aA
Jurga Adomo: „šiame kūrinyje rašiau tiesą, tikrą tiesą apie savo gyvenimą. Tokią tiesą, kokią mačiau. Iš pradžių galvojau, gal reikėtų kurį nors personažą pavaizduoti ryškiau, gal kokį įvykį papildomai išgalvoti. Tačiau pradėjusi rašyti supratau, kad tiesa yra pats gražiausias dalykas, kuriuo galiu pasidalyti.“
Ištrauka iš Jurgos Adomo knygos „AŠ + MB = AŠ“
© Shutterstock nuotr.

Kas yra MB?

Ankstyvas rytas, pavasaris, šaltoka. Einu į vieną iš kelių savo darbų, skubu, šalčio beveik nejaučiu. Einu kaip visada, pro vieną siaurą senamiesčio gatvelę, kurioje gyvena MB.

Praeidama jo kiemą, pro vartus visada pasižiūriu, kas viduje. Žinau, kad giliai širdyje juo nepasitikiu ir netikiu, tik negaliu sau to niekaip pripažinti. Negaliu iki galo viso to aiškiai suvokti ir sutikti, kad aš matau, jaučiu, jog tai ne vaizduotės padariniai... Negaliu, iliuzijų pasaulis labai mielas, norisi jame gyventi ilgai ir laimingai.

Stop! Stop! Fuck… Kieme stovi jo mašina. Jaučiu, kaip sukyla gumulas – milžiniška įtampa. Mintys pralekia žaibo greičiu. Jei mašina kieme, o jis vakar vakare išvažiavo į Panevėžį, tai, sakykim, paprastas paaiškinimas, kad iš Panevėžio jau grįžo, yra fiziškai neįmanomas. Rytas dar per ankstyvas, apie pusę devynių.

Įeinu į kiemą, vartai atrakinti. Gerai, kad kaimynai jau atidarė bendro kiemo vartus, pirma kliūtis man – visai ne kliūtis. Lipu lauko laiptais į antrą aukštą ir galvoju, kas toliau, gal reikės belstis į duris, nes rakto neturiu. O gal koks laimingas atsitiktinumas mane nuves tiesiai ten, kur reikia? Man tiesiog buvo patiestas raudonas kilimas! Eik, Jurga, eik, mergyte, pirmyn! Neliko nė vienos kliūties.

Kai užlipu laiptais ir nueinu iki MB durų, laiptinė, aišku, užrakinta, bet matau, kad praviras kaimyno buto langas. „Kai užsidaro durys, atsidaro langas.“ Šis langas vyruko, nuomojusio butą iš MB. Apsidžiaugiu, tai reiškia, kad aš pasibelsiu ar šūktelsiu balsu, o jis man atrakins laiptinę, įleis į vidų. Mane pažįsta, todėl net neabejoju, kad būsiu įleista.

Ką gi, beldžiu į langą. Niekas nepasirodo, neatsako. Mano kraujas užviręs, negaliu kukliai stovėti ir laukti... Stengiuosi iš lauko žvilgtelėti į nuomininko buto vidų. Dėl visa ko pašaukiu: „Labas!“

Matau pro langą, kad butas visai tuščias, viduje nieko nėra...
Nelaukusi, keliu koją ant palangės ir ropščiuosi į vidų. Tada išeinu iš nuomininko buto pro duris į bendrą laiptinę. Lekiu į MB butą, pastebiu laiptinėje paliktus moteriškus batelius... Yra vilties, kad jie gal nuomininko draugės, bet mažai...

Ką aš matau įėjusi į MB butą? Nieko! Kaip taip gali būti?! Tuščias atrakintas butas. Lova tuščia. Na, jis dažnai išeidamas neužrakina durų, nes rakinama laiptinė, kurioje gyvena tik trys savi žmonės, labai privati teritorija, saugu.

Akimirką šmėsteli mintis, kad aš per daug pavydi, nenormali seklė, nuolat įtarinėju nuostabiai dorą ir tvarkingą savo draugą. Tik šita mintis tuoj nulėkė į nežinomybę, kilo nauja...

– Jurga, kažkas čia ne taip...

Yra dar vienas butas šalia, kuriame gyvena kitas jo nuomininkas. Kažkoks lyg ir draugas iš Baltarusijos, atvažiuojantis labai retai, aš jo niekada nemačiau.

Neatsimenu, ar beldžiau į duris. Viskas vyko akimirksniu. Tiesiog griebiau už rankenos ir įėjau.

MB yra išvaizdus vyras. Jis toks, kuriam net daug kalbėti nereikia, visi ir taip juo tiki, jį gerbia, moterys jį myli... Jei jam reikės praeiti be bilieto pro apsaugą, jį praleis ir dar palinkės gero vakaro, parodys, kuria kryptimi eiti. Jei jam reikia gauti kokios informacijos, visi ir visos maloniai ja dalijasi, papasakoja daugiau, nei buvo paklausta. Net jei jį sustabdo policininkas už greičio viršijimą, dar niekada neteko matyti, kad sumokėtų baudą. Tiesiog būna maloniai perspėtas ir paleistas. Pati esu mačiusi tokių įvykių jo gyvenime dešimtis.

Kartą pasakiau, kad niekaip negalėsiu jam gauti nemokamo kvietimo į renginį, kuriame pati dalyvausiu. Jis pasakė, jog dėl to jokių problemų nebus. Tiesiog turiu pranešti, kokią dieną ir kokiu laiku ateiti – jis ateis be jokio bilieto. Aš, aišku, pasijuokiau iš tokio didelio pasitikėjimo savimi. Renginys skirtas maždaug tūkstančiui žmonių, bilietas kainuoja apie porą šimtų litų, gerai žinau, kad ten apsauga tikrai nuoširdžiai stovi prie durų, todėl netikėjau, jog jo žavesio šioje situacijoje pakaktų.

Renginio dieną MB tiesiog ėjo pro apsaugą nesustodamas ir neabejodamas. Vienas iš darbuotojų pradėjo jį vytis. Man tuo momentu jau darėsi juokinga: štai pagaliau jį sustabdys. Pasivijęs apsaugos darbuotojas klausia:

– Ar jūs turite bilietą?

MB žiūri į jį ramiai ir sako:

– Ne.

Apsaugos vyrukas patyli akimirką ir apsisprendžia:

– Duokit ranką, uždėsiu jums antspaudą, kad kiti nebetikrintų ir nesikabinėtų...

Ir pažymi jo ranką renginio logotipu.

Neįtikėtina. Aš nesuprantu, kaip tai gali nutikti. Žmogus, kuris atsakingas už bilietų tikrinimą, staiga nusprendžia tiesiog praleisti zuikį į renginį ir net pasirūpina, kad kiti jo nebegaudytų, tegul straksi be jokių problemų. Toks buvo MB.

Man atidarius kito nuomininko buto duris ten matau miegantį MB ir moterį šviesiais plaukais. Ankstyvas rytas, abu dar snaudžia, prabunda.

Pasakau:

–O, labas rytas.

MB šoka akimirksniu nuogas iš lovos, puola prie manęs ir stumia pro duris. Kažką man šneka, kažkokius padrikus žodžius:

– Negražiai elgiesi... Nereikia skandalų... Ar tu slapta pasidarei mano buto raktus?.. Viską išspręsim, išsiaiškinsim...

Aš nelabai orientuojuosi, bet jau esu išstumta iš buto ir stoviu prie laiptinės lauko durų. Tuo metu suvokiu: jei mane išstums pro laiptinės duris, jas užtrenks, aš nebeįeisiu į vidų. Jei neįeisiu, kažkas gali likti iki galo neišaiškinta ir vėl gražiai pameluota, paslėpta. Tuo metu beveik instinktyviai, veikiama pasąmonės, įsikimbu į grotas, esančias lauko durų langelyje... Įsikimbu iš visų jėgų – niekas neatplėš, kol pati nenorėsiu išeiti.

Tuo metu dar kažką spėju padrikai atsakinėti – rėkiu taip pat nerišliai kaip ir jis:

– Nėra ko aiškintis, aiškiau nebūna, aš neturiu tavo buto rakto, įlipau pro atidarytą langą!..

Įsikibusi ir iš visų jėgų laikydamasi už durų grotų dar sugebu riksmu pasikviesti tą moterį pokalbio. Išrėkiu kažką lyg: „Ateikit pasišnekėti!..“ Ji ateina.

Žodžiu, situacija tokia: aš tvirtai laikausi durų, ji įsisupusi į antklodę atsisėda ant laiptų priešais mane, MB laksto nuogas tarp manęs ir jos... Mes, šiaip ar taip, bendraujame toliau.

– Ar jūs žinote, kad mes draugaujam jau penkerius metus?– klausiu. – O kokia jūsų situacija?

– Mes draugaujam jau dvejus metus... – atsako ji.

************

MB yra Mėlynbarzdis

Kai išėjau pro JŲ duris, MANO viduje buvo visiška apatija. Palikau Mėlynbarzdį ir Geltonplaukę aiškintis santykių be manęs. Nuolatinis gyvenimo nerimas mane buvo taip išvarginęs, kad tuo momentu sugebėjau jausti tik abejingumą. Tikriausiai įsijungė kažkokia apsauginė funkcija, sauganti kūną nuo perkaitimo. Ėjau į darbą rami, galvojau, jog „nelabai geri reikalai, tikrai nelabai...“

Eidama keliskart bandžiau įsivaizduoti, kad jie turbūt susėdo prie MŪSŲ šeimos stalo, išsidėliojo MŪSŲ indus, peilius, šakutes ir dabar ramiai pusryčiauja. Kodėl reikėtų stresuoti? Jie abu tokie ramūs. Teisingi, santūrūs, inteligentiški. Aš vienintelė kaip užsukta šokinėjau pro langus. Jaučiausi esanti ne toje kompanijoje. Lyg būčiau iš žaidimų aikštelės išvarytas vaikas, kuris elgėsi ne pagal vietines taisykles.

Galvoje vis ūžė sąvokų pervertinimas. Ką man reiškia žodžiai „mūsų, mano, jūsų, jų, nebe mano“? Aha, pagavau save! Atsirado savininkiškumo jausmas. Tai, ką vadinau mano ir mūsų, staiga tapo jų. Vizualiai skiriasi tik kelios raidės, bet reikšmės skirtumas milžiniškas. Įsivaizduok, turi gražų namą, fantastišką automobilį, mylimą šeimą ir staiga kas nors pasako, kad nieko nebeturi! Tai jau dvejus metus nebuvo tavo! Buvo JŲ! Štai toks suvokimas ir įjungia apsauginius protelio vožtuvus, kad šis laikytųsi toliau. Kaip gerai, jog turime tobulą mechanizmą. Ačiū visatai, Dievui, Darvinui, Tėvams...

Atsimenu, kaip išeidama pasakiau Geltonplaukei, jog pasiimtų iš Mėlynbarzdžio mano mobiliojo telefono numerį ir paskambintų man, kad galėtume susitikti, – maniau, būtų naudinga pasikalbėti tik mudviem. Tai padariau norėdama būti tikra, kad Mėlynbarzdis neturės jokios progos mumis – nė viena – manipuliuoti. Aš jau buvau patyrusi. Vieną kartą jis buvo mane taip apsukęs apie pirštą. Iš savo klaidų stengiausi mokytis.

Jei tik lieki dviese su Mėlynbarzdžiu ir jo tiesa, kažkodėl labai greitai ji tau pradeda patikti, pradeda atrodyti kaip visiškai suprantamas, normalus dalykas. Vėliau kyla retorinių klausimų: kodėl anksčiau galvojau taip keistai, taip iškreiptai, juk draugauju su nuostabiu žmogumi, juk tie sutapimai tikrai logiškai paaiškinami! Nežinau, kaip jam pavyksta tai padaryti, bet prisiminus policininkus ir apsaugininkus belieka guostis, kad aš ne vienintelė tikinti viskuo, ką man sako.

Maždaug prieš dvejus ar trejus metus beveik identiška istorija jau buvo nutikusi. Tada Mėlynbarzdis buvo „išvažiavęs“ į Druskininkus. Buvo ruduo, vakaras. Aš atsitiktinai atsidūriau prie jo namų. Vadinu sutapimu ar atsitiktinumu, o iš tikrųjų noriu pasakyti, kad tai vėl buvo tobulas aukščiausiųjų projektų vadovų darbas. Tuo metu neturėjau automobilio, nes jį ką tik, važiuojant ryte į darbą, buvo sudaužęs girtas vairuotojas. Oi, uolūs tie angelai sargai, net automobilio avariją suorganizavo, kad tik eičiau ten, kur jie veda. Kai dabar pagalvoju – drastiškai pasielgė, bet kas jiems beliko, jei aš, lyg užsivožusi kibirą ant galvos, niekaip nesugebėjau pažiūrėti tiesai į akis.

To automobilio avarija tikrai buvo mistinė ir įspūdinga: viskas nutiko labai sudėtingai ir šiurpiai, nors nukentėjusiųjų nebuvo nė vieno. Ryte aš išsukau iš stovėjimo aikštelės ir pagrindine gatve pajudėjau į priekį vis dar nedideliu greičiu. Staiga girdžiu stabdžių žviegimą, galiniame veidrodėlyje matau artėjantį prie manęs automobilį. Vieną akimirką nieko nebepamenu. Visai neatsimenu nei smūgio momento, nei to, kas vyko tuo metu. Tik pamatau, kad guliu ant galinės sėdynės, o prieš tai sėdėjau vairuotojo vietoje.

Prisipažinsiu: buvau nusprendusi prisisegti saugos diržą prieš pirmą sankryžą, skubėjau į susitikimą. Smūgis buvo toks stiprus, kad aš kažkokiu būdu išlėkiau iš vairuotojo vietos. Pastebiu, jog grotuvas taip pat guli šalia manęs. Nukratė šiurpas. Aparatas labai sunkus, porą kilogramų sverianti metalo dėžė, – kaip galėjo iš automobilio priekio atsidurti ant galinės sėdynės? Taip pat spėjau pagalvoti, kad gerai, jog tas grotuvas lėkdamas nepataikė į mane, nes būtų buvę liūdna.

Suvokiu, kad mano automobilis sumaltas, noriu kuo greičiau iš jo išlįsti. Kažkaip atsidarau sulamdytas dureles, tada pastebiu, kad mano plaukai pilni stiklų, išpurtau juos. Aplinkui matyti panikos užuomazgų. Pasirodo, nukentėjo iš viso keturi automobiliai. Pirmasis trenkėsi į mano, šis sukosi ratu ir sudaužė dar du, vienas iš jų važiavo priešpriešiais. Matau, kad manasis jau keliaus į šiukšlyną, jis labiausiai sulamdytas. Kaip suglamžyta alaus skardinė.

Po tokios avarijos visi eismo įvykio dalyviai pradeda lįsti laukan ir matau, kad niekas nenukentėjo. Dar kartą gerai apžiūriu save: randu nykščio dydžio įbrėžimą ant kairiojo klubo. Daugiau nieko. Tiesa, galva truputį svaigsta, manau, dėl šoko. Tada pradedu raudoti. Verkiu iš laimės. Suvokimas, kad po tokio įvykio likau visiškai sveika, buvo dar vienas patikinimas, kad Dievas yra, jis mano pusėje. Gera tai pajausti, galima ta proga net balsu paraudoti.

Tuo metu gatvėje panika įsisiūbavo beveik iki maksimumo. Aplamdyti automobiliai užtvėrė gana judrią pagrindinę gatvę, vedančią į miesto centrą. Buvo rytas, visi važiavo į darbus. Norėjo ir paspoksoti, ir pravažiuoti. Buvau vienintelė moteris ir verkiau, tad visi akimirksniu nusprendė, kad esu kalta. Vėliau policija ir medikai išsiaiškino, kad į mane atsitrenkęs vairuotojas buvo neblaivus. Lėkė dideliu greičiu ir šlapiame kelyje nesuvaldė automobilio. Patekęs į kelis laikraščius (kažkas sakė net matęs per žinias), mano automobilis iškeliavo į sąvartyną. Angelai sargai mane privertė vaikščioti pėsčiomis, kad galėčiau pamatyti ir sužinoti tai, ką turėjau žinoti apie MB.

Tą „buvimo“ Druskininkuose vakarą kankinau save sporto klube. Sakau, kankinau, nes tada tikrai jaučiausi blogai, mintyse daug išgyvenau. Kilo šeštasis jausmas, kad kažkas negerai, ypač netenkina asmeniniai santykiai. Bet kas iš tikrųjų?

Po sporto klubo sėdau į viešąjį transportą. Retai taip važinėju, tad įsėdau į pirmą pasitaikiusį autobusą. Koks skirtumas, vis viena važiuoja į centro pusę. Netikėtai autobusas nusuko ne visai ten, kur mano namai. Supratau, kad man teks pereiti visą senamiestį. Kadangi reikės pasivaikščioti, nusprendžiau pasukti pro Mėlynbarzdžio butą. Na, ir ką gi aš matau? Šviesą lange. Bet jis juk Druskininkuose. Oi, vargšelis, gal skubėjo, išsiblaškęs turbūt paliko įjungtą šviesą. Toliau vėl viskas kaip primityviausiame anekdote ir tobuloje sutapimų grandinėje.

Aš jam skambinu, jis atsiliepia. Klausiu, kaip sekasi, kur tu. Jis papasakoja, kad jam sekasi visai gerai, kad jis Druskininkuose. Tą akimirką užgęsta šviesa jo namuose. Jis pasakoja toliau, kad laiko – deja – šią akimirką turi nedaug, jau norėtų lėkti su verslo klientais, žodžiu, bučiuoja ir išjungia telefoną.

Stoviu prie jo namų, šį kartą prie užrakintų vartų, ir akimirką mąstau. Ką daryti? Raktų neturiu, nuo jo buto mane skiria mažiausiai dvi užrakintos spynos. Taip besvarstant matau artėjantį pažįstamą siluetą. Tai tas pats vaikinukas, atvirų langų kaimynėlis, ateina. Mandagus žmogus, šypsosi man. Atrakina storus senamiesčio kiemo vartus ir džentelmeniškai rankos gestu parodo, kad keliaučiau
į vidų. Aš nukeliauju iki kitos spynos. Tada vaikinukas vėl džentelmeniškai atrakina man bendrą laiptinę.

Atvirai pasakius, pirmus vartus galėjo atrakinti bet kuris kitas kaimynas, kuris neturi bendros laiptinės raktų, ir tada vėl būčiau nežinojusi, ką daryti prie kito užrakto. Tačiau mano planuotojai tą kartą buvo man per geri, jie pakišo žmogų su dviem reikiamais raktais. Ką gi, įeinu į laiptinę, kelias beveik įveiktas. Ateinu prie Mėlynbarzdžio buto, aišku, durys nerakintos.

Plačiai jas atidarau ir matau, kaip jis nuogas išeina iš tualeto. Veiksmas buvo ypač karštas. Tada aš rėkiau ant jo iš visų jėgų. Mušiausi, norėjau nueiti iki miegamojo lovos ir pasišnekėti su ta moterimi. O jis mane lygiai taip pat laikė ir grūdo pro duris. Išsirėkavusi ir nuo grumtynių praradusi fizines jėgas, apsisukau ir išdidžiai išėjau namo. Tos kitos moters nepamačiau.

Vos grįžau namo, Mėlynbarzdis po akimirkos atvažiavo su gėlėmis ir gražiais žodžiais. Lygiai tokio gražumo, kokio man reikėjo. Mes šnekėjome apie kvailumą, kaip nevertini savo žmogaus, apie nuostabią mūsų būsimą ateitį ir panašius dalykus. Norėčiau paminėti keletą jo tobulų frazių, kurios galimoteriai reikšti viską, o jam nieko:

– Mums reikia viską išspręsti. Man tikrai reikia susiimti, aš juk nesu laimingas taip gyvendamas... Tu esi nuostabi, aš kaltas, aš silpnas ir blaškausi. Man sunku, padėk, prašau, nuo viso to išgyti. Kartu mes galim įveikti mano paklydimus, prašau, padėk man. Jaučiu, kad su tavim tikrai galiu tai įveikti. Ne veltui mes jau tiek metų kartu.

Tad jei manęs kas klaustų: „Jurga, kur tavo naivumo paslaptis, kodėl visada juo tiki?“, nežinočiau, ką atsakyti. Moterys, linkusios save kankinti ar perdėtai rūpintis dėl viso pasaulio problemų, mane turėtų suprasti.

Be to, MB savo frazes kartoja tol, kol galutinai įtvirtina. Tą pačią gražią „tiesą“ jis sako daug kartų. Kaip tardymo izoliatoriuje būna daug kartų uždavinėjami tie patys klausimai. Pridėkime apsikabinimus, glostymus – rezultatas tobulas. Aš net leidau jam pasilikti nakčiai savo namuose.

Vis dar pasakoju priešistorę apie tą pirmąjį kartą, kai turėjau nuspręsti, kad einu savo keliu. Tačiau tada taip nenusprendžiau. Aš jam atleidau ir išvažiavau mėgautis gyvenimu. Buvome suplanavę net dvi keliones. Vieną į Portugaliją, kitą į Egiptą. Egipte sugebėjome aptarti ne tik bendrą mūsų ateitį, bet ir galimybę turėti vaikų. Jis pirmas apie tai prašneko. Štai kaip puikiai pakilo santykių kokybė! Beliko džiaugtis ir šokti iš laimės (jau geriau reikėjo šokti pro langą, na, bet svarbu, kad iš klaidų mokausi).

Toji Druskininkų moteris buvo tikrai ne Geltonplaukė. Man sakė, kad ji buvo vardu Lina. Juokinga, jog vėliau jo draugai prasitarė matę MB kartu su kita – taip, taip! – visai kita, kurios vardas Daiva. Žodžiu, buvo ženklų, kad Daivos, Linos, Laimos bei Ingridos yra nuolatinės mano ir Mėlynbarzdžio papildomos draugės.

Mes gyvename idilišką gyvenimą savo bendruomenėje. Jos populiaciją žinojo tik vienas Mėlynbarzdis. Deja, šio suvokimo man nepakako. Nes vos apie savo abejones prasitardavau, jis tuoj puldavo į įtikinamas diskusijas, smulkmeniškai paaiškindavo visus keistesnius įvykius. Po šių pokalbių aš visada jausdavausi kaip paskutinė kvailė, įtarinėjantį nuostabų vyrą. Todėl nemėgdavau tokių pokalbių, kartais jau geriau išsiverkdavau ir melsdavau pokyčių – tai man atrodė racionaliau, nei eiti aiškintis.

Buvau sau sakiusi, kad būtų dugnas, jei dar kartą rasčiau jį lovoje ne vieną. Taip norėjau sau meluoti, jog ši situacija man atrodė panaši į neįmanomą įvykį. Tai tas pats, kai sakoma, jog patekus į lėktuvo katastrofą, pagal statistiką, nėra šansų dar kartą į ją pakliūti. Sulaukiau lėktuvo katastrofos antrą kartą!

Po svaiginamo ryto, kai ką tik susipažinau su Geltonplauke, kai jau buvau darbe, ji paskambino. Laima. Nenorėjo kalbėtis, tik pasakė tikrinanti, ar teisingas mano numeris.Vėliau sužinojau, kad Mėlynbarzdis, diktuodamas jai mano telefoną, iš pradžių „netyčia“ suklydo vieną skaičių, todėl ji patikrino.

Davė jis tą numerį todėl, kad ji irgi buvo stiprių nervų moteris – pasakė, jog niekur neis iš jo namų, kol numerio negaus. Vėliau su Laima mes bendravome SMS žinutėmis ir skaipu. Susitarėme, kad po poros dienų būtinai susitiksime. O tas kelias dienas MB turėjo nuostabaus, jaudinamo, keliančio iššūkius darbo. Jis stengėsi su manimi susitaikyti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Pati išgyvenusi pragarą, perspėja kitus: į mokyklas įsileido sektą, sąraše – ir prestižinės ugdymo įstaigos (212)

Iš pradžių viskas prasideda nuo nekaltai atrodančių kvėpavimo, jogos ir meditacijos pratimų....

Lietuviai dėl atostogpinigių nepersistengia: gerai gyvename, kai nebereikia galvoti apie 10 eurų (48)

Tinkamai pasirinkus atostogų laiką, galima gauti didesnį atlyginimą, nes atostoginiai pinigai...

Koronavirusui sparčiai plintant už Kinijos ribų, mirčių skaičius toliau auga Italijoje uždaromi miesteliai; papildyta (70)

Kinijoje mirusiųjų nuo naujojo koronoviruso infekcijos pirmadienį padaugėjo iki 2 592,...

Orai: ciklonai apsiraminti nežada (7)

Pirmadienį vėjas rims. Tik kai kuriuose rajonuose vakarinių krypčių vėjo gūsiai užsiliks iki...

Susirgus įprastos mitybos taisyklės negalioja: dietistė įvardijo, kokios klaidos tik apsunkins savijautą (17)

Sergančiųjų gripu vis daugėja, o peršalimo simptomai – itin dažni palydovai visą žiemą....

Kinų bendrovės: mes neišgalime mokėti darbuotojams (37)

Vis daugiau privačių kinų bendrovių mažina atlyginimus, vėluoja sumokėti algas arba apskritai...

Plokščios Žemės šalininką pražudė savadarbė raketa: norėjo savomis akimis „patikrinti“ planetos apvalumą (14)

Vienas Kalifornijos gyventojas, sakęs, kad nori nuskristi iki kosmoso pakraščio ir savomis akimis...

Vyrą Vidą palaidojusios Rimos Antonovienės gyvenime netrūksta permainų (40)

Neseniai vyro Vido Antonovo netekusi Rima Antonovienė sako, kad pokyčių jos gyvenime netrūksta....

Fatima Bhojani

Sėkmės istorija valstybėje, kurioje sėkmės istorijų reta

Kaip atgijo Talibano nuniokotas Svato slėnis.

Sabonio dvigubas dublis nepradžiugino skaudžiausią nesėkmę per 30 metų patyrusių „Pacers“ (6)

Košmarišką vakarą NBA pirmenybėse išgyveno Indianos „Pacers“ (33-23) ekipa. Indianapolio...

|Maža didelių žinių kaina