Iki 1954 metų gegužės 6 dienos Franzas Stampflas buvo niekam nežinomas pabėgėlis iš Austrijos, kuris, pasinaudojęs chaoso mėnesiais prieš pat Antrojo Pasaulinio karo pradžią, atsidūrė Anglijoje, vėliau buvo pergabentas į internavimo stovyklą Kanadoje, Australijoje, kol galų gale vėl grįžo į Angliją.
F.Stampflas yra buvęs menų studentas, talentingas slidininkas, visapusiškas lengvaatletis bei genialus treneris. Bet nuo 1954 metų gegužės 6 dienos F. Stampflas amžiams tapo žmogumi, kuris treniravo Rogerį Bannisterį, kuris tą dieną Oksforde tapo pirmuoju žmogumi, sugebėjusiu nubėgti mylią greičiau nei per 4 minutes. Ir tučtuojau trenerio taikytas metodas – intervalinis treniravimas – išgarsėjo tiek pat, kiek ir bėgikas.
Slidinėdamas jaunystėje F. Stampflas priprato prie intensyvių treniruočių. Kuomet jis tapo lengvaatlečiu, jį nustebino tai, kaip mažai sportininkai treniravosi bei kokia prasta jų darbo kokybė. Vienintelis jų pasiekimų matas buvo rezultatai: nušoktas atstumas ar bėgimo laikas.
„Buvo nuolat eksperimentuojama, bet labiausiai buvo siekiama, kad mūsų judesiai atrodytų ritmiški ir išvystyti. Taigi, atrodėme elegantiškai, bet mūsų pasiekimai nebuvo labai geri“, - dalijosi prisiminimais treneris.
Tų laikų mada nebuvo nukreipta į intensyvias treniruotes: „Manėme, kad treniruotis turi tik tie, kurie neturi didelio talento, o talentingiems sportininkams treniruotis buvo gėdinga“.
1938 metų pradžioje, remdamasis savo patirtimi iš kitų sporto šakų, F. Stampflas pradėjo vystyti labiau mokslu pagrįstą treniruočių metodą, kurio pagrindai buvo fiziologija ir biomechanika, rašo redbulletin.com. Bėgikams treniruočių idėjos esmė buvo sistemingas treniravimasis intervalais: skirtingos distancijos skirtingais greičiais, sunkūs darbo krūviai, nuolatinis visų parametrų tikrinimas, ištvermės ir greičio didinimas.
Savo metodus treneris su daugeliu sportininku išbandė Anglijoje – už tokią patirtį šie turėjo susimokėti pusantro svaro skaičiuojant šiuolaikiniais pinigais. Treneris aukso puodą laimėjo R. Bannisteriui pasiekus savo rekordą, o vėliau savo patirtimi jis dalijosi su Australijos sportininkais.
F. Stampflo tikėjimas intervalinėmis treniruotėmis nebuvo grįstas vien faktu, kad jos gerina rezultatus; tokios treniruotės palengvino ir treniruočių pažangos stebėjimą: sportininkai visuomet suvokė ką jie daro, žinojo ar jų pastangų pakanka, todėl buvo nuolat pasiruošę varžybų stresui ir įtampai.
Kad F. Stampflo metodas būtų sėkmingas, sportininkai turėjo negailėti savęs – tą treneris suprato internavimo Kanadoje metu. Jis buvo vienas iš 400 išgyvenusių žmonių po to, kai atviroje atšiaurioje jūroje nuskendo jų laivas – kiti 2000 žmonės, nesulaukę kelias valandas užtrukusios pagalbos, nuskendo.
Australas Ralphas Doubellas, kuris treniruojant F. Stampflui 1968 metų Olimpinėse žaidynėse iškovojo aukso medalį 800 metrų bėgimo rungtyje, pavadino trenerį diktatoriumi, kuris ignoravo sportininkų skundus net tuomet kai šie buvo sužaloti. „Jis sakydavo: „Nekreipk dėmesio, tai tik skausmas“.
Britas Christopheris Chataway‘us, kuris su tėvynainiu Chrisu Brasheriu buvo vienas iš R. Bannisterio treniruočių partnerių bei pats 1955 metais pasiekęs pasaulio rekordą 3 mylių bėgimo rungtyje, F. Stampflą vadino genijumi. Po alinančių treniruočių F. Stampflas neretai su savo auklėtiniais išgerdavo po kelis butelius vyno ir įkvėpdavo bei motyvuodavo juos karštomis, humoro prisotintomis istorijomis. C. Shataway‘us paaiškino: „Jis sukurdavo jausmą, kad rekordai ir medaliai buvo ne tik pasiekiami, bet ir verti įdėto triūso“.
F. Stampflas kalbėdamas apie treniruotes niekada per daug neskyrė kūno ir proto, nes, jo požiūriu, abu jie yra vienodai svarbūs. Jis pats tapo gyvu savo įsitikinimų įrodymu 1980 metais, kai po autoavarijos buvo paralyžiuotas, tačiau tai nenutraukė jo kaip trenerio karjeros.
„Kartais manau, kad mano idealus sportininkas turėtų turėti poeto sielą – fantazijos ir vaizduotės kupinas žmogus, kuris gali įveikti dideles fizines, intelektines ir dvasines kliūtis“, - sakė treneris.
Jis niekada neaukštindavo savo sugebėjimų ir per Australijos radijo laidą „The Sports Factor“ sakė: „Treniravimo metodai nėra tokie jau svarbūs; svarbiau tai, kaip jie taikomi. Nenoriu nuvertinti savęs kaip trenerio, bet jei darbas bus blogai organizuotas, tai galite būti ir trenerių Jėzus Kristus, bet niekada nepasieksite tokių rezultatų, apie kuriuos kalbėtų žmonės“.
