Pasidomėjus Birute Liuoryte-Gambus atrandi tokią informaciją – viduramžių muzikos atlikėja ir dėstytoja. Ji tokiai informacijai pritaria, bet nepamiršta pridėti: „Esu trijų sūnų – Luko, Tomo ir Mato – mama, dainuoju Paryžiaus grigališkajame chorale, Jussieu universitete dėstau viduramžių muziką. Beje, Sorbonos aukštųjų studijų mokykloje apsigyniau muzikologijos doktorantūros darbą. Ir dar galiu pasidžiaugti.
Šiais metais pasirodė drauge su Prancūzijos kolegėmis Lietuvoje išleistas baltų dainų albumas „Baltik“. Man tai smagu sakyti, nes albume įrašyta muzika artima mano sielai tuo, kuo dabar gyvenu.“
Prieš penkiolika metų išvažiavusi iš Lietuvos į Prancūziją panevėžietė prisipažįsta, gyvenime jai svarbu muzikos dermė ir harmonija.
„Šitame išleistame baltų dainų albume muzikos komponavimo principai būdingi ir keltų, ir viduramžių kūriniams, – aiškino Birutė. – Šiose mūsų protėvių dainų interpretacijose be didesnių pastangų galima išgirsti tai, kas, nepaisant amžių evoliucijos, pažadina būties džiaugsmą. Ji ramina, gerai nuteikia ir suprantama ieškantiesiems gyvenimo prasmės.“
Birutę prancūzų klausytojai vadina gintarinio balso dainininke, o jos suburtą grupę „Les Nympheales“ – senosios kultūros relikvija. Trijų bendraminčių – Kolumbijos vokalistės, Prancūzijos arfininkės ir Birutės atliekamos dainos atskleidžia baltų melodijų skambesį ir lengvumą.
Vargai išlaisvino
B. Liuorytė-Gambus nesureikšmina sėkmingai užsienyje susiklosčiusios karjeros. Ir sako, kad pasakoti apie praeityje buvusius įvykius tektų ilgai, o ir pasakojimas nebūtų įdomus.
„Tai, kas buvo, – buvo, ir dabar galbūt nereikėtų prisiminti. Galiu tik tiek pasakyti – pajutau gyvenimo prasmę, supratau daugelį dalykų ir išmokau įvertinti aplinkybes, kurios kartais būna nepalankios. Patirti vargai man padėjo išsilaisvinti. Net pati didžiausia blogybė padeda suvokti, kas esu aš, kokie yra šalia manęs esantys žmonės. Visa tai padėjo susiformuoti asmenybei – tam, kas esu aš dabar. Nors, reikia pripažinti, buvo labai sunku, nes išgyventi teko daug“, – ramiai pasakojo dainininkė ir džiaugėsi galimybe koncertuoti ne tik užsienio šalyse, bet ir Lietuvoje.
„Man muzika padėjo susiformuoti kaip asmenybei ir atrasti save, – tęsia pasakojimą ji. – Tai, ką aš veikiu, ką darau ir į ką gilinuosi, nėra labai populiaru ar madinga. Niekada nesivaikiau mados ir to, kas dabar muzikoje populiaru, – tai ne man. Dėkoju visiems, suteikusiems unikalią galimybę surasti saitus, kurie jungia Europos kultūras su Lietuvos istoriniu palikimu. Eiti nepramintais ir neištyrinėtais takais – įdomu.“
Gydo ne tik medicina
Birutė pasakojo, kad jos tėvai (Birutės tėtis kaimo muzikantas) norėjo, jog jos gyvenimas būtų susietas su muzika.
„Taip ir išėjo. Tai, ko labai nori, ko sieki, – nors gyvenimo kelyje sutinki įvairių trukdžių, – pasieki. Už tai dėkinga tėvams, žmonėms, kurie manimi tikėjo. Vadinasi, tapusi, kuo dabar esu, nenuvyliau jų. Kadaise norėjau studijuoti mediciną, bet suabejojau savimi. Galbūt pritrūkau pasitikėjimo. Tačiau dabar suvokiau, kad gydyti galima ir muzika. Žinote, skambant šiai muzikai vyksta tokie dalykai, kuriais kartais sunku patikėti. Papasakoti tai labai sudėtinga, bet taip yra“, – sako ji ir aiškina, kad net skambinant paprasčiausiomis lietuviškomis kanklėmis galima išgauti tokius garsus, kurie nustebins ne vieną profesionalų muzikantą.
Garsus įprasmina piešiniais
Birutės nuomone, tai, kas archajiška, neturi būti užmiršta.
„Nušluosčius dulkes nuo senųjų muzikos instrumentų, pradėjus studijuoti senovines natas, net ir tas, kurios senovėje buvo užrašomas ne taip, kaip dabar, atrandi tokių dalykų, kurie net ir dabartiniame gyvenime atrodo labai modernūs. Tik reikia viską sudėlioti, atpažinti ženklus ir per muziką galės susikalbėti visos pasaulio tautos. Manau, muzika sujungia. Tik reikia išmokti jos klausytis ir girdėti, ką ji nori pasakyti. Tai ne kasdieniai žodžiai, kuriuos mes tariame kiekvieną dieną, bet garsai, kuriuos mums skleidžia muzikos instrumentas, skleidžia dainininkas...Tik jiems reikia leisti skambėti, o besiklausantiesiems mokėti išgirsti, kas norėta pasakyti“, – kalbėjo ji apie didžiulį muzikos poveikį žmonėms.
Birutė pateikia pavyzdį, kaip muzikos klausosi jos trys sūnus ir ką berniukai veikia, kai mama skambina pianinu.
„Jie piešia, – pasakoja ji. – Bet piešia tai, kaip girdi muziką. Jie garsus įprasmina piešiniais. Pavyzdžiui, Tomas man skambinant nupiešė piešinį, o paskui paaiškino, kad girdėjo tokią muziką, kuri privertė jį nupiešti namelį, kuris plauna žaislus. Todėl stebint vaikus man ir mano vyrui Anthony (jis yra industrinės produkcijos dizaineris – autorės pastaba) gimė projektas, kad galima sujungti muziką ir vaizdus į visumą. Tai tokia idėja – klausytis, įsižiūrėti ir pamatyti vaizdą.“
Išmokti skaityti ženklus
Paklausus, ar gyvenant toli nuo Lietuvos neprarado ryšio su Tėvyne, juokiasi: „Kai atvykau į Paryžių, didžiausias tikslas buvo įsilieti į tenykštį gyvenimą, bet puikiai suvokiau, kad neturiu teisės prarasti prigimtinių vertybių ir savasties. Juk daugelyje šalių tie patys ženklai ir simboliai turi beveik tą pačią reikšmę. Tik reikia mokėti tuos ženklus, simbolius skaityti, o paskui perteikti muzika.
Taip atradau senovinius giedojimo rankraščius neumos. Vadinamuosius senovėje nupieštus muzikinius gestus. Juos įdomu tyrinėti ir atrasti, kaip senovėje buvo užrašinėjamos natos. Šituos užrašytus gestus tyrinėdama juos verčiu į dabartinę muzikos kalbą – užrašau natomis. Tai didis darbas, bet įdomus tuo, kad kuo toliau, tuo daugiau sužinau, kas buvo iki mūsų, kas bus po mūsų. Labai svarbu atkurti tai, kas buvo senovėje, ir pateikti visiems, kad galėtų taip pat išgirsti, kaip anuomet buvo muzikuojama. Atradau specifinį muzikavimą ir tuo labai džiaugiuosi.“
Sužavėjo vienuolės gyvenimas
Pasak jaunatviškos trijų sūnų mamos, ji pagavo tokį tempą, kad sustoti negali. Smagu daryti tai, ką daro. Pasak moters, norisi visus supažindinti su atrastosiomis vertybėmis ir padėti sužinoti muzikos kilmę.
B. Liuorytė-Gambus ir šįsyk į Lietuvą atvyko ne tuščiomis rankomis.
„Bistrampolio festivalyje šį sekmadienį pristatysime muzikos ir vaizdo projektą „Hildegardos iš Bingeno ekstazės“, – sakė ji. – Kartu su manimi dainuos Lucia Nigohossian (mecosopranas) ir gros M. K. Čiurlionio kvartetas.“
Birutė aiškina, kas buvo tokia Hildegarda ir kodėl Bistrampolio dvare bus pristatytas toks projektas: „Hildegarda – vienuolė, gyvenusi XII amžiuje. Ji buvo mistikė ir, nepameluosiu – moderni net ir šiomis dienomis. Ji buvo tobula, nes mokėjo piešti, gydyti, kurti, statyti vienuolynus. Dabar net sunku išvardinti, ką ji veikė. Prieš tūkstantį metų Vokietijoje gyvenusi vienuolė buvo pamokslininkė, teologė, vizijų regėtoja, egzorcistė, poetė, dailininkė, gamtininkė, gydytoja bei iškiliausia moteriškos lyties atstovė. Man labai svarbu, kad muzikinis projektas būtų suprastas ir išgirstas, kaip ji suprantu aš. Projekto vaizdu, balsu ir muzikos priemonėmis pabandysime atskleisti daugeliui mūsų visai nepažįstamos unikalios moters asmenybės ir kūrybos epizodus. Visą projektą sujungs filmuota medžiaga, pasakojimai, pašnekesiai. Norisi, kad Hildegarda į jus įsilietų, kaip ji įsiliejo į mane.“
