Noras būti gydytoja kuo greičiau
Nuo vaikystės gydytoja svajojusi būti Janina taip veržėsi į išsvajotąją profesiją, kad nutarė nebaigti mokyklos ir iš karto po 8 klasių įstojo į medicinos mokyklą – su raudonu diplomu ten pateko be jokio konkurso. Toks sprendimas leido sutaupyti laiko, būti arčiau medicinos ir pasiruošti stojamiesiems į aukštąją. Mokslai sekėsi puikiai, jau po pirmo kurso Janina įsidarbino Raudonojo Kryžiaus ligoninėje medicinos seserimi, dirbo operacinėje. Mergina suprato, kad norės siekti daugiau – dirbti chirurge, tad pabaigusi įstojo į Kauno medicinos universitetą gydomosios medicinos fakultetą.
„Kodėl chirurge? Man atrodė, kad būtent chirurgas yra tas gydytojas, kuris visą situaciją mato tiksliai, jau nieko nespėlioja ir gali tikrai žmogui padėti. Bėda ta, kad tuo metu chirurgija buvo laikoma itin nemoteriška specialybe, todėl man tuometinis kardiochirurgas Jurgis Brėdikis primygtinai siūlė rinktis būti bendro profilio gydytoja ar ginekologe, tačiau griežtai nesutikau – moraliniai įsitikinimai man niekada nebūtų leidę daryti aborto. Tik parašius raštą rektoriui šis išrūpino vietą akies mikrochirurgijoje“, – į praeities prisiminimus grįžta gydytoja.
Žinojo iš anksto, už ko ištekės
Dar pirmame medicinos mokyklos kurse, būdama 14–15 metų Janina patyrė sukrečiantį įvykį. Mergina kasdien važinėdavo traukiniu namo, kartą stotyje ją sustabdė čigonė, pašaukusi ją vardu. Paskui viskas vyko lyg sapne – turbūt buvo užhipnotizuota ir čigonei atidavė vos ne visą savo stipendiją, kai ši pasiūlė veidrodėlyje parodyti, kas bus jos vyras. Jame Janina išvydo gražų vyriškį juodais plaukais. „Tai kad aš jo nepažįstu!“ – pasakiusi čigonei. „Ateis laikas ir susipažinsi!“, – atrėžusi ši. Janina prisimena labai raudojusi ir pergyvenusi dėl prarastų pinigų, bet vyro atvaizdą gerai įsiminusi.
Neilgai trukus, antrame kurse, grupės seniūne išrinkta Janina dalyvavo susirinkime ir pavėlavo į chirurgijos paskaitą, kurią vedė naujas dėstytojas, garsėjęs nepakantumu vėluojantiems. Jį išvydusi mergina neteko žado – tai buvo JIS – paslaptingas vyras iš čigonės veidrodėlio, netgi apsirengęs taip pat. Nežinia, ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ar lemtis, bet JIS, susitikus žvilgsniams, pasakoja Janina, irgi tarsi suakmenėjo, ilgai negalėjo žodžio pratarti.
Ir vėliau pirmame suole sėdėjusi Janina juto nuolatinį jo dėmesį: 10-čia metų vyresnis dėstytojas rodė ją pavyzdžiu kitiems studentams, imdavo į vizitacijas, praleisdavo pirmą, visko klausinėdavo. Tačiau sužinojęs, kad mergina ketina išvykti studijuoti į Kauną, užpyko. Taip vienas kito nematė ištisus 6 metus.
„Buvau įsimylėjusi iki ausų, per didžiąsias šventes nusiųsdavau jam atviruką, bet atsakymo negaudavau. Mamai sakiau, kad jei jis man nepasipirš, už nieko kito netekėsiu. Žinojau, kad JIS visą šį laiką daug dirbo chirurgu Onkologijos institute, dėstytojavo, netrūko jam ir moteriško dėmesio, bet jau buvau kritusi jam į akį taip, kad savo tėvo paragintas greičiau vesti, ėmė ir mane susirado, vėl ėmėme bendrauti, pristatė savo tėvams“, – pasakoja Janina, tuo metu jau dirbusi gydytoja.
O kaip vestuvės? Jų irgi nepavyko iškelti greitai – būsimasis Janinos vyras buvo išsiųstas dvejiems metams į Japoniją. Iš ten į Lietuvą vėliau parvežė pirmuosius gastroskopus, echoskopus, zondus. Tolima ir ilga komandiruotė neleido vyrui išvysti ir pirmagimių dvynių. Pora susituokė 1984 m., kai šiems buvo jau 2,5 metų.
Du gydytojai šeimoje
J. Lazutkienei karjeros pradžioje teko dirbti Ausų akių ligoninėje Subačiaus g., dirbdavo naktimis traumatologijos skyriuje, vėliau dėstė chirurgiją Vilniaus medicinos mokykloje, kurią pati baigė, buvo chirurgijos skyriaus vedėja. Vėliau profesiniai keliai nuvedė į Greitosios pagalbos ligoninę, tuomet į Karo ligoninę, kur buvo kraujagyslių ir bendroji chirurgė. Ten dirbant tuometinis Sveikatos apsaugos ministras J. Brėdikis siūlė būti ir vyr. gydytoja, tačiau Janina nesutikusi, norėjusi daugiau laiko skirti vaikams. Vėliau ligoninę išformavus Janina kartu su vyru urologu atidarė privatų kabinetą, kuriame vykdė kraujagyslių chirurgės, echoskopuotojos ir homeopatės veiklą. Taip buvo kur kas paprasčiau derinti mamos ir gydytojos veiklą – dažnai vaikus imdavo su savimi kartu į darbą, nes vyras buvo dar labiau paskendęs darbuose nei ji.
Reikia paminėti, kad Janina viso mūsų pokalbio metu vis kuklinosi ir sakė, jog darau klaidą rašydama apie ją, o ne apie jos vyrą – nes būtent JIS, Vladas Lazutka, buvo medikas iš didžiosios raidės, daug išmokęs ir ją pačią.
Vikipedijoje rasite tik kukliai suminėtus jo nuopelnus: lietuvių gydytojas chirurgas, urologas onkologas, kilęs iš garsios Lazutkų giminės. Didžiąją gyvenimo dalį dėstytojavęs Vilniaus universitete, dirbęs Nacionaliniame Vėžio institute, buvęs jo vyr. gydytoju, direktoriaus pavaduotoju.
Buvę kolegos pasakoja, kad Vladas buvo plačios erudicijos, be galo tolerantiškas visiems, kad ir koks būtų išsilavinimas ar visuomeninė padėtis. Tiesiog būti šalia docento V. Lazutkos būdavo gera. V. Lazutka visur norėjo būti pirmas, ir tai jam sekėsi. Domėjosi visomis medicinos sritimis, buvo novatoriškų gydymo metodų pradininkas, ėjo koja kojon su pasauliniu mokslu, nebijojo sunkių ligonių, padėdavo net beviltiškomis aplinkybėmis. Mėgo humorą, teatrą, geras knygas. V. Lazutka sakydavo, kad yra dvi gyvenimo vertybės – gera sveikata ir švari sąžinė.
„Vyras darbe praleisdavo vos ne visą savo laiką, namo grįždavo 21 val., važiuodavo pas ligonius ir savaitgaliais. Net direktoriaus pavaduotojo pareigų atsisakė, nes administraciniai darbai atitraukdavo nuo gydymo. Netausojo savęs, visas savo jėgas atidavė visiems mums, kad būtume sveikesni ir laimingesni. Ir šiandien, kai jo jau nėra 23 metus, jį šiltu žodžiu tebemini kolegos ir pacientai“, – pasakoja J. Lazutkienė ir priduria, kad šeimai jis buvo taip pat be galo atsidavęs, o vaikai jį tiesiog dievino.
Ir vėl pranašystės, kurios, deja, buvo tragiškos
Nuo rimtų medicininių dalykų su Janina vėl sugrįžtame į laikus, kai jų šeima džiaugėsi darniais ir gražiais santykiais, begaliniu supratingumu ir meile. Klausantis jos pasakojimo buvo net šiek tiek pavydu, kad šeimose būna tokios pakylėtos meilės ir tikėjimo.
Paklausus, ar papasakojo vyrui tą mistinį nutikimą su čigone, Janina prisipažįsta tą padaryti išdrįsusi tik po vestuvių. Vyro tai nė kiek nesuglumino ir jis išklojo savo istoriją, kuri, kaip paskui gyvenimas parodė, buvo lemtinga...
Dar būdami paaugliai Vladas su sese ir broliu sutiko čigonę, kurios paklausė, kiek jiems lemta gyventi. Deja, jos pranašystės buvo labai tikslios – kaip ir išpranašavo, jo sesuo mirė sulaukusi 32 m., brolis – 40 m. O per jo laidotuves Vladas išdrįso Janinai pasakyti, kad jam pažadėta gyventi tik iki 52 metų. Taip ir atsitiko...
„Tikiu, kad viskas mūsų gyvenime vyksta pagal Dievo valią. Iš tiesų dar jaunystėje Vladas norėjo būti karo gydytoju, išlaikyti normatyvus, tačiau Sankt Peterburge padarius tyrimus paaiškėjo, kad yra problemų su kraujospūdžiu ir pulsu, todėl šios svajonės teko atsisakyti“, – pasakoja Janina.
Blogas mintis Lazutkos stengėsi vyti nuo savęs, gyveno, dirbo, net susilaukė pagrandukų – antros poros dvynių. Rūpesčių netrūko – kartu apsigyveno vyro tėvai, jo mama 12 metų buvo paralyžuota.
Meile mano, tik tu nemirk!
Janina ne kartą kalbantis minėjo, kad vyras visą save atiduodavo kitiems, nors paties sveikata neblizgėjo.
„Manau, kad jis jautė artėjančią pabaigą. Maža to, prieš mėnesį buvom palaidoję jo tėvuką, labai dėl to išgyveno. Paskutines savaites buvo paėmęs atostogas, norėjo pailsėti, mačiau jo žvilgsnį išėjus iš kompiuterinės tomografijos tyrimo... Tą naktį jam sukilo spaudimas, planavo kitą dieną pasirodyti gydytojui. Mūsų medicinos kabinetas tuo metu buvo įkurdintas namie – kitaip nebūtų ėję suderinti darbo su pareigomis šeimoje. Aš kaip tik turėjau užsirašiusį pacientą. Prieš konsultaciją dar nuėjau pažiūrėti, kaip vyras laikosi, auklė su mažaisiais dvyniais buvo kitame kambaryje. Kai išleidusi pacientą nuskubėjau atgal pas vyrą, radau jį gulintį su šypsena veide ir jau nereaguojantį...
Toliau viskas vyko kaip sapne: puoliau jį reanimuoti, šaukiau: „Meile mano, tik tu nemirk!“ Ir nors jo širdį sugebėjau vėl priversti plakti, atvykusi reanimacijos brigada liepė liautis ir nepuoselėti tuščių vilčių – kai pradėjau, jo vienas vyzdys jau buvo išsiplėtęs, o tai reiškė tik viena – kad pavėlavau, kad kvėpavimas neatsistatys...“, – visas šiurpias detales prisimena moteris.
Vos nepalūžusi davė sau pažadą niekada nesiskųsti
Po vyro mirties Janina, kuriai tuo metu buvo 42 m., prisipažįsta palūžusi. Galva neišnešė, kaip reikės vienai pasirūpinti 4 vaikais (mažiesiems dvyniams tuo metu buvo vos 1 m. 7 mėn., laimei, didieji jau buvo paaugliai), prie lovos prikaustyta anyta, dirbti ir vadovauti medicinos kabinetui ir sugebėti išlaikyti namus.
„Nenorėjau gyventi. Pamenu, nuėjau prie ežero, mintimis Dievo klausiau, kodėl jis paėmė Vladą, verčiau būtų mane. Vėliau tą pasakiau ir kunigui, o šis pasakė, kad tokios mintys yra mirtina nuodėmė, nes Dievas yra teisingas – jis žinojo, kad vyrui likti vienam su vaikais būtų per sunku, o ir vaikams labai reikia mamos. Jis patikino, kad gyvenime turiu atlikti savo misiją ir tik tada jis pasikvies mane. Tada pasidarė labai gėda ir sau pasižadėjau niekada daugiau nesiskųsti ir kabintis į gyvenimą visomis jėgomis“, – sako moteris ir priduria nuolat jaučianti nematomą vyro pagalbą iš dangaus ir sapnuojanti jį kiekvieną naktį. Visus sapnus Janina užrašo ir vaikams padovanojo šiuos užrašus.
Dar trys vaikai?
Apie tai, kaip kabinosi į gyvenimą, Janina pasakoja mažiausiai. Laimei, mažuosius dvynius padėjo auginti didieji, pagelbėdavo ir jos mama, ypač kai reikėdavo išvažiuoti į konferencijas. Po vyro mirties ji dar 3 metus prižiūrėjo jo mamą, po insulto negalėjusią nei kalbėti, nei judėti.
Lyg visko dar nebūtų ir taip daug, Janina lyg netyčia prisimena, kaip jaunesnysis penkiametis sūnus per N. Marčėnaitės TV laidą pamatė globos ieškančius vaikus ir puolė mamos prašyti priimti į šeimą tokį juodbruvą pusantrų metų berniuką. „Ir sutikote?“, – nustebau. „Taip, paėmėm globoti šį berniuką, sūnus tiesiog maldavo. Ir tai nebuvo pirmas vaikas, kuriam suteikėm savo šeimos šilumą – dar gyvendami su vyru išauginome mergaitę, dar vieną vaiką auginau ir globojau dar būdama studente ir gyvendama bendrabutyje“, – lyg niekur nieko vardija Janina.
Šiandien 66 m. Janinos vaikai tvirtai stovi ant kojų. Vyresniesiems dvyniams jau 42 m.: sūnus Vladas, kurį ankstyvoje vaikystėje Janina vos išplėšė iš klinikinės mirties spąstų, dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir gyvena kartu su Janina, dukra Tamara Marijana – ekonomistė, gyvena Italijoje. Mažiesiems dvyniams jau greitai 25-eri: dukra Stefanija Liuda baigė muzikos akademiją, mokosi verslo vadybos, gyvena Kaune. Sūnus – studentas. Turi ir anūkų.
Liga smogė negailestingai
Kai kalbėjomės apie vyrą, Janina ne kartą užsiminė, kad šis savęs netausojo, visą save išdalijo kitiems. Ta pati mintis manęs neapleidžia apie ją pačią, išgirdus apie tolimesnius gyvenimo posūkius.
„Dar būnant studente dažnai užklupdavo staigūs galvos skausmai, prarasdavau sąmonę, paskui lyg praėjo. Kai papasakojau apie tai vyrui, iš karto nuvežė mane į Minsko onkologijos akademiją, kur nustatė, kad yra gerybinis auglys hipofizėje ir liepė operuotis. Žinojau, kad tai būtų užkirtę kelią turėti vaikų, todėl abu nusprendėm, kad pirma jų susilauksim, o po to operuosimės. Tas „po to“ taip ir neatėjo.
Prieš 7 metus Janina pajuto, kad sunkiai klauso kojos, vis ima dvejintis akyse, širdis jautė, kad tai gali būti vėžio požymiai, tačiau nenorėjo to niekam sakyti, būti našta, todėl toliau dirbo. Visgi tai ilgai netruko – vieną dieną ją suėmė taip, kad nebegalėjo išlipti iš mašinos, atėmė kojas visai, beveik negalėjo prakalbėti. O toliau viskas vyko tarsi siaubo filme: begalė tyrimų, koma ir gąsdinanti diagnozė – krūties vėžio metastazės galvoje. Beje, o jaunystėje aptiktas auglys hipofizėje buvo visiškai išnykęs!
Janina be galo dėkinga profesoriui Sauliui Ročkai, padariusiam sudėtingą galvos operaciją, gydytojai chemoterapeutei Birutei Brasiūnienei, pas kurią gydosi visą šį laiką – Janinai taikyta biologinė terapija, 6 metus ji gydoma chemoterapija.
Teko praeiti ir visos galvos švitinimo procedūras. Janina pasakoja tik prašiusi specialistų padaryti viską, kad tai nepaveiktų jos atminties. Nežinau, kokia Janinos atmintis buvo anksčiau, bet galiu patikinti, kad tokią šiandien turi retas jaunas žmogus – prisimena viską su smulkiausiomis detalėmis.
Prisimena ir tai, kaip išgirdusi diagnozę iš pradžių nematė tikslo kovoti su liga, bet vaikai to nenorėjo net girdėti. Vyresnysis sūnus pasakė: „Tu mane išplėšei iš mirties vaikystėje, aš be tavęs negyvensiu“. Jaunėliai taip pat maldavo gydytis, sakė: „Mes tiek daug iš tavęs išmokom, sužinojom, privalai gyventi“.
„Ką gi, man neliko nieko kito, kaip vėl kabintis į gyvenimą visomis keturiomis“, – juokiasi ponia Janina.
Vėliau gydytoja B. Brasiūnienė Janinai sakė, jog ne nuostabu, kad jos galvoje atsirado metastazių, kai visą gyvenimą smegenys buvo tiek apkrautos.
„Tikiu, kad gydytojai darė viską, kad gyvenčiau ir viską atsiminčiau, tik po švitinimo įspėjo, kad po 2,5–3 metų gali būti sunkiau rinkti naują informaciją. Tuo metu nesupratau, ką tai galėtų reikšti. Sužinojau labai staiga – po trejų metų, 2020 m. birželio 13 d. ant akių tarsi užkrito juoda užuolaida ir aš praradau regėjimą...“, – ir nors dabar metastazės galvoje išnykusios, Janinai teko mokytis gyventi tamsos pasaulyje.
Aklumas netrukdo padėti pacientams
Jei netyčia pagalvojote, kad apakusi gydytoja Janina užsidarė tarp keturių sienų, tai turiu iš karto pasakyti, kad taip neatsitiko. Ji ir toliau konsultuoja pacientus! O šį savaitgalį jos kolegė atsiuntė nuotrauką iš konferencijos, kur abi dalyvavo.
„Kai atėjo laikas prasitęsti gydytojos licenziją, akreditavimo tarnyboje pasakiau, kad nors nematau, bet mano klausa, lytėjimas, protas veikia puikiai, o senieji pacientai nė girdėti nenori, kad galiu atsisakyti juos konsultuoti. Ir man ją pratęsė! Tiesa, jėgų turiu nedaug, greitai pavargstu, todėl tų pacientų priimu tikrai labai mažai, bet mano UAB „Lazutka“ dar veikia! Rūpinuosi ir gydau dar savo 86 m. mamą, kuri taip pat serga vėžiu.
Janina bendraujant vis džiaugėsi, kaip jai gyvenime pasisekė, kokia yra apdovanota Dievo, kad galėjo patirti tokią meilę ir gyventi su tokiu didžiu žmogumi, džiaugėsi ir tuo, kokie puikūs ir geri žmonės buvo jos kelyje. Supratau, kad jos tikėjimas yra beribis, kad žmones ji gydo žiūrėdama į visumą ir naudodama visus įmanomus gydymo būdus.
„Manau, kad pirmoje vietoje gyvenime turi būti Dievas, toliau Meilė viskam gyvam, Jo kūriniams. Stengiuosi, kad kiekvienam žmogui, kurį aš paliečiu, būtų geriau, kad jis eitų sveikimo keliu su viltimi į harmoniją, laimę. Juk liga – tai mūsų nuodėmių, minčių, gyvenimo būdo, darbų, saiko neturėjimo, pykčio, pavydo ir gobšumo pasekmė. Mūsų gyvenimo suvokimas keičia mūsų likimą, mūsų genetiką, imunitetą, kaip į blogą pusę – link ligos, taip ir į gerą – link Dievo meilės ir sveikatos, amžino gyvenimo“, – savo gyvenimo ir gydymo filosofija dalijasi Janina.
Ir pati stengiasi gyventi sveikai – valgo mažai, labiau augalinį maistą, daug geria, stengiasi vartoti kuo mažiau chemijos, geria natūralias sultis ir papildus. Kasdien daug vaikšto lauke, mėgsta klausytis audio knygų, bando kuo mažiau prašyti vaikų pagalbos.
O pabaigai dar viena puiki žinia – po truputį gerėja Janinos regėjimas! Ji šiek tiek pradeda matyti žmonių šešėlius, šviesoforų šviesas. Janina įsitikinusi, kad gyvena šiame pasaulyje tik dėl to, kad dar gali būti naudinga kitiems ir daryti gerus darbus. Belieka šiai neeilinei gydytojai nuo Dievo palinkėti stiprybės ir sveikatos.
