Tai – užsienyje gyvenantys, bet savo kūrybą Lietuvoje realizuojantys menininkai. Jie čia rengia koncertus, parodas, stato spektaklius, leidžia knygas. Apie tokį gyvenimą ir kūrybą kalbuosi su ką tik jau penktą knygą, šįkart novelių rinkinį „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ Lietuvoje išleidusia rašytoja, romanų „Baltas šešėlis“, „Jūros akmenukų karoliai“, „Rožių sala“ autore INDRE JONUŠYTE.
- Jau dvylika metų gyveni užsienyje. Kokia emigrante save laikai: ekonomine (dėl pinigų), meilės, o gal kūrybos? Esi sakiusi, kad Lietuvoje, ko gero, nebūtum tapusi rašytoja. Kodėl?
- Ekonomine emigrante tikrai nesu. Vietoj saldžią gerovę siūliusios Amerikos, vietoj gero darbo ir karjeros Londone pasirinkau sezoninius darbus nuostabiose Graikijos salose – Rode, Santorinyje, vėliau pačiuose Atėnuose, nes įsimylėjau tą šalį. Iki tol turėdama viską – draugus, mėgstamo vadybinio darbo perspektyvą, mylimąjį, nesijaučiau laiminga.
Negaliu to paaiškinti, nes patinka ir Vilnius, ir Londonas, patiko nepaprastai jaunatviškas Prancūzijos miestas Tulūzas, tačiau net neabejodama pasirinkau daug sudėtingesnį gyvenimą Graikijoje. Gal likimas?..
Juk būtent ten, Hydros saloje, sutikau į mamos vilą atostogų atvažiavusį belgą Jonathaną, su kuriuo dabar tuo likimu ir dalijamės. Londono dažnai pasiilgstu, jame suaugau, jame tapau nepriklausoma, ten gyvena mano vaikystės draugai ir žmonės kurie man tapo labai brangūs.
Nežinau, ar gyvendama Lietuvoje būčiau tapusi rašytoja. Gal kaip tik būčiau produktyvesnė, daugiau knygų išleidusi... Pastebėjau, kad man lengviau rašyti, kai apima melancholija, o lietuviški orai labai melancholiški. Tačiau gyvenimas Lietuvoje, bent jau prieš dešimtmetį, tiesiog žudė vaizduotę ir jausmus. Viskas atrodė nuobodu, pilka, žmonės visada pikti ir susirūpinę, o kur dar nuolatinis šaltis ir tamsa.
Nesu tas žmogus, kuriam kūrybinė saviraiška yra eskapizmas. Kad galėčiau rašyti, mano vaizduotei ir pojūčiams reikia peno – bendravimo, įdomių žmonių, kultūros, meno, gamtos ir architektūros grožio, išskirtinio maisto...
- Ką manai apie Lietuvoje populiarų mitą, kad jaunos gražios lietuvaitės laksto po svečias šalis, trokšdamos vieno: ištekėti už turtuolio?
- Galbūt tai ir buvo šiek tiek panašu į tiesą prieš dešimtmetį. Gali būti, kad ir dabar yra merginų, keliaujančių po svečias šalis, tikintis sutikti savo princą. Bet tai neturi nieko bendro nei su grožiu, nei su tautybe. Visame pasaulyje yra panašias svajones puoselėjančių jaunų žmonių, ir nieko tame blogo – juk visi norime kažko geresnio.
Daug mano pažįstamų, bendraklasių, giminaičių, galų gale ištekėjusių už lietuvių (turtingų ir ne), už užsieniečių (nebūtinai turtingų), keliavo tam, kad arba užsidirbtų, arba pamatytų pasaulio, arba todėl, kad taip darė šimtai ir tūkstančiai tautiečių. Manau, kad šiandien galimybės jaunoms merginoms kažko pačioms pasiekti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra gerokai didesnės nei buvo seniau.
Daugelis jų turi didžiulį potencialą: puikią išvaizdą, gerą išsilavinimą, o svarbiausia – savo žmogiškosios vertės suvokimą. Lietuvoje seniai negyvenu, tačiau tikiuosi, kad per dešimtmetį daug kas pasikeitė į gera.
- Esi prasitarusi, kad geriausiai rašyti sekasi po nelaimingo asmeninio meilės romano. Bet paskutinę novelių knygą parašei, kiek žinau, pagaliau sutikusi savo antrąją puselę. Tai kaip čia atsitiko?
- Mano naujojoje knygoje tik dvi iš keturių novelių parašytos jau sutikus tą „antrąją puselę“. Kitos dvi paimtos, kaip sakoma, „iš stalčiaus“. Patyrus nelaimingą meilę, rašosi kitaip, tarsi norėtum nuo širdies nuristi sunkų akmenį, todėl rašai per daug negalvojant, nepasiliekant nieko sau.
Ar tokia impulsyvi kūryba yra geresnė už kasdieninį tvarkingą triūsą prie rašomojo stalo? Nežinau... Bet tai tikrai leidžia pasislėpti nuo skaudžios realybės, bent kurį laiką paskęsti fantazijų pasaulyje. Kita vertus, po naujausios, beje, „Magilės“ leidyklos labai paskatintos knygos, imu manyti, kad ir būnant laimingai įsimylėjus, galima sėkmingai ir įkvėptai rašyti.
Tiesa, tai daryti kiek sunkiau, nes sunkiau susikaupti, įsigilinti į save, dingsta vidiniai demonai, abejonės, baimės, kurios, manau, reikalingos, tiesiog būtinos menininkui kaip savotiškas katalizatorius.
- Ar daug tavo knygose autobiografijos?
- Tikriausiai šį klausimą skaitytojai užduoda visiems rašytojams... Žinoma, mano knygose yra daug manęs. Tačiau nenorėdama tapti nuobodžia stengiuosi atsiriboti nuo savo gyvenimo ir patirties. Kartais tai pasiseka, o kartais ne.
Jau ne kartą minėjau, kad dauguma mano herojų yra realūs žmonės, bet kai kuriuos iš jų pažįstu gerai ir aprašiau tikroviškai, o tiems, kurių pakankamai nepažįstu, sukūriau charakterį, įvaizdį, kurie, mano manymu, jiems tiktų. Rašydama jaučiuosi tarsi tapyčiau.
Niekada nežinau, kur siužetas, istorija, jos spalvos mane nuves. Duodu laisvę savo vaizduotei, esu sutikusi daugybę įdomių žmonių, esu buvusi nuostabiose vietose. Keisčiausia, kad daug panašumų atsiranda tarp mano dabartinio gyvenimo ir istorijų, kurias parašiau keleriais metais ankščiau.
- Ką pati labiausiai mėgsti skaityti? Gal iš ko nors mokaisi?
- Kalbu graikiškai, ispaniškai, rusiškai, prancūziškai, bet skaitau tik lietuviškai, o kur kas daugiau – angliškai. Tačiau tiek Belgijoje, tiek Graikijoje, tiek Lietuvoje, kur dažniausiai būnu, nėra lengva rasti geros literatūros anglų kalba, todėl neatsisakau nei vienos.
Esu apsėsta knygų, skaitau visur ir visada – laukdama eilėje pas dantistą, autobuse, paplūdimyje, kavinėje. Nesu didelė meilės romanų mėgėja, bet nesu abejinga Victoria Hislop, Isabel Allende, Carlos Ruiz Zafon, Philippa Gregory kūrybai. Žavi jų sukurtos gyvenimo būdo istorijos, supintos iš mistikos, tikrų praeities įvykių ir poetiškų siužetų.
Mielai skaitau ir kontraversiškuosius Jules Verne, Dan Brown. Išmokti pačiam sukurti apsakymą, novelę, romaną (manau, bet kuris rašytojas su manimi sutiks) neįmanoma. Kai rašai – rašosi iš kažkur taip giliai, kad net pats nežinai, iš kur visa tai gimsta. Tą pačią akimirką, kai žodžiai, sakiniai, mintys išsivaduoja iš gilumos, tampa labai gera. O atsivėrusi tuštuma labai greitai vėl persipildo. Nežinau, kaip kitiems, bet jei net ir nespausdintų mano knygų, rašyti nesiliaučiau.
- Trumpai papasakok apie savo, kaip rašytojos ir namų jaukioje Belgijos provincijoje bei nuostabioje Viduržemio jūros saloje šeimininkės, kasdienybę.
- Pastaruosius kelerius metus neturiu darbo, į kurį privalėčiau kas rytą keltis, bet, nežiūrint to, atsikeliu ankščiau už savo vyrą: Graikijoje tam, kad ryte palaistyčiau sodą, apžiūrėčiau gėles, savo pasodintus pomidorus, pipirus... Be galo gera išvysti naujai prasiskleidusį žiedą ar išdygusį daigą. Ta rytinė valanda sode, geriant kavą, prieš užplūstant karščiui, apsuptai žaidžiančių savų ir laukinių kačiukų – mano rytinė joga.
Belgijoje irgi pabundu anksti – reikia pamaitinti kates, pakeisti jų smėlio dėžutes, užkurti židinius. Po to su kavos puodeliu sėdu prie kompiuterio, dirbu iki pietų. Pasivaikščiojimams turime šalia esantį išpuoselėtą, daugybę renginių siūlantį Nacionalinį parką, o tada vėl dirbu iki šešių-septynių vakaro.
Vakarieniaujame, o savaitgaliais pietaujame, visokias šventes švenčiame su kaimynais, draugais arba Jonathano tėvais Briuselyje. Po mėnesį kitą praleidžiu gimtajame Panevėžyje, kur mama, taip pat rašytoja, tėtis, dailininkas, tikras etnokultūros fanatikas, yra susikūrę jaukius namus ir subūrę didelį kultūrininkų ratą. Ten visada užsuka ir mano bičiuliai iš Londono. Būna smagu.
Mėgstu gaminti. Produktus Graikijoje, Lefkados saloje, kur turime vasarnamį, perkame tiesiai iš žvejų, mėsininkų ir ūkininkų. Ten dažniausiai bendraujame su senais bičiuliais iš Atėnų ir Graikijoje gyvenančiais britais bei skandinavais, keliaujame su jais po aplinkines salas.
Daug fotografuoju. Kitąmet žadu surengti jau antrą personalinę parodą. Namiūro priemiestyje gyvename labiau izoliuotai, tačiau motociklu kiekvieną saulėtą dieną važinėjam po apylinkes, žavingus senovinius miestelius ir kaimus. Kaip ir visi belgai mėgstame blusų turgelius. Ten prisiperkame visokių įdomių daiktų. Tiesą sakant, netgi per daug.
Bet abu esame romantikai, mėgstame pavakaroti jaukioje aplinkoje prie raudono vyno taurės arba belgiško alaus bokalo, žvakių šviesoje, skambant gerai muzikai. Turiu prancūzų kalbos mokytoją, su kuria susitinku kartą per savaitę. O kasdienybėje būna visko: ir buitinių problemų, ir blogos nuotaikos, ir ligų, ir kitokių kritinių situacijų. Esame tik žmonės...
- Be ko nebegalėtum gyventi?
- Negalėčiau gyventi be knygų, rašymo, jūros, savo kačių, geltonų tulpių, pomidorų ir kavos.
- Dabar pieši ir rašai komiksus vaikams. Iš kur toks pašaukimas?
- Belgijoje komiksai be galo populiarūs. Tai gana brangus hobis ir aistra tiek mažiems, tiek dideliems. Jau seniai norėjau parašyti istoriją vaikiškam komiksui, tačiau ilgai ieškojau žmogaus, galinčio jį iliustruoti. Kartą, tvarkant palėpę, radusi kalnus savo gyvenimo draugo ir jo seserų nuo vaikystės sukauptų flomasterių, pieštukų ir popieriaus, nusprendžiau piešti pati.
Lankiau Vaikų dailės mokyklą, esu mėgėjiškai tapiusi ir kūrusi koliažus. Man tai prie širdies. Dabar nebegaliu sustoti. Ir nesvarbu, ar kam nors tie mano komiksai patiks, jaučiu tokį malonumą, kokio seniai nejutau. Susigyvenau su savo herojais, piešti vis lengviau ir maloniau. Per keletą mėnesių gimė dvi istorijos, o dabar turiu idėjų dar kokioms penkioms...
