Senovės Graikijoje nužudyti šį žinduolį buvo didžiausia šventvagystė, nusikaltėlį pasiunčianti myriop. Šiandien delfinai vertinami ne ką mažiau. Mokslininkai negali atsistebėti jų intelektualumu ir dega noru atskleisti vis naujas jų gyvenimo paslaptis.

Gyveno sausumoje?

Ši teorija diskutuotina, bet kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad maždaug prieš 50 mln. metų delfinų protėviai gyveno sausumoje. Pasak jų, jie galėjo būti panašūs į hipopotamus, o artimiausi iki šių dienų išlikę delfinų giminaičiai yra mažieji hipopotamai. Kalbas, kad delfinų protėviai kadaise vaikščiojo sausuma, skatina ir japonų mokslininkai.

Prieš kelerius metus Vakajamos prefektūros žvejys sugavo afaliną, kuri turėjo papildomą porą uodegos pelekų. Manoma, kad tai galėjo būti kadaise protėvių turėtų kojų liekanos. Jeigu tai tiesa, šie žinduoliai kadaise vaikščiojo keturiomis.

Dėl nežinomų priežasčių bėgant metams delfinai prisitaikė gyventi vandenyje ir jų užpakalinės galūnės išnyko. Tokią teoriją pagrindžia ir delfinų embrionai. Jiems vystantis iš pradžių matyti užpakalinių kojų užuomazgos, tačiau kuo vaisius labiau išsivystęs, tuo šios ataugos mažiau pastebimos ir iki gimstant visiškai išnyksta.

Anot kitos mažiau patikimos versijos, delfinų protėviai gyveno sausumoje. Tačiau šios teorijos šalininkai teigia, kad jie buvo panašūs ne į hipopotamus, o į vilkus, nes turėjo tankų kailį. Kaip teiginį, įrodantį šį faktą, šie žmonės pateikia tai, kad delfinų jaunikliai turi vos pastebimą kelių plaukų barzdelę, kuri jiems augant išnyksta.

Be miego – dvi savaites?

Sakyti, kad delfinai gali nemiegoti dvi savaites, nebūtų visiškai teisinga. Šie žinduoliai miega kitaip negu dauguma. Jie geba ilsinti smegenų pusrutulius pakaitomis. Kol vienas smegenų pusrutulis miega, kitas būdrauja. Anksčiau tikėta, kad toks gebėjimas delfinams reikalingas tam, jog jie nenuskęstų. Tačiau tai yra tik mitas.

Iš tiesų toks būdravimas padeda apsiginti nuo priešų. Kai pastebimas pavojus, aktyvi smegenų sritis pažadina snaudžiančią. Norėdami nustatyti šių žinduolių smegenų pajėgumą būdraujant, mokslininkai atliko įvairius tyrimus, per kuriuos imitavo artėjantį objektą.

Netgi pusiau miegantis delfinas kuo puikiausiai jį pastebėdavo ir nustatydavo tikslią buvimo vietą. Tiesa, taip būdrauti šie žinduoliai gali apie dvi savaites. Po to jų dėmesingumas silpsta.

Paslaptinga kalba

Sunku patikėti, tačiau delfinai yra tikri plepiai. Jie mėgsta bendrauti su gentainiais ir žmonėmis. Tiesa, pastarieji vis dar neįminė paslaptingos šių žinduolių kalbos. Pasak mokslininkų, ji kur kas sudėtingesnė negu kitų gyvūnų. Nors pasiklausius delfinų atrodo, kad jie paprasčiausiai klykauja ir švilpauja, iš tiesų šie gyvūnai geba skleisti daug skirtingų garsų, prilygstančių žodžiams.

Tikėtina, kad jie lipdomi į „sakinius“ ir dar papildomi kūno kalba: laikysena, pleškėjimu žandikauliais, burbulų pūtimu arba pelekų glostymu. Mokslininkai teigia, kad delfinai bendrauja ne tik norėdami vienas kitą pašaukti arba įspėti, bet ir aptarti įvairias temas: nuo vienas kito amžiaus iki jausmų.

Taigi jie gali susitikti tiesiog paplepėti. Tai, kad šie žinduoliai kalbą gali naudoti pramogai, liudija ir tai, jog jie geba „dainuoti“. Skirtingus garsus jungia į ištęstus derinius, kurie sudaro tam tikrą melodiją.

Dėl to, kad delfinai kalbą naudoja skirtingiems tikslams, ją perprasti sunku. Tas pats gestas arba laikysena kovojant su priešu gali reikšti vieną, o žaidžiant – visai ką kitą. Nepaisant to, mokslininkai jau ne vieną dešimtmetį bando sukurti prietaisą, kuris padėtų iššifruoti delfinų kalbą ir netgi su jais susišnekėti.

Specialūs prietaisai reikalingi ne tik šifruoti, bet ir išgirsti šių žinduolių skleidžiamus garsus. Delfinai gali skleisti daugiau nei 200 kHz garsus. Tai dešimt kartų daugiau negu gali girdėti žmogaus ausis.

Naudodami specialius įrenginius, mokslininkai tikisi iš pradžių išskirti kelis delfinų kartojamus „žodžius“. Vėliau bandys juos skaidyti į atskiras dalis – „raides“, „skiemenis“ arba kokius nors sandaros elementus. Kol kas įvardyti, kas jie, neįmanoma. Amerikiečių mokslininkai tikina, kad delfinų kalba turėtų būti panaši į žmonių.

Kol žmonės stengiasi iššifruoti delfinų kalbą, šie gyvūnai sparčiai mokosi žmonių kalbos. Havajuose eksperimentus su delfinais atliekantys mokslininkai teigia, kad jie geba įsiminti daugiau negu 100 žodžių. Stebina tai, kad šie žinduoliai supranta jiems sakomas skirtingas komandas, kurios skamba labai panašiai. Pavyzdžiui, „atplukdyk žmogui kamuolį“ arba „atplukdyk žmogų prie kamuolio“. Be to, šie gyvūnai puikiai perpranta žmonių kūno kalbą ir emocijas.

Poravimosi subtilybės

Daugumai teko girdėti, kad delfinai yra vieninteliai žinduoliai be žmonių, kurie poruojasi dėl malonumo, o ne norėdami pratęsti giminę. Ar tai tiesa, pasakyti sunku, nes nežinia kas gyvūnams teikia malonumą. Galbūt jį jaučia visi besiporuojantys gyviai?

Tačiau delfinų seksualinis gyvenimas yra išskirtinis. Tik jie, žmonės ir mažosios šimpanzės gali poruotis visus metus. Jiems visiškai nesvarbu, ar tuo metu patelė yra vaisinga, ar ne. Vis dėlto dažniausiai palikuonių susilaukiama šiltuoju metų laiku. Įprastai nuspėti naujagimio tėvą sunku. Patelės nelinkusios į ištikimybę ir mėgsta poruotis su daug skirtingų patinų. Patinai ne ką geresni.

Žinoma atvejų, kai kelių patinų gauja užspeičia patelę kokioje nors dauboje ir pakaitomis su ja poruojasi prieš jos valią. Kartais jie netgi žudo jauniklius, kad jų motinos, užuot prižiūrėjusios mažylį, galėtų poruotis. Dėl tokių poravimosi subtilybių per gimdymą patelę globoja ne patinas, o kiti būrio nariai.

Delfinai gyvena šeimomis, kurias sudaro giminaičiai: motina, vaikai ir jų palikuonys. Iš viso kartu gyvena iki dešimt šeimos narių. Per gimdymą šalia patelės būna bent dvi šeimos narės. Jos ne tik padeda gimdyvei iškelti ką tik pasaulį išvydusį jauniklį į vandens paviršių įkvėpti oro, bet ir saugo abu nuo ryklių. Pastarieji užuodę kraują netrunka prisistatyti.

Po gimdymo motina su naujagimiu ir dar viena būrio patele atsiskiria nuo grupės. Ateinančius 16 arba net daugiau mėnesių motina nesiporuoja ir prižiūri savo jauniklį. Pastarasis poruotis pradeda tik po 6–8 m., kai sulaukia brandos.

Gedi žuvusiųjų

Žuvusiųjų gedėjimas gyvūnų pasaulyje yra retas reiškinys. Tačiau delfinai yra vieni iš nedaugelio, kuriems mirtis sukelia didžiulį dvasinį skausmą. Mokslininkai pastebėjo, kad delfinų reakcija į artimojo žūtį priklauso nuo to, ar mirtis tikėta, ar ne. Jeigu būrio narys jau kurį laiką sirgo, jam pagaliau mirus, jį slaugę šeimos nariai leidžia jam nuskęsti ir tyliai nuplaukia šalin.

Panašiai kaip žmogus, seniai žinojęs, kad artimasis serga vėžiu ir jam lemta mirti, iš anksto su tuo susitaiko. Tačiau jeigu delfino artimasis miršta netikėtai, šie gyvūnai elgiasi visiškai kitaip. Tai labiausiai išduoda patelių, netekusių jauniklio, elgesys.

Labai dažnai jos dar kelias dienas tampo mažylį ant nugaros, iškėlusios virš vandens. Kinų turistams pavyko nufilmuoti, kaip patelė savo jauniklį tempė nuo pat kranto iki vandenyno gelmių.

Plaukdama jį penkis kartus pametė, tačiau visus sykius grįžo atgal ir vėl užsidėjo ant nugaros bei gabeno toliau. Tokį elgesį mokslininkai aiškina dvejopai. Vieni įsitikinę, kad patelė dar bando atgaivinti jauniklį, tikėdamasi, jog vandens paviršiuje jis įkvėps oro. Kiti mano, kad taip delfinai išreiškia gedulą ir nugabena artimąjį į vandenyno gelmes, kur jis galės ilsėtis ramybėje.

Įdomu

Per dresūrą įgytus įgūdžius gali atsiminti net po 7 metų, net jeigu jų visus tuos metus nenaudojo.

Atpažįsta save veidrodyje.

Gelbėja skęstančius žmones veikiami instinkto. Jeigu vienas delfinų nusilpsta, kiti stengiasi jį išlaikyti vandens paviršiuje, kad šis nenuskęstų. Taip pat elgiamasi ir su žmonėmis.

Kiekvienas delfinas turi vardą ir kiti būrio nariai jį šaukia būtent juo.

Jaunikliai gimsta po 10–12 mėn. nuo patelės apvaisinimo ir išvysta pasaulį uodega į priekį, kad nepaskęstų. Beje, delfinų patelės vienu kartu gali atsivesti tik vieną jauniklį.

Yra mėsėdžiai.

Labiausiai paplitusi rūšis – afalinos.

Gyvena iki 40–50 metų.

Tam, kad delfinas nuskęstų, užtenka šaukštelio vandens, patekusio į jo plaučius. Žmogui paskandinti reikėtų dviejų šaukštelių.

Neturi uoslės, bet jaučia skirtingus skonius kaip ir žmonės: saldumą, sūrumą, kartumą ir rūgštumą.

Aplinkoje orientuojasi naudodami echolokaciją.

Skirtingai negu kiti laukiniai gyvūnai dažniausiai nevengia kontakto su žmonėmis.

Amazonėje gyvena rožiniai delfinai.

Uždaryti į nelaisvę kartais nusižudo: atsisako ėsti arba trankosi į aptvarus tol, kol praranda sąmonę.