Mažą vaiką su žmona Toma auginantis vyras spėja ir pakeliauti, ir dalyvauti socialiniuose projektuose. Ignas sako: „Gyvenimas yra trumpas, todėl iš jo reikia pasisemti kuo daugiau.“
- Neseniai prasidėjo naujas televizijos sezonas, tačiau jums tai anokia naujiena, juk jau septintus metus kasryt sakote „labas rytas“ šalies gyventojams. Ar vis dar sunku keltis rytais ir šypsotis prieš kamerą?
Retsykiais tikrai tingisi keltis, vaikštai užsimerkęs, o mintyse kirba vienintelė mintis – grįžti į lovą. Bet, reikia ne tik atsikelti, turiu būti pasitempęs, kartais net slėpti emocijas, juk į mane žiūri žmonės.
Tačiau darbas nacionalinėje televizijoje - tai didelė patirtis ir garbė. „Labas rytas, Lietuva“ yra bene daugiausia patirties galinti suteikti laida, nes tai ir tiesioginis eteris, ir pokalbiai su žmonėmis. Darbe kasdien vis kas nors įvyksta: neateina svečias, nutrūksta ryšis, kai jungiamės tiesiogiai su korespondentais kitame mieste, kas nors nepasiseka. Visada turi būti pasirengęs netikėtumams. Tačiau prie visko priprantama ir nustebinti mane yra ne taip lengva. Manau, jog iš visų situacijų galima išsisukti. Streso patiriu daug mažiau, bet esu sau nubrėžęs ribą – kai pajusiu, jog darbe visai nebeliko jaudulio, tai bus ženklas, kad reikia šios laidos vadeles perduoti kitam.
- O kaip jūsų organizmas reaguoja į kėlimąsi iš lovos, kai dar tamsu, ir stresą bei didelį darbo krūvį?
Manau, kad po dvidešimties metų organizmas man tikrai nepadėkos už tą gyvenimo būdą, kurį dabar turiu. Tačiau kol kas esu jaunas ir energingas. Be to, atsikelti penktą ryto man lengviau nei septintą. Lipdamas iš lovos porą valandų vėliau jaučiu didesnį stresą ir nenorą keltis. Net nežinau, kas organizmui yra geriau. Jei tai būtų man netikę, jau anksčiau būčiau keitęs darbą. Daugiau nei šešri metai, praleisti „Labame ryte“, parodė, jog galiu susitvarkyti. Be to, dabar anksti keltis turiu ir laisvadieniais, juk turiu kitų, malonių rūpesčių, - su žmona Toma auginame mažą vaiką.
- Po darbo jūs taip pat nesate linkęs tingiai ilsėtis. Dažnai keliaujate, laisvalaikį derinate su darbu?
Noriu keliauti, pamatyti pasaulį, leisti laiką su šeima. Galbūt kartais ir „perspaudžiame“, norime gauti viską vienu metu, „nudegame“, bet kas kitas, jei ne patys, savo gyvenime k1 nors patirsim.
Kartais keliones derinu su darbu, išvykęs svetur filmuoju reportažus. Visi projektai, kurių metu filmuodavome užsienyje, gimė iš noro parodyti žmonėms, kad neturime užsisklęsti tarp keturių sienų. Dažnai lietuviai nemato daugiau nei kaimyno tvora, ir kas blogiausia – nenori toliau pamatyti. Man mieliau susipažinti su kaimynine šalimi nei nuolatos suktis tik Lietuvos įvykiuose. Mūsų šalies gyventojų požiūris į daugelį dalykų pasikeistų, jei pažintume daugiau pasaulio.
- Neretai į keliones išsiruošiate kartu su visa šeima, nors sūnus dar visai mažas. Nebaisu?
Kai Bartui buvo vos keturi mėnesiai su šeima išvykome į Pietų Korėją. Vykau ten dirbti, tačiau laisvalaikį leidau su šeima. Atrodytų, gyvenimo ritmas kartu su dar vieno šeimos nario atsiradimu turėtų kardinaliai pasikeisti, bet mes bandome suderinti savo ir Barto poreikius. Nesinorėtų, kad vaikas pakeistų mūsų gyvenimą iš esmės, priverstų atsisakyti to, ką mėgstame daryti. Žinoma, jis per mažas kelionėms į Indiją ar Afrikos šalis, tačiau yra daug kitų šalių, į kurias vykti su vaiku yra saugu. Visada įvertiname rizikos grėsmę. Nors skiepyti vaiką ar ne – kiekvienų tėvų apsisprendimo reikalas, mes tai darome. Kartais į skiepus žiūrime skeptiškai, bet suprantame, jog neskiepydami vaiko rizikuotume jo sveikata. Padedame jam užaugti, apgaubiame beatodairiška meile, palepiname, bet manome, jog tėvai neturi pamiršti ir savęs.
- Esate išbandęs jogą, ar ji jums padeda atgauti jėgas ir bent trumpam atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių?
Jogos ilgai nelankiau, tačiau net tos kelios savaitės iš esmės pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Pradėjau mąstyti apie tai, kuo esu ir ką veikiu šiame pasaulyje. Tai leido suprasti, jog gyventi reikia čia ir dabar, vertinti paprastus dalykus, daugiau šypsotis. Tokia filosofija man labai artima.
Šiuo metu tam randu nedaug laiko, tačiau tikiuosi, kad netrukus galėsiu daugiau medituoti. Joga - tai ne tik sportas, bet ir atgaiva sielai. Retai kada galime pabėgti nuo minčių, tačiau jei išmokstame bent pusvalandį apie nieką negalvoti ir tiesiog pajausti, kad už lango lyja ar kas nors juokiasi - mums nuo to bus tik geriau.
