Švara ir autonomija
Sprendimą persikelti gyventi į kaimą lėmė kelios priežastys. Pirmiausia norėjosi švaresnio maisto ir oro, savo erdvės. „Esminis dalykas ne buto ar namo pasirinkimas, svarbiausia aplinka, kurioje gyveni. Kai ryte išeini ne į apšnerkštą laiptinę, o atsistoji ant žolės ir tave pasveikina saulės apšviesti medžiai, gyvenimas iš esmės pasikeičia“, – sako S. Ražauskas.
Norėjosi būti nepriklausomiems ir nuo energetinių „aštuonkojų“, nes mieste įkalinti žmonės turi vergauti nekontroliuojamiems šilumos energijos tiekėjams. Norėjosi išsilaisvinti nuo prekių etikečių skaitymo parduotuvėse, nuolatinių sveikesnio maisto paieškų. Net ir pirkdamas ekologiškas daržoves nesi tikras, ar jos tikrai tokios yra.
„Mes nebėgome iš miesto, ieškodami vienumos. Priešingai, dabar socialiniai kontaktai net sustiprėjo – bendraujame su panašiai mąstančiais žmonėmis. Kartą per savaitę važiuojame į Vilnių, nes turime nedidelę didmeninės prekybos įmonę. Mieste susitinku su draugais, giminėmis, tačiau ilgiau kaip dvi dienas jau negaliu išbūti, noriu atgal į sodybą“, – pasakoja Skirmantas.
Šalia naujakurių sodybas įsigijo dar trys bendraminčiai, dar keli nusipirko sklypus. Visus šiuos žmones jungia noras puoselėti švarią aplinką, saugoti vandens telkinius, veisti gamtinės įvairovės sodus.
Emigracija nesuvokiama
Skirmantas su Jolanta įsikūrė ištuštėjusiame kaime, gyventojai arba išmirę, arba emigravę. „Man visiškai nesuprantama, kodėl kaimynas palieka šitokį turtą – senelių ar tėvų žemę ir išvažiuoja pjauti viščiukų į fabriką Airijoje ar Anglijoje. Esame vieni iš turtingiausių Europoje, nes dar turime tiek daug gražios, neapgyvendintos gamtos. Miestų plėtra yra betikslė: visiems lietuviams užtektų vietos apsigyventi privačiuose namuose. Dirbama žemė pas mus, palyginti su europinėmis kainomis, yra gana nebrangi. Susikūrusios nedidelės kaimo bendruomenės galėtų ne tik autonomiškai pragyventi, užsiauginti sau maisto, bet ir parduoti kitiems. Gaila, kad tie, kurie emigruoja, apie tai nesusimąsto. O kada gi jiems galvoti, jei keliasi 5 ryto ir triūsia iki 8 vakaro.
Supras, kai neteks sveikatos, tik bus per vėlu. Žinoma, jie uždirba daugiau nei Lietuvoje, bet praranda ryšius su namais, vaikai pamiršta kalbėti lietuviškai, tėvai angliškai taip ir neišmoksta. Kas jie tokie yra? Gyvena kaip priedėlis prie fabriko“, – mano Skirmantas.
Nuo riešutmedžių iki kukmedžių
Anksčiau S. Ražauskas gyveno Kaune, Vilniuje, tačiau nelaiko savęs tikru „betono“ vaiku. Jam puikiai pažįstamas „gyvenimo ant žemės“ skonis, tačiau tokia patirtis persikėlus gyventi į kaimo sodybą mažai kuo gelbėjo. Viską reikėjo mokytis iš naujo, nes naujakuriai 5 ha sklypo plote ruošėsi šeimininkauti gamtinės žemdirbystės principais.
„Kaimo žmonėms atrodome keistokai ar net juokingai, bet mes norime mažiau dirbti, o užauginti geresnės kokybės daržoves. Gamtinės žemdirbystės principai negelbsti nuo ravėjimo, tik piktžolių būna gerokai mažiau, o dirbti daug paprasčiau ir linksmiau, – pasakoja pašnekovas. – Mūsų patirtis kol kas nedidelė, vieni metai. Kitiems metams visą dirbamos žemės plotą padengėme mulčiu. Tiesa, viso sklypo nepajėgtume paversti daržu, lysvės įrengtos tik penkiuose aruose. Likusioje žemėje norime plėsti sodą, palikti ir natūralios gamtos, nes yra kalnelis, upelis.
Sodyboje turi būti didelė vaismedžių, vaiskrūmių įvairovė, reikia ir miško medžių. Ketiname auginti riešutmedžius, užveisti vynuogyną, pasodinti kedrų, kukmedžių. Pastaruosius žinome kaip dekoratyvinius krūmus, bet juos vadinu selekcininkų išvestais invalidais. Kažkada 30 metrų aukščio kukmedžiai augo Lietuvoje, jie senesni už ąžuolus.
Galingos sengirės atrodė kaip sekvojų miškai, tačiau buvo išnaikintos, kieta mediena panaudota laivų statybai. Viename dokumente teko skaityti, kad paskutinis kukmedis Lietuvoje nupjautas Rietavo apylinkėse. Šie medžiai auga labai lėtai, reikia bent 300 metų ramybės, kol ūgteli. Kultivuojami miškai jiems netinka, o arčiausiai natūraliai augančių kukmedžių yra išlikę tik Latvijoje, Kaliningrade ir Vokietijoje.“
Mažiau rūpesčių dėl maisto
Skirmantas su drauge gyvulių nelaiko, nes maistui nenaudoja nei pieno produktų, nei kiaušinių (ką jau kalbėti apie mėsą). Jolanta yra žaliavalgė, valgo termiškai neapdorotą maistą. Kartu gyvenanti jos vienuolikmetė dukra pati pasigaminanti, jeigu nori ko nors kepto ar virto. „Aš taip pat visiškai neatsisakau virto maisto. O Jolanta jau nenorėtų grįžti prie ankstesnės mitybos.
Kai žmonės stebisi, ką valgo žaliavalgiai, net nėra ką atsakyti. Juk tai taip paprasta: daržovės, vaisiai – imi ir valgai, jei nori, pasidarai salotų ar dar ko nors“, – sako Skirmantas. Bulvių ir pupelių moteris nevartoja, nes žalios maistui netinka. Kartais daro džiovintų vaisių saldainius, padžiovina orkaitėje iki 40 laipsnių (aukštesnėje temperatūroje žūsta fermentai). Košių neverda, nebent tik kartais valgo grikius, kurie suminkštėja išbrinkinti. Tokia mityba labai patogi, nereikia sugaišti begales laiko maistui gaminti.
Namui – vietinės medžiagos
Kol kas Skirmantas su drauge gyvena pirktame sename name, tačiau planuoja pasistatyti naują šiaudinį ar plaušmolinį (molio ir šiaudų). Alternatyvų yra daug, svarbiausias principas – panaudoti vietinę medžiagą. Tai jokia naujiena, nes taip stato pusė pasaulio. Cementą ar plytas įmanoma pakeisti ir suslėgtais žemės blokeliais. Kad būtų tvirčiau, blokeliai sutvirtinami karkasu ir aptinkuojami, nes reikia izoliuoti nuo drėgmės.
Namas turi „pats apsirūpinti“ energija, t. y. išnaudojami saulės architektūros privalumai, statinys tinkamai suprojektuojamas, atsižvelgiant į pasaulio šalis, panaudojami gamtinio reljefo privalumai. Nuo vidaus patalpų išdėstymo taip pat labai priklauso, kiek energijos reikės namui apšildyti. Žinoma, kalbama apie ergonomišką namą, tokio dydžio, kiek iš tiesų žmogui reikia, o ne apie „pilį“.
„Namas nėra prabanga, tai galimybė gyventi švaresnės gamtos, o ne miesto triukšmo erdvėje. Dabar bet kurioje kaimo vietovėje galima įsivesti internetą ir turėti ryšį su visu pasauliu, todėl taip gali gyventi ir dirbti daugelio profesijų žmonės – tobulėti, lavintis, būti socialiai aktyvūs“, – sako Skirmantas.
