Artėjant pagrindinei priežasčiai, kodėl Jurgita grįžo į Lietuvą – „Vilnius City Opera“ gegužės 8-12 dienos premjerai „Visos jos tokios“ – kalbėjomės su dainininke apie jos gyvenimą Italijoje ir sentimentus gimtajai šaliai.
- Jūsų karjera ir šeima – užsienyje, koks jausmas apima grįžus į Lietuvą?
Koks jausmas... Žinoma, aš esu pasiilgusi Lietuvos, bet mano namai, vyras, dukra vis viena jau yra kitur. Šis projektas su „Visos jos tokios“, - pirmas kartas, kuomet grįžtu ilgesniam laikui. Smagu, nes galiu susitikti daugiau žmonių, draugų, kuriems šiaip laiko surasti būnant su dukra būtų žymiai sunkiau. Taip, dabar viena, nors repeticijų grafikas labai užimtas, vis tiek jauti, kad spėji nuveikti žymiai daugiau. Be to, Lietuvoje yra ir mano brolis su šeima, tėtis.
Nesakau, kad šiaip niekada negrįžtu – nepagalvokite. Stengiuosi atvažiuoti kaip įmanoma dažniau, kad ir dukra galėtų išlaikyti kontaktą, pažinotų Lietuvą, jos kalbą. Bent kartą ar du per metus atvykstu, - stengiuosi visiškai neatitrūkti. Dabar kaip tik galvojau, kad šį kartą būsiu be dukros, reiškia, jog vasarą reiks dar kartą atvykti su ja.
- Ne vienas solistas, o ypatingai solistės dažnai klausia savęs, ką rinktis: šeimą ar karjerą? Ar prieš susilaukdama vaiko apie tai daug mąstėte, ar tiesiog jautėte, jog tuomet buvo laikas, kuomet galėjote sau tai leisti?
Toks klausimas man nekilo - nesu karjeristė. Žinoma, džiaugiuosi, kai sekasi ir į viską įdedu daug darbo, bet dėl karjeros gyvenimo neapleidžiu. Mano šeima, mano gyvenimas man yra daug svarbesnis už bet kokią karjerą, - už bet ką. Iš tiesų būna keista, kuomet ateina kolegės, kurios nori pasitarti: „Taip norėčiau vaiko, bet, žinai, turiu debiutą kitais metais, ką daryti, kaip daryti?“. Aš joms ir atsakau: „Tu gal dar pirma palauk, gal dar vaikas neatsiras.“ Planuosi, planuosi, o vėliau iš vis nebegalėsi turėti vaikų, na, ką tu žinai...
Ir iš viso, aš manau, kad reikia gyventi, - tai yra svarbiausia, o jau po to visa kita. Viskas visada susidėlioja į savo vietas.
- Ar daug laiko turėjote grįžimui į sceną, gimus vaikui?
Ne. Turėjau gal 4 mėnesius... Taip, kai Gretai buvo 4 mėnesiai mes jau skridome į Olandiją, ten turėjau koncertus, kuriuose dainavau su skolinta suknele, nes nė į vieną iš savo netilpau (juokiasi).
Taip, buvo sunku, praktiškai visą laiką su vaiku ant rankų, per pertraukas maitinimai... O per nėštumą aš beveik visą laiką dirbau. Kaip tik buvau Covent Gardene, Londone, kur turėjau kelis naujus projektus iš eilės, - operas „Figaro vedybos“ ir „Miręs miestas“. Grįžau namo būdama 7 mėnesį nėščia, - jau su dideliu pilvuku.
- Ką solistei reiškia grįžti į sceną po gimdymo?
Ką reiškia – papildomi nervai. Juk vaiką palieki namie, jo labai trūksta, labai jaudiniesi. Man yra tekę būti scenoje, kuomet žinojau, jog namie guli sergantis vaikas. Tai – žiaurus papildomas stresas. Kitas dalykas ir laiko reikia sugrįžimui, kol atsistato balsas, galbūt dėl hormonų pasikeitimų, nežinau...
Tikrai, nereikia jokių papildomų repeticijų, - tiesiog laiko, nes jauti, kad paprasčiausiai yra sunku dainuoti, galbūt ir kvėpavimas po gimdymo dar neatlaiko... Reikia laiko. Apskritai reikia juk grįžti ir į fizinę formą, o dar – psichologinę, visa tai yra tikrai sudėtinga. Sakyčiau, jog tas grįžimas yra vien papildomi nervai, daugiau nieko.
- Kaip derinate buvimą mama, žmona ir soliste? Ar prireikia daug pagalbos?
Aš esu labai laiminga, kadangi man labai pasisekė turėti vyrą muzikantą. Jis dirigentas – pianistas, taigi puikiai supranta mano darbo pobūdį. Kitas dalykas – jo mama gyvena visiškai šalia ir iš tiesų labai labai daug mums padeda. Ji net yra kartu su manimi keliavusi į užsienį.
Įsivaizduokite, jau pagyvenusi moteris, pirmą kartą gyvenime su manimi važiavo į Vokietiją, net kalbos nemokėdama tam, kad prižiūrėtų mano dukrą, nes aš jos dar negalėjau palikti (ji buvo vos pusantrų metų), o vyras negalėjo kartu keliauti dėl savo darbų. Čia juk ir drąsos reikia. Na, bet išprašiau, ir išvažiavom. Tikrai, labai padeda tiek vyras, tiek jo mama.
- Ar tavo artimieji dažnai atvyksta tavęs aplankyti?
Na, tėtis yra buvęs vieną kartą pas mane Italijoje, už tai brolis jau kokius 5 kartus buvo atvykęs.
- Ar jaučiatės pritapusi prie Italijos, jos papročių?
Manau, jog dar vis esu pritapimo procese, na, bet juk esu tokia, kokia esu. Jų kultūra man yra labai artima, nors visuomet pasitaiko dalykų, kuriuos suprasti būnant lietuve yra sunku. Bet iš esmės kažkaip jau pripratau. Bent jau taip manau.
Galiu duoti vieną iš mūsų ryškių skirtumų pavyzdžių, kurį pajaučiau gimus vaikui. Italai meilę išreiškia labai fiziškai, jiems reikia būtinai liesti, pabučiuoti. Tai dabar įsivaizduokit, važiuojam su dukra, jai kokios trys savaitės, vaikas ramus, miega, aš laiminga, kad galiu pailsėti... Sutinkame staiga vyro draugus ir jie kad čiumpa tą miegantį vaiką, bučiuoja. Aš visa žalia, mėlyna, raudona, maždaug: neliesk mano vaiko, gi matai, kad miega, o tu jį... Palik vaiką ramybėj... Bet jie kitaip negali, jie turi savo meilę išreikšti taip, būtinai reikia paimti ant rankų. O trijų savaičių vaikas toks gležnutis, dar bučiuoja, aš tik apie bakterijas galvoju, - pas mus karantinas būna, pas juos iki to toli (juokiasi).
- Ar lengvai Jus priėmė vyro šeima ir kaip reagavo jūsų artimieji?
Aš visuomet turėjau savo nuomonę ir gyvenau taip, kaip man atrodė geriau. Mano visi sprendimai priklausydavo tik nuo manęs. Jokių patarimų ar kitų nuomonių nebūdavo, arba aš į jas nelabai kreipdavau dėmesį. Visą laiką tiesiog žinojau, ko norėjau. Įdomu šioje situacijoje buvo tai, kad visą laiką galvojau: tik ne italas, kokia nesąmonė būtų... Bet būtent taip netyčia ir išėjo.
O Italijoje mane priėmė puikiausiai, be jokių problemų.
- Iš ko susideda Jūsų įprasta diena namuose?
Atsikeli, paruoši pusryčius, pakeli ir suruoši vaiką į darželį (Gretai, beje, tuoj bus 4 metai). Dabar dar patogiau, nes ji pradėjo vaikščioti į valstybinį darželį – net vežti niekur nereikia: atvažiuoja geltonas autobusas, vaikus surenka nuo pat namų, nuveža ir parveža. Labai patogu, nes nereikia niekur eiti, tik iki vartelių.
O po to prasideda: reikia ir namus apsitvarkyti, ir sodą turime, kur sodinu ir auginu įvairias daržoves. Ir aš, ir Marko (Jurgitos vyro – aut. past.) mama. Žinoma, ji jau specializuojasi tose itališkose, kurių aš iki galo dar nesu supratusi, - kaip jas auginti. Pas juos, matot, yra 3 derliai per metus, ne taip, kaip čia. Vis dar nesuprantu, toks jausmas, kad tie derliai vienas ant kito auga, pavyzdžiui, pas mus prie namo žemuogės ir braškės derlių duoda ištisus metus, jos net vadinasi „4 metų laikai“. Žodžiu, dar nelabai suprantu ir toliau sėju savo burokėlius.
- Ar turite laisvo laiko vasaros metu?
Kadangi aš esu laisvai samdoma dainininkė, tai mano užimtumas visuomet priklauso nuo pasirašytų kontraktų, kada pagal juos yra suplanuoti projektai, repeticijos. Man nėra taip svarbu, kada bus atostogos – vasarą, ar žiemą. Bet tas laisvas laikas beveik niekada nebus iš tikrųjų laisvas, - visuomet yra kontraktų į priekį, reikia jiems mokytis, studijuoti, pasiruošti. Tarpai tarp darbų nėra visiškos atostogos.
- Ar yra kas nors lietuviško, ko pasiilgstate?
Iš tiesų pasiilgstu gerų bulvių. Jie turi bulves, bet jos auginamos kitaip, kalnuose ir atrodo visiškai kitokios – vienas vanduo. Iš jų nei plokštainio, nei bulvinių blynų neišsikepsi. Žodžiu, gali sutarkuoti 2 kg bulvių ir gal išeis vienas cepelinas... Kita vertus iš tokio stygiaus nemirštu, nes kuomet būnu kitose šalyse, pasigaminu, ko man trūksta. Pavyzdžiui, Austrijoje nėra jokių problemų, - ten produktai labai panašūs į tuos, kuriuos turime Lietuvoje. Jie viską turi.
- Ar reikėjo pratintis prie itališko maisto?
Reikėjo ne tiek priprasti prie maisto, kiek suvokti visą tą sistemą. Kas yra itališkas maistas? Makaronai, ir jei labai iš to juokiasi, kuomet jiems pasakau, kad mes tai vadiname makaronais, nes pas juos „Makaroni“ yra tik viena rūšis. Čia – visas mokslas: ar ilgi – spagečiai, ar trumpi. Su kokiu padažu juos reikia valgyti ir kodėl. Kurie gaminami su žuvimi, kurie - su mėsa, kurie – su pomidorų padažu, o kurie su kitokiais pagardais.
Kol supratau, kodėl jie čia apie tą maistą nuolat kalba... O man gi vienodai: ar makaronai tokie, ar tokie, su tuo, ar su tuo, - koks man skirtumas? Bet iš tikrųjų, po kurio laiko pradėjau tuos skirtumus justi: kaip skirtingos rūšies makaronai sugeria skirtingą kiekį padažo, vieni geriau tinka su žuvimi, nes yra slidesni ir t.t. Šiaip tikrai įdomu. Bet jie tikrai siaubingai daug kalbasi apie maistą, gali visą vakarą nepakeisti temos. Ir gamina jie daug.
Pavyzdžiui, mano vyro mama praktiškai visą dieną, kol užsiima namų ruoša, visuomet yra įsijungusi vieną iš tų maisto gaminimo programų, kur šefai rodo, kaip geriau ir skaniau pagaminti. Taip mes kiekvieną sekmadienį einame pas ją valgyti pietų: pirmas, antras patiekalai, desertas... Na, įsivaizduojate.
