„Atstumtųjų salone“ Baltušis yra ne vienišas – antai visai neseniai pasiguodė, kad jo kaip rašytojo „nėra“ (nes neminimas vadovėliuose ir chrestomatijose), žinomas poetas, prozininkas ir publicistas, daugelio knygų autorius septyniasdešimt penkerių metų Robertas Keturakis. Tokiuose procesuose greičiausiai jau veikia ne tiek politiniai, kiek pragmatiniai, kitaip traktuojami kūrybos vertės argumentai. Reiškiasi vėlesnių kartų, ypač jaunosios, kūrėjų agresyvus noras kuo greičiau įsitvirtinti literatūros olimpe. Kadangi ten vietos visiems rašytojams neužtektų, reikia išstumti senuosius, net jų vardų neminėti. To, ko nežino, skaitytojas neieško...
Bet grįžkime prie Juozo Baltušio laiškų knygos. Perskaičiau ją vienu atsikvėpimu, godžiai, ir sykiais man atrodė, kad girdžiu savo Tėvo balsą. Jo pamokymus, jo požiūrį į darbą, pareigą, šeimos narius, pinigus. Matyt, iš kaimo kilusių ir smetoninėje Lietuvoje subrendusių žmonių tarpusavio bendravimo nuostatos ir vertybės buvo labai panašios.
Politika čia jau nueina į antrą planą... Beje, politikos knygoje „Juozas Baltušis iš arti“ net nėra. Išskyrus vieną kitą frazę pirmųjų pokario metų laiškuose, gal apsidraudžiant nuo galimų cenzorių akies...
Juozas Baltušis čia iškyla pirmiausia kaip vyras, sūnus, tėvas, brolis, senelis. Jam rūpi dukterų (jaunesnioji Violeta po Baltušio skyrybų su pirmąja žmona Vanda Petrauskaite augo pas motiną, vyresnioji Rita – tėvo ir jo antrosios žmonos Monikos Mironaitės šeimoje) mokslai, elgesys, profesinė karjera, meilės reikalai, būstas, drabužiai ir bateliai.
Baltušis rūpinasi brolio Leonardo ir vienu metu net motinos (!) galimybėmis pasireikšti literatūroje. Valstietiškai svajoja kaip butą gauti atskirą namelį su sklypeliu Antakalnyje, kur įsikurtų visi kartu, net suplanuoja, kur būtų daržas, ką pasodintų...
Atšalus santykiams, truputį komiškai kreipiasi į savo gyvenimo moteris: dar 1944-aisiais buvusi „brangi Vandutė“ po pusmečio virsta drg. Juzėniene, vėliau „drauge Vanda“, „gerb. drauge Petrauskaite“. Gresiant skyryboms su M. Mironaite, ji laiškuose irgi vadinama itin oficialiai. Šilti, atviri ir rūpestingi rašytojo laiškai motinai ir seseriai Marytei.
Juose pasakojasi apie savo darbą, sveikatą, rūpinasi, kad sūnėno Albertuko labai prastas paltelis; netgi kaip tikras frantas aptaria, matyt, iš anykštėnų siuntinių perkamus daiktus ir pageidaujamą batų fasoną – norįs būtinai smailanosių, nes tokie dabar madoje... Nors Baltušis tarybiniais metais buvo garsus ir įtakingas, dukteris mokė ir pačias savarankiškai siekti profesinių tikslų ir gerovės, ne tik pasikliauti tėvo parama ir protekcijomis. Ypač rūsčiai išbara Violetą, kai ši, jau baigusi mokslus, įklimpsta į skolas ir pareiškia, kad jos gyvenimo lygis neatitinkąs tėvo statuso...
Į knygą įdėta ir lituanistės Birutės Nenėnienės dokumentinė apybraiža „Šaukštas deguto“ bei jai rašyti J. Baltušio laiškai, liudijantys rašytojo laikyseną keletą paskutinių gyvenimo metų.
Manau, kad skaitytojui būtų įdomūs ir knygos sudarytojos pastebėjimai bei gyvenimo štrichai, tad pakalbinau Ritą Baltušytę-Ormsby.
- Pas ką yra didžioji dalis Baltušio asmeninių laiškų? Ar savo archyve kažko labai pasigedote, kas labiau atskleistų Tėvo žmogiškąjį portretą?
Gėda man, bet tiksliai negalėčiau į šį klausimą atsakyti. Visų laiškų kopijos, kurias Tėvas pasidarydavo rašydamas mašinėle per kalkę, kartu su visais kitais rankraščiais ir daiktais liko jo bute sostinės K. Donelaičio gatvėje.
Aišku, kad „Juozo Baltušio iš arti“ siužeto linija, jei taip galima išsireikšti, būtų mažiau trūkinėjanti, jei man tie laiškai būtų buvę prieinami. Baltušio laiškų originalų turbūt daugiausia – apie 600 – turi p. Stanislava Zulonienė; jie rašyti šviesaus atminimo Povilui Zulonui, dabar jau legendinių „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ vadovui, geriausiam mano Tėvo draugui.
Tai sužinojau iš knygos „Tai bent vestuvės“, kurią maloniai atsiuntė jos sudarytojas Algimantas Jasaitis. Galbūt kada nors ir jie pasirodys atskira knyga, panašiai kaip Kanberos lietuvių išleisti „Putino laiškai Australijon“, rašyti seseriai Magdalenai Slavėnienei.
- Kai pasilikote gyventi užsienyje, kokia buvo pirmoji Tėvo reakcija? Juk buvo girdėti įvairių versijų...
Aš manau, kad pirmoji jo reakcija buvo nuoskauda. 1981 metais Australijoje ne šiaip sau pasilikau, o ištekėjusi. Apie vestuves namiškiams pranešiau telegrama maždaug taip: ištekėjau, laiminga, plačiau laiške. Dabar suprantu, kad tėvą įžeidžiau iš anksto nepasidalinusi savo planais ar nors, kaip sakoma, „po fakto“ išsamų laišką parašiusi.
O juk jis rūpinosi ir „aukščiausiose instancijose“ prašė, kad mane išleistų. Nemanau, kad jis turėjo garantuoti, jog grįšiu. Juk buvau II grupės darbo invalidė, vaikščiojau su lazdele (Rita Baltušytė buvo patekusi į autoavariją – R. K.), man reikėjo operacijos, kurios tuo metu nei Lietuvoje, nei TSRS niekas nedarė. Triukšmas kilo ne tiek dėl mano pasilikimo, kiek dėl to, kad Lietuvos saugumas pasipiktino, kodėl jiems pirmiausia nepranešiau, o „ėjau per Maskvą“.
„Per Maskvą eiti“ turėjau po vedybų prisistačiusi į TSRS konsulatą Sidnėjuje, kur buvau pagirta, kad paskambinusi ir paklaususi, ką man daryti, atėjau ir parašiau pareiškimą oficialiai man leisti pasilikti Australijoje nuolatiniam gyvenimui. Jei to nebūčiau padariusi, kaip sakė malonus konsulato darbuotojas, man būtų pripaišytas vos ne tėvynės išdavimas. Maskva tą leidimą kiek palaukus išdavė, bet kolegoms Vilniuje kažkodėl nepranešė...
Man atrodo, kad „skandalas“ buvo daugiau visokių nedraugų sukeltas, nes oficialiai man nieko negalima buvo prikišti.
Netrukus po tos savo nelemtos telegramos gavau Tėvo laišką, kuriame jis pranešė, kad pas jį buvo susirinkę giminės, visi bendrai mane pasmerkė. Be abejo, tai buvo tų laikų apsidraudimas – juk laiškus skaitė tas pats, dabar jau ir įsižeidęs, saugumas.
- Koks Jums pačiai asmeniškai – kaip skaitytojai – Tėvo kūrinys patinka labiausiai? Ar būdavo, kad duoda paskaityti rankraštį ir paklausia nuomonės?
Iš Tėvo kūrinių man, kaip ir jam pačiam, labiausiai patinka „Su kuo valgyta druska“ I dalis ir „Parduotų vasarų“ I dalis. Kai būna liūdna, persiskaitau jo „Kelionių apybraižas“, kas kartą kai ką nauja atrandu perversdama „Juzą“, patinka ir pati pirmoji knyga „Savaitė prasideda gerai“, vėliau kažkodėl nebepakartota ištisai.
Kai išėjo „Druskos“ pirmoji dalis, į Tėvą pažvelgiau kitomis akimis, man jo nežmoniškai pagailo, pajutau švelnumą ir graudumą, kurie šiaip jau mūsų gana atšiaurioje giminėje nebuvo pirmos reikmės dalykai. „Saulėta vaikystė“. Saulėta! O juk po jos dar laukė „parduotų vasarų“ saulė... Beveik apie visus knygose aprašytus įvykius man ir kitiems anūkams pasakodavo Didžioji bobutė, tačiau juk kai ko ir ji nežinojo...
Rankraščio paskaityti, kiek atsimenu, niekada nėra davęs. Nuomonę apie jau išėjusius kūrinius norėjo žinoti, bet primygtinai nevertė ją reikšti.
- Ant knygos viršelio esanti laiško faksimilė liudija Baltušio braižą buvus labai gražų, nepaisant formaliai kuklaus išsilavinimo. Tačiau jis susirašinėdavo ir „mašinėle“. Ar Jūsų ir sesers gauti iš Tėvo laiškai būdavo rašyti ranka, ar...
Taip, tėvo braižas buvo labai aiškus ir mažai pasikeitė per visą gyvenimą, bet laiškus jis rašė daugiausia mašinėle, mums su sese taip pat. Ranka tik pasirašydavo, dažniausiai ir voką adresuodavo. Iš knygoje esančių laiškų gal tik koks dešimt ranka rašytų. Tėvas rašė ne tik gražiai, bet ir absoliučiai be klaidų, tiek lietuviškai, tiek rusiškai, nepaisant – kaip sakote – formaliai kuklaus išsilavinimo. Ir mums tą primindavo pamatęs mokytojos ištaisytus diktantus arba namų darbus. Jis nepaprastai gerbė ir mylėjo gimtąją kalbą ir tą patį ragino daryti visus, ypač rašytojus.
Viename laiške, kurį atradau jau knygai išėjus, rašė: „Ir skaityti mažai ką beskaitau, ypač iš „naujosios“ literatūros, kurios nūnai labai ir labai pagausėjo. Atsiverčiu Simoną Daukantą, pasineriu į neišpasakytą jo kalbos grožį, gaivinančią ir paguodžiančią talento jėgą. O dar ir Maironį kartais. Ir Vaižgantą. Net Antaną Tatarę. [...] nūdieniai mūsų rašytojai, žinoma, su kai kuriomis išimtimis, rašo pasigailėtina (gal net pasibaisėtina) kalba. [...] reikėtų pirmiausia išmokti kaip reikiant lietuvių kalbą (jeigu jau nebeįstengiama pamilti ją, kaip mylėjo visi įžymieji mūsų tautos rašytojai).
- Kada paskutinį kartą lankėtės Lietuvoje? Kokiai veiklai ir pomėgiams skiriate didžiąją dalį savo laiko? Gal turite naminių gyvūnų, daržą ar darželį (pamenu Baltušio svajones viename laiške apie daržą prie atskiro namelio)?..
Lietuvoje paskutinį kartą buvau 2006 metų rugsėjį-gruodį, suspėjau sudalyvauti „Akademijos“ galerijoje vykusioje mano dukros Akvilės Zavišaitės darbų parodos atidaryme ir patirti dvi akies operacijas Kauno akių ligoninėje.
Didžiąją savo laiko dalį, ypač pastaruosius kelerius metus, skiriu savo talentingųjų artimųjų – Tėvo ir Dukters – kūrybinio palikimo ir atminimo reikalams. Šiemet turėtų išeiti knygos „Akvilė“ trečias papildytas leidimas, turėtų įvykti ir paroda (ją planuoja „Meno rinkos agentūra“), galbūt pasirodys ir jos darbų albumas. Taip pat dar šiais Tigro metais (mat mes su Akvile – „Tigrai“) tikiuosi pagaliau užbaigti savo asmeninius atsiminimus „Su kuo valgytas cukrus“ (tikiuosi, kad jau galėsiu prieiti prie „užgrobtųjų“ Tėvo archyvų). Beje, atsirado viltis, kad maždaug tuo pačiu metu po ilgos pertraukos bus išleista ir J. Baltušio „Su kuo valgyta druska“.
Apie pomėgius mažai ką galiu pasakyti, nes mėgstamiausia mano sporto šaka visą gyvenimą buvo dailusis gulėjimas ant šono, tai įgimto aštrios formos tinginito simptomas. Tiesa, labai mėgstu visokius muziejus ir galerijas bei šiaip pažioplinėti po miesto užkaborius, nepavargstu žiūrėdama kad ir į tuos pačius namus, aikštes, laiptus, skulptūras ir fontanus. Bent kartą per savaitę per Karališkąjį botanikos sodą pro Sidnėjaus operos rūmus nužingsniuoju į mūsų valstijos Meno galeriją; ketvirtadieniais vežioju pietus į namus „ligotiems ir biedniems“ – esu organizacijos „Valgiai ant ratų“ vairuotoja. Tiesa, pastaruoju metu dėl aukščiau išvardintų darbų ir kt. šias pareigas kiek apleidau.
Naminių gyvūnų, daržo ar darželio neturiu, tik tris vazonus su nelabai laimingai atrodančiomis kambarinėmis gėlėmis. Gyvenu senamiestyje, ant aukšto skardžio, šeštame aukšte, neturiu net balkono (bet užtat vaizdas pro langą – į uostą ir operhauzą).
Nors Tėvas viename laiške ir prikiša, kad aš nė karto savo noru nesu palaisčiusi gėlių, darže pasikapstyti mėgstu, ypač ravėti. Draugai šiuo mano pomėgiu mielai pasinaudoja, nors ir ne taip dažnai, kaip aš norėčiau. Rauti piktžoles man patinka nuo vaikystės, kai su sesute turėdavome po lysvelę.Tiesa, manojoje retai kada užaugdavo morkos.
- Ar turite artimų bičiulių australų ir kaip trumpai apibūdintumėte šios tautos charakterio bruožus?
Turiu kelias geras drauges australes (tarp jų buvo ir viena aborigenė), ir nemažai pažįstamų, tarp jų ir mano vyro, kuris yra 8-os kartos australas, draugų. Šios tautos bruožai yra gana malonūs (žinoma, būna ir išimčių): žmonės ramūs, mandagūs, draugiški, švarūs, sakyčiau, ir darbštūs, gal nelabai veržlūs, labai vertina šeimą, rūpinasi vaikais, tačiau į viską, ypač į politikus ir šiaip „pasikėlusius“ asmenis, žiūri su sveika doze humoro, nebijo pasijuokti ir iš savęs. Šiek tiek primena ir lietuvius: mėgsta alų, išgėrę visi drauge dainuoja, tik jų antroji (jei ne pirmoji) religija – ne krepšinis, o futbolas.
