Publika nepatikėjo
1989 m. gruodžio pabaigoje Jaunimo teatro scenoje netikėtai sustojo talentingo 55-erių metų aktoriaus Rolando Butkevičiaus širdis. Tą vakarą buvo rodomas spektaklis „Brolis Alioša“, kurio simboliu tapęs Rolando personažas Snegiriovas – vienas ryškiausių vaidmenų.
R. Butkevičius visuomet labai įtikinamai suvaidindavo skausmą, kai Snegiriovas griebdamasis už širdies pasakodavo apie savo mylimą sūnų. Kartu su juo tą lemtingąjį kartą šią jautrią sceną vaidinęs aktorius Algis Latėnas pamanė, kad kolega per daug įsijautė į vaidmenį, kad netikėtai ėmęs klupti tiesiog improvizuoja. Ir pats improvizuodamas ramino: „Laikykitės...“, tik staiga suvokė: kažkas ne taip. „Nuleiskit uždangą“, – šaukė A. Latėnas. Niekas nereagavo. „Gal salėje yra gydytojas“, – dar viltingai kreipėsi į žiūrovus. Gal ir buvo, bet neatsiliepė... Publika nepatikėjo tragedija, plojo ir juokėsi...
Užgeso grimo kambaryje
Likimas lėmė, kad scenos užkulisiuose užgeso žinomas lietuvių aktorius Aleksandras Kernagis, dainininko Vytauto Kernagio tėvas. Buvo 1980 metų gegužės 12 diena. Kaip ir kasmet, tą gegužę Vilniaus ir Kauno dramos teatrų aktoriai buvo pasikeitę scenomis. A. Kernagis Kaune spektaklyje „Milžino paunksmė“ vaidino Krokuvos vajevodą Joną Tarnovskį. Tebuvo likęs paskutinis epizodas, kuriame jo herojus lenkas sarkastiškai komentuoja lietuvių laidotuvių papročius.
Tačiau grimo kambarėlyje belaukdamas eilės eiti į sceną A. Kernagis staiga tyliai padėjo galvą greta sėdinčiam aktoriui Juozui Kanopkai ant peties. Šis pagalvojo, kad Aleksandras paprasčiausiai nuvargęs užsnūdo. Jam buvo 71-eri. Deja, iškviesta greitoji konstatavo mirtį. Aktoriaus mirties akimirką scenoje pagal pjesės fabulą vyko kunigaikščio Vytauto laidotuvės.
A.Kernagio artimieji pasakoja vėliau sužinoję, kad salėje tarp žiūrovų sėdėjo ne vienas Kauno kardiologas, galbūt galėjęs pagelbėti, bet buvo per vėlu...
Pasiaukojo dėl trupės
Prancūzų dramaturgas, teatralas ir aktorius Moljeras (tikrasis vardas Žanas Batistas Poklenas), vienas garsiausių komedijos žanro meistrų, šį pasaulį paliko taip pat scenoje. Vaidinti savo sukurtoje ir pastatytoje pjesėje „Tariamasis ligonis“ jis ryžosi net sunkiai sirgdamas.
Moljeras turėjo subūręs klajojančių aktorių trupę, kurioje pats buvo ir dramaturgas, ir režisierius ir aktorius. Jo pjesės išsiskyrė veiksmo gyvumu, emocionalumu ir kartu intelektualumu. Su trupe didysis teatralas gastroliavo po Prancūzijos provinciją, vėliau sugrįžo į Paryžių.
Jau kurį laiką Moljeras jautėsi prastai, tačiau tą vakarą nepaisė žmonos raginimų nelipti į sceną, pailsėti. „Negaliu nevaidinti“, – tikino jis, nes buvo atsakingas už savo trupę: 50 aktorių neturėjo kito pajamų šaltinio, išskyrus per spektaklius uždirbtus pinigus. Moljerui prireikė nežmoniškų pastangų, kad paskutinį savo spektaklį suvaidintų iki pabaigos. Vis dėlto finalinės scenos taip ir nebaigė: 51 metų aktorių ištiko stiprus kosulio priepuolis, prasidėjo traukuliai ir jis mirė.
Įtaiga reikalauja aukų
Teatro istorijoje būta faktų, kai aktoriai taip stengėsi įsijausti į vaidmenį, kad tai kainavo jiems gyvybę. Tokia dramatiška buvo ir Montfleury (Zacharijaus Džeikobo sceninis vardas), XVII amžiuje gyvenusio įžymaus prancūzų tragiko ir dramaturgo mirtis.
Jis vaidino Orestą Žano Rasino tragedijoje „Andromachė“. Vaidmuo buvo labai įtemptas, sunkus, o aktorius bandė kuo įtaigiau atskleisti herojaus išgyvenimus, emocijas. Per spektaklį jis prarado sąmonę. Vėliau paaiškėjo, kad trūko galvos kraujagyslė. Po kelių dienų Montfleury mirė.
„Į Tavo rankas, o Dieve, į Tavo rankas“, – tokie buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos Bredfordo teatro scenoje vaidindamas Alfredo Tenisono pjesėje „Beketas“ ištarė Henris Irvingas, populiarus Viktorijos epochos britų aktorius. Tuoj po spektaklio jis pasijuto prastai ir važiuodamas namo taksi atsisveikino su šiuo pasauliu.
Likimo ironija, kad ir jo personažas ištaręs šią frazę turėjo mirti. Maža to, buvo penktadienis, spalio 13 diena.
Na, to jau per daug
Garsus britų komikas Džonas Erikas Bartolomėjus prarado sąmonę žengdamas nuo scenos vos pasibaigus nuotaikingam šou. Džonas, savo sceniniam vardui pasirinkęs gimtojo miestelio pavadinimą, kartu su aktoriumi Erniu Vaisu rengė pasirodymus pasivadinę „Morkamas ir Vaisas“. Komikas jau buvo patyręs du širdies smūgius, širdies operaciją, bet vaidinti nė nemanė nustoti. Juk buvo toks populiarus. Trečiasis smūgis ištiko 1984 m. po pasirodymo Tjuksberio miesto „Rožių“ teatre, dalyvaujant draugo, komiko Steno Steneto surengtame šou.
Dž. E. Bartolomėjus buvo kaip niekada linksmas, žaismingas, pasakojo apie savo vaikystę, karjerą, krėtė pokštus versdamas publiką kvatoti iki ašarų. Salėje sėdėjusi jo žmona pabrėžė, kad Džonas ypač geros formos. Tąsyk energija tiesiog tryško, niekaip netylant aplodismentams komikui teko grįžti į sceną net 6 kartus. Po šeštojo pasirodymo jis ištarė: „Na, to jau per daug“, o nueidamas pajuokavo: „Dėkui Dievui, visa tai baigėsi.“ Sulig tais žodžiais aktorius sukniubo, patyręs širdies smūgį ir po kelių valandų mirė.
Nekalbėkite, kai išeisiu
Amerikiečių aktorei Editai Vebster buvo 60 metų, kai patyrė širdies smūgį ir akimirksniu mirė dainuodama spektaklyje. Tai atsitiko 1986 m. Baltimorėje, Tausono Moose Lodge teatre.
Senelę pjesėje „Girtuoklis“ ji sėkmingai įkūnijo aštuonerius metus. Finalinėje scenoje aktorė dainuodama turėjo suvaidinti, kad miršta. Dainoje buvo tokie žodžiai: „Prašau nekalbėti apie mane, kai manęs nebebus“, po kurių ji turėjo nukristi.
Ir tąsyk E. Vebster sulig šia fraze staiga susmuko. Tik vaidinti, kad miršta, nebereikėjo, nes paliko pasaulį iš tikrųjų. Niekas to nepastebėjo. Žiūrovai, sujaudinti įtikinamos vaidybos, ilgai plojo. O aktorė vis nesikėlė.
Kai scenos darbininkai, pagaliau supratę, kad atsitiko nelaimė, puolė nuleisti uždangos ir ėmė šauktis pagalbos, ovacijos ir juokas dar sustiprėjo, žmonės pagalvojo, kad tai spektaklio dalis.
Svajojo mirti vaidindama
Mirtis scenoje. Tokia įtampos, kurią aktoriai patiria kurdami savo personažus, siekdami įtaigiai perteikti publikai gyvą emociją ir išgyvenimus, kaina. Tačiau kai kurie atsidavę savo profesijai aktoriai svajojo vaidinti iki paskutinio atodūsio tiesiogine šių žodžių prasme.
Pavyzdžiui, garsi prancūzų teatro ir kino aktorė Sara Bernar, kaip pasakojama, neslėpė troškimo mirti scenoje. Juk kas gali būti dramatiškiau? Deja, jos noras neišsipildė, nors vaidino beveik iki 78-erių metų, mirė dėl sunkios inkstų ligos namuose.
Tačiau aukos teatras iš jos vis dėlto pareikalavo. 1905 m. Rio de Žaneire vaidindama „Toskoje“ ji susižeidė kelį finalinėje scenoje šokdama nuo parapeto. Koja negijo, prasidėjus infekcijai ją teko amputuoti.
Medinis protezas Sarai nepatiko, buvo nepatogus, bet ji dar suvaidino daugelyje spektaklių. Nors judėjimą scenoje aktorei teko apriboti, nepaprastas jos talentas ir toliau kaip magnetas traukė žiūrovus.
Be paskutinės scenos
Rusų kino ir teatro aktoriaus Andrejaus Mironovo paskutinės sąmoningos gyvenimo minutės taip pat prabėgo scenoje. Buvo 1987-ieji. Vyko gastrolių turas Latvijoje. Rygoje A. Mironovas vaidino pagrindinį vaidmenį pjesėje „Beprotiška diena, arba Figaro vedybos“. Staiga, likus vos kelioms minutėms iki spektaklio pabaigos, nespėjęs suvaidinti paskutinio epizodo aktorius prarado sąmonę – jį ištiko hemoraginis insultas. Skubiai nuvežtas į ligoninę Andrejus po dviejų dienų mirė. Jam tebuvo 46-eri.
A. Mironovas mums gerai pažįstamas iš nemirtingų rusiškų komedijų „Briliantinė ranka“, „Dvylika kėdžių“, „Nepaprasti italų nuotykiai Rusijoje“ ir kt. Taip pat jis buvo nuolatinis Maskvos satyros teatro trupės narys. Puikiai suvaidindavo ir komiškus, ir romantiškus personažus.
Daugeliu talentų apdovanotas aktorius buvo tikras publikos numylėtinis, todėl gastroles keitė koncertai, juos – spektakliai, o šiuos – susitikimai. Matyt, didžiulis gyvenimo tempas, nuolatinė kūrybinė įtampa pareikalavo nemažai dvasinių ir fizinių jėgų.
