Deja, grįžtant atgal, per 725 kilometrus priartėjus prie Kanarų salų, įvyko nelaimė ir „Napoleon Solo“ nuskendo. Toliau laukė 76 nerimo ir iššūkių kupinos dienos, kurias teko praleisti atviroje jūroje plūduriuojančiame pripučiamame gelbėjimosi plauste, S. Callahano pavadintame „Rubber Ducky“ rašoma outdoorrevival.com.
Vieną vėlų vakarą, po daugiau nei savaitę trukusios kelionės S. Callahaną staiga pažadino stiprus smūgis ir į laivo korpusą dūžtančios milžiniškos bangos, tęsiama portale „Outdoor Revival“ pasakojama istorija. Vėliau, kalbėdamas su dienraščiu „The Guardian“, S. Callahanas sakė manąs, kad smūgis įvyko susidūrus su banginiu arba dideliu rykliu, bet kaip buvo iš tiesų, sužinoti nepavyks.
Tuoj pat po incidento vyrui tapo aišku, kad laivas skęsta: jis buvo gausiai užlietas vandens, todėl kitaip manyti buvo neįmanoma. Negaišdamas nė minutės S. Callahanas ėmė krauti į gelbėjimosi plaustą būtiniausius daiktus – viską, ką pavyko ištraukti nardant į vandens apsemtą kajutę.
Išaušus rytui „Napoleon Solo“ jau buvo nuskendęs, o S. Callahanas liko plūduriuoti ant mažiau nei poros metrų pločio pripučiamo plausto.
Pirmiausia reikėjo galvoti, kaip išgyventi. Po kelių ant plausto praleistų dienų S. Callahanui pavyko priversti veikti distiliavimo aparatą – įrenginį švariam vandeniui gauti kondensacijos metodu, tad buvo galima apsirūpinti maždaug trimis litrais vandens per dieną.
Iš pradžių nerimą kėlė klausimas, iš kur gauti maisto. Laimei, S. Callahanas netruko įsitikinti, kad beveik viskas, kas plaukioja vandenyne, neatsiejama nuo salai būdingos ekosistemos. Taigi, ant plausto dugno augantys dumbliai, prisikabinę ūsakojai (vėžiagyviai), galop įvairiausios dorados arba skumbrės galėjo kuo puikiausiai pasitarnauti maistui.
S. Callahanas taip puikiai perprato žuvis, kad skirtingas jų rūšis atskirdavo pagal tai, kaip jos atsitrenkia į „Rubber Ducky“ korpusą. Nepaisant šitokios bičiulystės, kartkartėmis vieną kitą žuvį tekdavo nudobti, kad pačiam pavyktų išgyventi.
Maždaug 14-ą ekstremalios iškylos dieną horizonte pasirodė laivas, taigi, S. Callahanas užkūrė ugnį su viltimi, kad šitaip bus lengviau jį pamatyti. Didžiam vyro apmaudui, laivas nuplaukė tolyn ir S. Callahanas vėl suvokė esąs vienas jūrų platybėse. Slenkant dienoms, ypač vakarop, jis pajusdavo nenumaldomai blėstančią viltį ir augantį nerimą.
Atskirty nuo visuomenės vyras turėjo marias laiko permąstyti savo gyvenimą ir gailėtis dėl begalės klaidingų sprendimų. Po kurio laiko plaustas įplaukė į šiltesnius, labiau atogrąžoms būdingus vandenis, todėl ėmė kamuoti siaubingas troškulys. Vienas iš sudėtingiausių kelionės aspektų, esą, ir buvo fizinis diskomfortas, kurį kėlė nuo sūraus vandens atsiradusios žaizdos, alkis ir troškulys.
Maždaug 43-ią plaukimo dieną įvyko ne juokais S. Callahaną išgąsdinusi nelaimė: jam bežvejojant, viena dorada įplėšė „Rubber Ducky“ korpusą ir jame atsivėrė maždaug 10 centimetrų ilgio plyšys. Bent dešimt dienų teko plušėti, kol jis buvo užtaisytas naudojant žvejybinį valą ir šakutę. Momentą, kai suvokė, kad plyšys nebekelia pavojaus, S. Callahanas prisimena kaip didžiausio triumfo akimirką.
Už stebuklingą savo išsigelbėjimą S. Callahanas labiausiai dėkingas doradoms, ne kartą padėjusioms išlikti akistatoje su stichija. Netoli Gvadelupos, vienos iš Karibų jūros salų, kranto žvejojusių žvejų dėmesį nejučiom patraukė virš vandens, toje vietoje, kur aplink „Rubber Ducky“ plaustą spietėsi dorados, sūkuriuojantys paukščiai, taip pat nusitaikę į žuvis.
Taigi, S. Callahanas pagaliau buvo pastebėtas ir teliko kantriai laukti, kol žvejai, ištraukę laimikį, atplauks jo išgelbėti. Iš viso pripučiamu guminiu plaustu S. Callahanas buvo nukeliavęs maždaug 1,8 tūkst. jūrmylių.
Praėjo net šešios savaitės, kol S. Callahanas vėl galėjo įprastai vaikščioti: pustrečio mėnesio prasėdėjus ant plausto šitai pavyko toli gražu ne iš karto. Kurį laiką po patirto „nuotykio“ jis negalėjo atsikratyti įpročio kaupti vandenį, be to, su savimi visada turėdavo šiek tiek maisto – dėl visa ko. Vis dėlto S. Callahanui pavyko visiškai atsigauti ir pereiti prie normalaus, sau įprasto gyvenimo ritmo.
S. Callahano internetinėje svetainėje galima rasti keleto laivų, suprojektuotų po laimingai pasibaigusios nelaimės, aprašų: patobulintų „Napoleon Solo“ versijų ir pripučiamų valčių, kurios, atsidūrus jo išgyventoje situacijoje, būtų buvę kur kas tinkamesnės nei turėtasis plaustas.
Dabar jis teikia konsultacijas jūros pramonės įmonėms, yra parašęs knygą apie atviroje jūroje praleistą laiką, be to, yra daugybės straipsnių autorius, dažnai skaito viešus pranešimus.
Savo konsultacijomis S. Callahanas pagelbėjo kuriant 2012-aisiais pasirodžiusį Ango Lee režisuotą filmą „Pi gyvenimas“ – fantastinę istoriją apie berniuką, po laivo sudužimo pasmerktą ištverti jūroje 227 dienas. Tuometine savo patirtimi vyras dalijasi portale „Boat U.S.“: aiškina, kad padėjo surašyti savotiškas išlikimo instrukcijas, kuriomis vadovavosi pagrindinis personažas, taip pat sukurti keletą rekvizitų, turėjusių atrodyti taip, tarsi būtų pagaminti iš to, kas buvo valtyje.
Kūrėjų grupei S. Callahanas teikė patarimus kuo įvairiausiais klausimais, pradedant tuo, kaip valtis turėtų plūduriuoti vandenyje, ir baigiant Pi drabužių ir išvaizdos pokyčiais, kurie neišvengiamai progresuotų vis ilgiau būnant jūroje.
S. Callahano istorija įrodo įspūdingą žmogaus ištvermę, gebėjimą prisitaikyti ir dvasios stiprybę. Nepaisant to, kad pačiam teko išgyventi iš pažiūros tikram košmarui prilygstančias 76 dienas atviroje jūroje, vandenynas S. Callahanui neatrodo priešiškas: vyras ir toliau projektuoja laivus ir plaukioja. Taigi, S. Callahanas tapo rašytoju, konsultantu ir nepamainomu keliais „Oskarais“ įvertinto filmo kūrėjų patarėju. Jis negalėjo leisti, kad išbandymas, kad ir koks sunkus būtų buvęs, kaip nors pakeistų drąsią ir ryžtingą jo asmenybę.
