mokslo krūvis?
Mano siekiai buvo labai dideli. Norėjau visko išmokti, sužinoti. Aktorystė nebuvo atsitiktinis atsiradimas reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Dar vaikystėje žinojau, kad būsiu aktorė. Todėl dabar dažnai juokauju, kad mano darbo stažo pradžia – ne Kauno valstybinis dramos teatras. „Dirbu“ jau nuo kokios penktos klasės: dramos būreliai, skaitovų konkursai, fortepijono pamokos, sporto treniruotės. Kryptingas ėjimas į tikslą. Prisimenu, baigiau aštuonias klases, buvo šilta vasara, visi bendramoksliai linksmai leido laiką, o aš sėdėjau sodybos verandoje ir niekieno neverčiama savo noru konspektavau K. Stanislavskio knygas apie teatrą...
– Tikriausiai esate vienatvės draugė ir nemėgstate kompanijų?
Paprieštarausiu. Kartais labai mėgstu pabūti atsiskyrusi nuo pasaulio, tačiau kitąkart reikia jaukaus šurmulio. Nemoku savęs tausoti. Bendraudama su bičiuliais išdaliju save, išbarstau, mėgstu ir pajuokinti, kartais ir kompanijos siela pabūti. Tuomet tikriausiai ir prisireikia tos vienumos, kad vėl save „susirankiočiau“.
– Kur mieliausiai mėgaujatės vienatve?
Turiu širdžiai mielą kampelį Dzūkijoje, netoli Apsingės ežero. Tačiau šiemet nuvažiavau ten ir širdį suspaudė: maniau, kasdien maudysiuosi ežere, o ten viskas užžėlę, apaugę, nenušienauta... Vietiniai po airijas ir anglijas išsibarstę. Tokia nykuma širdin įsiskverbė, toks graudulys apėmė. Dieve, galvoju, metai kiti ir Lietuva išsivaikščios...
– Ar gyvenime iriatės prieš srovę, ar esate linkusi plaukti pasroviui?
Jaunystėje galbūt buvau didesnė kovotoja, maištautoja. Tačiau niekada nemėgau kraštutinumų. Kiekvieni nugyventi metai suteikia daugiau išminties, brandos, supratimo, tolerancijos. Manau, kad mūsų vidinis balsas – išmintingiausias patarėjas, žinantis, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Tik reikia jį išgirsti ir jam neprieštarauti. Mane žeidžia akivaizdi neteisybė, negaliu jos apeiti ar toleruoti. Akistatoje su neteisybe iškart tampu maištautoja.
– „Vikipedija“ apie jūsų asmeninį gyvenimą pateikia vienintelę detalę – Kosto Onaičio duktė. O kas šiandien yra jūsų šeima?
Mano šeima – dukros šeima. Turiu dvi mielas žavias anūkes. Vyresnioji šiemet pradėjo lankyti pirmąją klasę. Aš vėl išgyvenu jausmų renesansą! Prisimenu, su kokiu jauduliu vedžiau savo dukrą į mokyklą, kaip drauge išgyvenome visas jos sėkmes ir nesėkmes.
– Jūrate, ar jūsų neerzina buitis? Juk menininkams ji dažnai tiesiog neegzistuoja?
Ne, buities darbai manęs tikrai neerzina. Nesu pedantė, nesivaikau kiekvienos dulkės. Tačiau netvarkos nemėgstu. Negalėčiau perlipti per krūvą šiukšlių, palikti pilną praustuvę neplautų indų ir ramiai kartoti tekstą ar skaityti knygą. Tokia netvarka mane erzintų. Kita vertus, kiekviename procese, netgi namų tvarkyme, galima atrasti gerų dalykų. Pavyzdžiui, valydama lentynas ar virtuvinę spintelę, kartais atrandu seniai užmirštą ar neva pamestą daiktą. Oi, kaip smagu!
Kitąkart šauna kokia nors nuostabi kūrybinė idėja, po ranka pakliūva knyga, reikalinga būtent tuo metu. Taigi viskas priklauso nuo požiūrio. Ir namų ruošą galima paversti kūryba. Stengiuosi kiekvieną darbą atlikti kruopščiai, išbaigtai. Nesvarbu, kuriu vaidmenį ar plaunu indus. Kiekvieno darbo išbaigtumas atveria naujų galimybių ir teikia pasitenkinimą.
– Ar esate prieraiši? Ar sunku išsiskirti su žmonėmis, daiktais, namais?
Gyvenime teko ir namus keisti, ir su mylimais žmonėmis išsiskirti. Po ilgų santuokos metų išėjau iš namų, pasiėmusi vos keturis svarbiausius daiktus...
– Vadinasi, jūs palikote, ne jus paliko?
Taip, išėjau aš. Kaip minėjau, su keturiais man brangiais daiktais. Vienas iš jų – medinė skulptūrėlė, kurią buvau pirkusi antikvarinėje krautuvėlėje. Tokia miela medinė skulptūrėlė be vienos rankos... Tačiau man ji buvo labai svarbi. Išėjau į niekur. Gyvenau pas vienus bičiulius, pas kitus... Nebuvo lengva. Vėliau įsigijau butą, pamažėl gyvenimas vėl įgavo stabilumo. Dar kartą įtikėjau paprasta tiesa – nereikia vergauti daiktams. Puikiausiai galima be daugelio jų išsiversti.
– Ar gyvenime mokotės iš savo klaidų?
Stengiuosi, tik ne visada pavyksta. Vėl pridarau naujų. Ir vėl iš naujo mokausi. Tačiau klysti, sakoma, žmogiška.