Žydrūnas juokaudamas save vadina universaliu sportininku. Nuo vaikystės stalo tenisą žaidžiantis Žydrūnas sako, kad ir atmušti kamuoliuką su biliardo lazda ar žaisti krepšinį jam yra vieni juoki.
Sportas – gyvenimo aistra
Netrukus 43-iąjį gimtadienį švęsiantis Ž. Naujokaitis – aktyvus ir vietoje nenustygstantis vyras. Sėdėti namuose ir nieko neveikti – ne jo būdui. Vyras tris kartus per savaitę ateina į Alytaus suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos sporto salę, kur vyksta stalo teniso treniruotės.
Prieš kelis mėnesius iš Alytaus rajono į miestą su šeima gyventi persikėlęs Ž. Naujokaitis įsikūrė visai netoli Alytaus suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos, todėl ir sportuoti jam čia labai patogu.
„Į Alytų atsikraustėme šių metų liepos mėnesį. Anksčiau, kai dar gyvenome kaime, į miestą žaisti stalo teniso atvažiuodavau rečiau. Dabar stengiuosi nepraleisti nė vienos treniruotės. Jeigu tik galiu, visuomet ateinu pažaisti. Salė puiki, vienu metu stalo tenisą gali žaisti dešimt žmonių, nes yra net penki stalai. Šviesu, erdvu, man čia patinka“, – džiaugėsi Ž. Naujokaitis.
Stalo tenisą jau seniai žaidžiantis vyras prisipažino mėgstantis ir krepšinį, ir biliardą, nepraleidžia progos ir į treniruoklių sporto salę užsukti.
Gyvenimą kaime iškeitė į miestą
Ž. Naujokaitis gimė be abiejų rankų plaštakų, tačiau niekada nejautė diskomforto. „Aš visiems sakau, jeigu žmogus po kokios nelaimės, autoįvykio netektų plaštakos, būtų labai sunku, o man nebuvo. Aš ir rašyti galiu. Tai yra fizinė, ne protinė negalia“, – sakė Ž. Naujokaitis.
Ir vaikystėje užgauliojimų iš bendraamžių jis niekada nesulaukė, nes mokėjo pastovėti už save. Specialiojoje mokykloje Kaune baigęs devynias klases, mokslus tęsė Vilniuje. Profesinio rengimo mokykloje Ž. Naujokaitis gilino tinkavimo ir dažymo žinias.
„Vėliau tinkuotojo-dažytojo profesija tapo neperspektyvi, grįžau gyventi į Alytaus rajoną, Butrimonių seniūniją. Su žmona auginome kelis gyvulius, visus ūkio darbus apsidirbdavau pats, net ir malkas kapojau.
Tačiau paaugus vaikams, sūnui įstojus studijuoti, su žmona pasitarėme, kad jau laikas važiuoti į miestą. Ir vaikui nereiks būsto nuomotis, ir mums bus lengviau. Kaime jau buvo sunku iš gyvulininkystės pragyventi“, – savo gyvenimo istorijos vingius pasakojo Ž. Naujokaitis.
Turint neįgalumą, darbą rasti labai sunku
Nors moka ir dažyti, ir kitus darbus atlikti, iki šiol darbo Alytuje vyras neturi. Ne todėl, kad nenori. Anot jo, darbdaviai vengia įdarbinti neįgalų žmogų.
„Noriu dirbti, bet niekas nepriima. Garsiai kalbama apie neįgaliųjų integraciją, kad valstybė remia neįgaliųjų darbo vietas, bet viskas tik „ant popieriaus“ yra gražu. Kai realybėje susiduri su tokia situacija, viskas vyksta kitaip. Neįgaliesiems darbą rasti labai sunku. Ir apskritai, yra taip: kurie gali dirbti, tie nenori, o kurie nori, tų nepriima“, – savo mintis dėstė Žydrūnas.
Tris vaikus kartu su žmona auginantis vyras teigė galintis dirbti bet ką, o paprašytas atskleisti savo svajonių darbą, sakė, kad jam labiausiai prie širdies – dažymas.
„Man nesvarbu, kuo užsiimti, tik, nesinori sėdėti namuose“, – teigė Ž. Naujokaitis.
